Vytautas Kaminskas. Susitarimai dėl švietimo: „priešrinkiminio dosnumo“ istorija

Prasidėjo diskusijos apie parlamentinių politinių partijų susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos.

Tad pats laikas priminti, kad prieš 15 metų buvo pasirašytas panašus dokumentas – Lietuvos politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų memorandumas. Dėl ko buvo susitarta ir ar buvo susitarimai vykdomi?

Memorandumas buvo pasirašytas 2004 m. birželio 22 d. Lietuvos prezidentūroje dalyvaujant laikinajam prezidentui Artūrui Paulauskui.

Jį pasirašė aštuonios politinės partijos – Darbo partija (pirmininkas V. Uspaskich), Liberalų demokratų partija (pirmininkas V. Mazuronis), Liberalų ir centro sąjunga (pirmininkas A. Zuokas), Lietuvos krikščionių demokratų partija (pirmininkas V. Stundys), Lietuvos socialdemokratų partija (vicepirmininkas Č. Juršėnas), Naujoji sąjunga (laikinoji pirmininkė V. Blinkevičiūtė), Tėvynės sąjunga (pirmininkas A. Kubilius) ir Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga (pirmininkė prof. K. Prunskienė).

Akademinei bendruomenei atstovavo Lietuvos mokslų akademija (prezidentas prof. Z. Rudzikas), Lietuvos mokslo taryba (pirmininkas prof. E. Butkus), Lietuvos universitetų rektorių konferencija (prezidentas prof. V. Kaminskas), Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencija (pirmininkas prof. S. Ašmontas), Lietuvos studentų sąjunga (pirmininkas M. Boguševičius).

Šios institucijos Mokslo ir studijų bei Aukštojo mokslo įstatymais buvo įteisintos ir kaip Seimo ir Vyriausybės kolektyviniai ekspertai mokslo ir studijų klausimais.

Dokumentą pasirašiusios pusės sutarė, kad žinių visuomenės ir ekonomikos sukūrimas aukštos kokybės mokslo, studijų ir inovacijų pagrindu yra neginčijamas valstybės ir tautos prioritetas, be kurio neįmanoma pažanga, valstybės ateitis ir visavertis Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungos (ES) politines ir ekonomines struktūras bei Europos kultūrinę erdvę.

Politinės partijos, vykdydamos Europos Tarybos iškeltas strategines socialinio, ekonominio ir kultūrinio ES vystymosi iki 2010 metų nuostatas, įsipareigojo, kad valstybės lėšos universitetinėms studijoms kasmet bus didinamos po 0,1 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) ir 2007 m. pasieks 1 proc. BVP, o valstybės lėšos mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) kasmet augs po 0,1 proc. BVP, kad 2010 metais pasiektų 1 proc. BVP. Į valstybės skiriamas lėšas neįtraukiamos valstybės biudžete apskaitomos mokslo ir studijų institucijų lėšos.

Memorandumo pasirašymo ceremonijoje dalyvavęs tuometis Švietimo ir mokslo ministras dr. A. Monkevičius, atstovavęs Naujajai Sąjungai, teigė, kad sprendimas viena dešimtąja procento dalimi kasmet didinti finansavimą yra minimalus tempas, kuriuo eidama Lietuva iki 2010 metų gali pasiekti tai, ką Europa jau spėjo padaryti.

Šis politinis susitarimas yra ne mažiau svarbus kaip ir dėl krašto apsaugos – ką reikš krašto apsauga, jei mes būsime autsaiderių valstybė, valstybė, kuri aptarnauja kitas valstybes?

Kažin, ar vėl į ministro postą jau kaip „profesionalas“ sugrįžęs dr. A. Monkevičius bent kartą priminė politikams, kad jie net penkiolika metų nevykdo įsipareigojimų ne tik akademinei bendruomenei, bet ir Europos Sąjungai?

Per tuos penkiolika metų valstybės lėšos nei universitetinėms studijoms, nei MTEP net nepriartėjo iki 1 proc. BVP, nors šalies ekonomikos rodikliai jau 2012 m. viršijo prieškrizinį lygį. Pastaraisiais metais Lietuva pradėjo net tolti nuo ES ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių standartų finansuojant mokslą ir universitetines studijas.

Kol valstybės skiriamos lėšos vienam studentui ar lėšų MTEP dalis nuo BVP bus dvigubai mažesnės už šių šalių vidurkį, tol santykinai, atsižvelgiant į įgyto išsilavinimo ir mokslinės kvalifikacijos lygį, skurs dėstytojai, mokslo darbuotojai ir tyrėjai.

Beje, ir Lietuvos verslas nepasižymi imlumu mokslui ir inovacijoms – verslo išlaidų dalis MTEP yra beveik keturis kartus mažesnė nei ES vidurkis.

Memorandumas – tai pirmoji politinių partijų „priešrinkiminio dosnumo“ istorija. Antroji – 2008 m. vasario 29 d. tuometę vyriausybę sudariusių Liberalų ir centro sąjungos, Socialdemokratų, Valstiečių liaudininkų, Naujosios sąjungos ir Pilietinės demokratijos partijų susitarimas dėl ilgalaikės pedagogų atlyginimų didinimo programos įgyvendinimo, kuris jau iki 2011 m. pažadėjo mokytojams dvigubus (ne mažesnius kaip 4000 litų) vidutinius atlyginimus.

Kad tai blefas, mokytojai suprato per mėnesį ir pradėjo streiką, dėl kurio atsistatydino tuometė Švietimo ir mokslo ministrė socialdemokratė R. Žakaitienė.

Dar po dešimtmečio dėl mažų atlyginimų tebeprotestuojantys mokytojai nutraukė ir kitos ministrės „profesionalės“ J. Petrauskienės karjerą.

Tad jei prieš rinkimus į LR Seimą dienos šviesą išvys dar vienas susitarimas dėl švietimo politikos, labai tikėtina, kad jo istorija iš esmės atkartos memorandumo istoriją, nes Seime, kaip dabar, taip ir po rinkimų, bus tos pačios ar šiek tiek pavadinimus atnaujinusios partijos su gaja patarlės „Pažadėjau – patiešijau, netesėjau – negriešijau“ morale.