Vytautas Litvinas. Apie tikinčius Mokslu

Neseniai Rusijoje pasirodė šurmulį, įgavusį atgarsį ir už jos ribų, sukėlęs Vladislavo Surkovo straipsnis „Kur prapuolė chaosas? Stabilumo išpakavimas“. Žurnalistai ir apžvalgininkai nedelsiant prakalbo apie neeilinę autoriaus argumentaciją, platų akiratį, gilias įžvalgas, kurių suvokimui nepakanka statistinio vidutinio piliečio erudicijos ir gebėjimų – reikalingas specialus pasiruošimas. Vienas bulgarų komentatorius tiesiai rėžė, kad tai kaip Olimpo gyventojo ištaros, neskirtos mirtingiems Elados žvejams. The Financial Times Maskvos biuro vadovas Henry Foy straipsnyje „Vladislavas Surkovas: „Laisvės perdozavimas yra mirtinai pavojingas valstybei“ taip pat nepašykštėjo įspūdingų epitetų – „pilkasis kardinolas, eminence grise, modernusis Rasputinas, rusiškas Richelieu <....> pagrindinis Putino ideologas ir, daugelio manymu, artimiausias politinis patikėtinis“.

Pats straipsnis išties labai įtaigus, aiškiai parašytas žmogaus, banaliai tariant, gerai įvaldžiusio plunksną ir žodį. Žodžiu, sielų inžinieriaus. Perskaitęs supranti, kad sužinojęs autorių rašant eilėraščius, pernelyg nenustebtum (vėliau paaiškėjo, kad V. Surkovas išties turi išleidęs ne vieną romaną). Viskas būtų puiku – gal ir ne aukščiausios prabos, bet vis tik eilėraštis. Su visa atributika – įtaigus, pagavus, kaip ir dera, už širdies griebiantis. Tik viena detalė – straipsnis pretenduoja ne į beletristikos kūrinį, o į analitinį geopolitikos tekstą. O dėl šios priežasties eilinį kartą suveikia ne vieną humanitarą (ir ne tik jį) slapta kamuojantis nevisavertiškumo kompleksas tiksliųjų/gamtos mokslų atžvilgiu – „moksliškumo stoka“. Naujuosius amžius užvaldžiusios ideologijos rezultatas, skaudžiai išgyvenamas poreikis teiginius pagrįsti, sekant B. Spinozos „Etika įrodyta geometrijos būdu“, moksliškai. Geometrija, nuo Pitagoro laikų laikyta tikslumo, griežtumo ir universalumo etalonu, jau seniai apleido pozicijas, užleisdama vietą gamtos mokslams ir, pirmiausia, fizikai. O poetams iš prigimties – bemaž mistinei klasikinės fizikos sričiai termodinamikai su paslaptinga Entropijos (populiariai ir labai paviršutiniškai suvoktos kaip chaoso matas) sąvoka. Tiesą sakant, dėl to dalį kaltės turėtų prisiimti ir patys daugiažodžiauti nelinkę fizikai, dažniausiai savo mintis sudėliojantys į mįslingas simbolių sekas – formules, sukeliančias nepašvęstiesiems ne mažesnę baimę ir virpulį nei alchemikui, įsisąmoninusiam staiga susidūrus su Lapis philosophorum simboline epifanija.

V. Surkovas netapo išimtimi. Pradėjęs nuo fundamentalių, tačiau be konteksto prasmės neturinčių teiginių – „jokia sistema neapima savo teisingumo įrodymų“ ir „bet kuri sistema turi savyje savineigos ir savinaikos elementus“, kažkokiu keistu būdu priskiria juos G. Hegeliui. Gal jis turi omenyje priešybių vienybės dėsnį, tačiau šiuo atveju kažkur dingsta vienas triados elementų – sintezė. Gal remiamasi niekam nežinomu Hegelio apokrifu? Tačiau aišku, G. Hegelio autoriteto autoriui, kaip moderniam moksliško įrodymo adeptui, nepakanka ir jis griebiasi klasikinės fizikos termodinamikos dėsnių. Bet fizikai operuoja tiksliais ir griežtai apibrėžtais terminais, tad tenka nedelsiant įsivesti naujas „sampratas“ – „socialinė fizika“, „politinė dinamika“. Lyg ir ta pati fizika, tik „socialiniu aspektu“, lyg ir ta pati termodinamika, tik „interpretuota geopolitiniu aspektu“.

Žodžiu, išgriaužkite, fizikai, su savo priekabėmis dėl reikalavimų apsibrėžti, ar kalbama apie izoliuotas sistemas, ar ne, mikro ar makrobūsenas, ar apie adiabatinius procesus, krapštykite pakaušius svarstydami, kokia tai Sistema, pasižyminti savybe, kurią būtų galima bandyti apibrėžti kaip „vienakryptis energetinis metabolizmas“ (kvaziorgazminės būsenos trigeris tikintiems Mokslu), ir kuri, jau visai hėgeliškai, siejama su valstybe – „žemėje esančia dieviška idėja“. Na, bent jau artima jai. Arba kitaip, ne mažiau moksliškai: valstybėje didėjančios destruktyvios energijos pertekliaus, chaosą nusakančios entropijos (savaime suprantama taip pat „socialinės“ ir labai toksiškos) emanacija į aplinką, kuri, siekiant išlaikyti aukščiausių objektyvios dvasios manifestacijų stabilumą (ach, tas Hegelis, kaipgi be jo) ir išvengti globalių susidūrimų, neišvengiamai persiskirstoma į „įtakos zonas“. Naujausias pavyzdys – Ukraina, absorbavusi visą Rusijos stabilumui grėsusią entropiją (užuojauta vaizduotės ir humoro jausmo pristigusiems fizikams). Ir visas šis žavus sofistinės dialektikos triukų, klasikinių retorikos kanonų principais paremtų kalbos figūrų ir tropų rinkinukas užbaigiamas visus tikinčius Mokslu galutinai (vienų didžiam džiaugsmui, kitų – giliam liūdesiui) nukertančiu argumentu (ne veltui minėtasis bulgaras Plamen Paskov sunerimo, kad net pats Rusijos Prezidentas Putinas nesupras viso šito šedevro gilybės ir platybės):

„Ir Rusija gaus savo dalį naujame pasauliniame žemių (tiksliau, erdvių) apjungime, patvirtindama savo, kaip vienos iš nedaugelio globalizatorių, statusą, kaip buvo Trečiosios Romos ar Trečiojo Internacionalo epochose.

Rusija plėsis ne todėl, kad tai gerai, ir ne todėl, kad tai blogai, o todėl, kad tai fizika“. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad autorius užmiršo patikslinti: „socialinė fizika“.

Aš nesiimu teigti, kad Rusija netaps vienu iš nedaugelio „globalizatorių“ naujajame pasaulio erdvių apjungimo ir tinkamo išdalinimo projekte, jei toks yra ar atsiras (kaip pvz. Vienos kongrese, Jaltoje ar Potsdame). Tačiau antro termodinamikos dėsnio pritaikymas teiginio „Rusia vėl taps didžia“ pagrindimui, turiu pripažinti, pribloškia vaizduotės lakumu. Iki šiol šis dėsnis draugėje su kitais socialinėje plotmėje galėjo būti taikytinas nebent komentuojant gretų tipo jaunatviško romantinio idealizmo naivumą ar cinišką verteiviškumą, deklaruojant keliamų mokesčių efektyvumą gamtos apsaugos ministrų kovose už Žalią Ateitį. Arba konstatuojamas kaip labai nemalonus faktas evoliucionistams.

Žinoma, būtų galima detaliai išanalizuoti šį tekstą, parodant klaidas, netikslumus ar tiesiog sąmoningą demagogiją. Tačiau techniniu požiūriu tai yra nuobodus, o tikslingumo – beprasmis užsiėmimas. Ne mažiau nuobodus ir beprasmis nei, tarkime, bandymas atsakyti į viešumoje pamėgusio reikštis imunologo neseniai nuskambėjusį retorinį klausimą, kodėl tautiečiai neklauso specialistų rekomendacijų dėl skiepų, kai tuo tarpu paklūsta kiekvienam su automobilio eksploatacija susijusiam automechaniko nurodymui. Galima būtų garbiam daktarui priminti, kad, skirtingai nuo automechaniko, jis tik prieš kelias minutes gražbyliavo apie būtinybę skiepyti vaikus tam, kad šie neužkrėstų senolių, o prieš keliolika – kad skiepai nei nuo susirgimo, nei, tuo labiau, nuo viruso platinimo neapsaugo. Iš automechaniko nieko panašaus apie automobilio ypatybes neišgirstumėte, kadangi jis puikiai suvokia, kad toks padžiazavimas jam atsieitų mažiausiai vieną klientą. Arba, tarkime, ne mažiau beprasmis būtų bandymas argumentuotai atsakyti įmonės, užsiimančios žmogiškųjų išteklių ruošinių tiekimu Sistemai, darbuotojui, postringaujančiam apie referendumų negalimumą modernioje demokratinėje valstybėje. Nes jo „argumentacija“ tiesiog nerelevantiška. O pasakyti kaip Surkovas („Laisvės perdozavimas yra mirtinai pavojingas Sistemai“) nesugeba arba nedrįsta. Tokiais atvejais nebent tik dr. Nidai Vasiliauskaitei pakanka savitvardos nepailstamai kantriai aiškinti, kad 2x2=4, o ne 5, ne 0 ir ne 10, kiek besistengtų etatinių ir laisvai samdomų dvaro heroldų chorai perinterpretuoti tą nelaimingą ketvertą.

Antra vertus, į šį V. Surkovo tekstą galima pažiūrėti ir kitu aspektu. Išties, jei gali būti socialinė fiziologija, kodėl negali būti socialinės fizikos? Ir jei jau pripažįstam egzistuojant socialinę lytį (lytį socialiniu aspektu), kodėl negali būti socialinės termodinamikos (termodinamikos socialiniu aspektu)? Netgi tokios pat, tik labai toksiškos entropijos? Šia prasme kokybiniu požiūriu V. Surkovas neatrado nieko naujo, tik gal žengė tvirčiau ir toliau nei moderniausių moksliškumo gairių kūrėjai vakariau. Nes fizika daug rimtesnis dalykas nei kažkokia fiziologija, ir socialine fizika grįstas argumentas daug svaresnis nei socialinės fiziologijos. Neabejotinai gerb. I .Šimonytės ir gerb. A. Dulkio titaniškomis pastangomis konsoliduojamų tikinčių Mokslu gretų avangarde žengiančio gerb. universiteto senato pateikta moderni lyčiai jautrios kalbos gairių koncepcija, paremta kvantine mechanika, Heisenbergo neapibrėžtumo principu (tiktų ir Hegelio priešybių vienybės dėsnis), akimirksniu nutildytų visus protestuojančius, išsigandusius viešo demaskavimo priklausant Mokslu netikinčių plokščiažemininkų sektai, bei įtikintų didžiąją tyliąją masę: tikėjimas Mokslu yra cool. Masę, kuri, kaip pagrįstai pastebėjo V. Surkovas, ir yra pagrindinis toksiškosios entropijos šaltinis, keliantis grėsmę Sistemai ir jos kuriamai hierarchinei struktūrai. „Tylėjimo ideologija“, neištarta, reiškia nesustruktūrinta, kurianti paralelinę chaoso visuomenę, yra uždelsto veikimo bomba 30 metų kurtai dalykų ir vertybių tvarkai ir turi būti performuota į džiugaus bei besąlygiško pritarimo, paremiančio Sistemą, būvį.

Tarp kitko, tame pačiame interviu The Financial Times korespondentui Vladislavas Surkovas pasakė: „Dauguma žmonių jaučia poreikį, kad jų galvos būtų užpildytos mintimis. Jūs juk nesiruošiate jų maitinti kaži kokiais sudėtingais intelektiniais diskursais. Dauguma žmonių minta paprastu maistu. <...> Iš esmės dauguma žmonių tenkinasi labai paprastais įsitikinimais. Ir tai yra normalu. Egzistuoja haute cuisine, bet yra ir McDonald’s. Visi išnaudoja tokius žmones visame pasaulyje.“ Neišvengiamai kyla klausimas, o kurioje McDonald’s (spendžiant iš siūlomų patiekalų kažkaip net mintis nekyla apie grande cuisine) prekystalio pusėje esti tie tikinčių Mokslu gretų konsoliduotojai ir sekėjai, moderniausių moksliškumo srovių diegėjai, naujų Naujojo Pasaulio gairių skelbėjai? Lietuvos atveju, manytina, klausimas retorinis.

O bendrai paėmus, jei man tektų dresuoti, tarkime, etatinius nacionalinio agitpropo organo berniukus ir mergytes (nesvarbu, kad kai kurie jau ne pirmos jaunystes, tačiau savo stropiu karingumu neabejotinai užsitarnauja dar ne tokių įvardinimų), kokius nors laisvai samdomus, ar šiaip visuomeninais pagrindais dirbančius entuziastus, aš šį Vladislavo Surkovo straipsnį pateikčiau kaip mokymo priemonę, kaip elegantiškos demagogijos etaloną, į kurį jie turėtų bent pabandyti lygiuotis. Tačiau bėda ta, kad žmogiškųjų išteklių ruošinių įmonių pateikiami pusfabrikačiai, dažnu atveju sugebantys atlikti tik skrandžio turinio ekshibicionizmo funkciją, nelabai tinka tokiems uždaviniams ir naudotini nebent kaip iliustratyvi edukacinė priemonė mokinukams, norint vaizdžiau parodyti, kas ištinka dėdules ir tetules, nuo jaunumės nesaikingai mitusius prastos kokybės fastfūdu.