Vytautas Plečkaitis. Prieš 80 metų mus okupavo. Kodėl nesipriešinome?

Prieš 80 metų, birželio 15 d., SSRS okupavo Lietuvą. Kitą dieną Raudonoji armija įžengė į Estiją, o birželio 17 d. buvo okupota Latvija. Per pusantro mėnesio, panaudojant SSRS prievartos ir jėgos struktūras ir vietinius kolaborantus, Baltijos valstybės buvo inkorporuotos į SSRS.

Kiekviena iš šalių turėjo savo pasiteisinimus nesipriešinti. Pirmiausia tai buvo susiję su grėsmėmis iš rytų ir vakarų. Agresyvi totalitarinių kaimyninių valstybių – nacių Vokietijos ir bolševikinės SSRS – politika atvedė prie Molotovo – Rybentropo pakto su slaptais protokolais sudarymo. Šiuo paktu buvo pasidalinta įtakos sferomis, nusprendžiant Lenkijos, Baltijos šalių ir Suomijos likimą. Beje, slaptuose protokoluose ir Vokietija, ir SSRS pripažino Lietuvai teises į Vilnių.

Lenkija ir Suomija nesutiko priimti nei nacių Vokietijos, nei bolševikinės SSRS ultimatumų ir pasipriešino karine jėga. Nors jėgos buvo nelygios ir laimėti karą su agresoriumi nebuvo jokių galimybių. Didžiosios Vakarų šalys paliko likimo valiai Baltijos valstybes, Suomiją ir Lenkiją. Reikėjo kliautis tik savo kariuomene ir savo tauta. Į Lietuvos paskelbtą neutralitetą niekas nekreipė dėmesio, laikė jį popieriniu, nes didžiosios valstybės negarantavo Lietuvai neutralios valstybės statuso.

Dar iki nacių suartėjimo su bolševikais vakarai 1938 m. kovą abejingai pažiūrėjo į Austrijos prijungimą prie Vokietijos, o tų pačių metų spalį Miunchene palaimino Sudetų atplėšimą nuo Čekoslovakijos. 1940 m. pavasarį Vokietija pradėjo karo veiksmus vakarų Europoje ir po mėnesio privertė kapituliuoti Prancūziją.

Tais pačiais metais ir tą patį mėnesį, kai Austrija buvo prijungta prie Vokietijos, Lenkija paskelbė ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė. Po metų Lietuva buvo priversta priimti nacių Vokietijos ultimatumą ir atiduoti Klaipėdos kraštą vokiečiams. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą Lietuvos visuomenėje, ypač jaunesnių karininkų, kurie nemėgo A. Smetonos režimo, tarpe. Būtent dalis jaunesniųjų karininkų ragino priešintis jėga prieš nacius, o vėliau prieš bolševikus, ir atsiimti Vilnių jėga. Jiems pavyzdys buvo Suomijos respublika, stojusi prieš bolševikinę Rusiją.

Suomija gerokai skyrėsi nuo Lietuvos tiek demokratijos būkle visuomenėje, tiek pasirengimu ginklu ginti savo šalį. Suomijoje neįsigalėjo autoritarinis režimas, o jos krašto apsaugai buvo paskirtas vadovauti talentingas karvedys G. Manerheimas, kuris dar prieš keletą metų iki Žiemos karo su SSRS perspėjo suomius dėl galimo SSRS įsiveržimo ir būtinybės ruoštis gynybai.

Taip atsirado Manerheimo gynybinė linija, vėliau pristabdžiusi SSRS veržimąsi.

Skirtingai nei Suomija, visos Baltijos valstybės buvo valdomos autoritarinių režimų. Lietuva ilgiausiai – net 14 metų – valdyta „tautos vado“ Antano Smetonos ir vienos partijos – tautininkų. Užsienio diplomatai, akredituoti Kaune, Lietuvos prezidentą laikė „silpnu ir neryžtingu“. Taip apie A. Smetoną kalbėjo Didžiosios Britanijos atstovas Thomas H. Prestonas. O amerikiečių diplomatas, kaip nurodo JAV istorikas A.E. Sennas (Senn), apie Lietuvos valdžią taip atsiliepė: režimas nėra tvirtas ir „laikosi tik dėl to, kad kariuomenėje ir opozicijos vadovybėje esama nesutarimų ir nepasitikėjimo“.

Lietuva, kaip Estija ir Latvija, 1939 m. rudenį buvo priverstos pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis su SSRS ir įsileisti Raudonosios armijos įgulas. Suomija tokį Stalino pasiūlymą atmetė ir sulaukė SSRS ginkluoto įsiveržimo. Nelygioje kovoje suomiai pralaimėjo, neteko dalies teritorijų, bet išsaugojo nepriklausomybę ir garbę.

Lietuva, 1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, atgavo Vilnių, bet turėjo įsileisti Raudonosios armijos įgulas su 20 tūkstančių karių.

Daugelis besidominčių Lietuvos likimu suprato, kad tai nepriklausomybės praradimo pradžia. Netrukus po SSRS karinių įgulų įvedimo į Lietuvą, A. Smetona, pasak JAV istoriko, zondavo galimas pasitraukimo iš Lietuvos galimybes. Net sostinės įstaigų bei prezidentūros neskubėta iškelti iš Kauno į Vilnių, nes pasitraukti iš Kauno į Vakarus buvo kur kas arčiau nei iš Vilniaus ( A. E. Senn).

Spalio 11 d. Kaune prie karo muziejaus įvyko „padėkos“ mitingas. Generolas Vladas Nagius-Nagevičius savo kalboje liaupsino SSRS ir jos vadą Staliną, „mažų tautų užtarėją“. Mitingą stebėjęs poetas Kazys Binkis po Nagevičiaus raginimo dėkoti A. Smetonai kreipdamasis į aplink susirinkusius kolegas ištarė istorine tapusią frazę: „Eikim padėkavot Smetonai už tai, kad Vilnius mūsų, o Lietuva rusų“.

Šalia stovinčiam „Lietuvos žinių“ žurnalistui, žinomam sovietologui, Czeslawo Miloszo draugui, dirbusiam Vilniaus Rytų Europos institute, Pranui Ancevičiui, kurio atsiminimų knyga „Varšuva – Vilnius 1939 ruduo“ neseniai pasirodė knygynuose, pasakė: „Tai matai Ancevičiau, prie ko dasigyvenom. Garbinam Staliną už Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, o einam dėkavot Smetonai“.

Lietuvos visuomenės nuotaikas 1939–1940 m. gana taikliai apibūdino garsus teisės autoritetas Mykolas Riomeris, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“. Pranui Ancevičiui jis sakė: „Lietuvos Respublikos augimo procese susiformavusios visuomenės ar, tiksliau, jos valdančio sluoksnio reakcija į Lenkijos ultimatumą ir Klaipėdos praradimą parodė, kad lietuviuose nesama jokio ryžtingumo ir reikiamos valios nuosavo krašto gyvybinių reikalų gynimui.

Senesnioji atgimimo karta atrodo lyg ir pavargusi bei netekusi to pasiaukojimo ir rizikos prado, kuris jai buvo taip būdingas atgimimo kovų laikais ir valstybės kūrimosi pradžioje. Išaugo nauja generacija, kuriai bet koks idealizmas ir aukojimasis atrodo svetimi. Karjera, patogus gyvenimas, vila Žaliakalnyje, materializmas“ <...> tapo pagrindiniu siekimu tai kartai arba bent jos daugumai.

Matyt, M. Riomeris buvo teisus. Lietuvos valdžios sluoksniuose vyravo pasidavimo ir susitaikymo su svetimųjų atneštu likimu, nuotaikos. Birželio 14 d., Vokietijos kariuomenei užėmus Paryžių, Maskva pateikė ultimatumą Lietuvai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė, netekdama laisvės ir nepriklausomybės. Smetonai, kuris save ilgą laiką vadino „rusofilu ir germanofilu“, teko rinktis tremtį, bėgti iš Lietuvos per Vokietiją į JAV, nelegaliai kertant sieną, perbridant Lieponos upelį. Lietuvos pasienio tarnyba gavo įsakymą „tautos vado“ neišleisti.

Po pusės amžiaus trukusios komunistinės okupacijos, vis dėlto subrendo karta, nestokojanti idealizmo ir meilės savo kraštui. Ji sugebėjo atkurti valstybę ir išsikovoti laisvę. Belieka nepriklausomybę ir laisvę įtvirtinti savyje.