Iš principo – tai nieko naujo (tiek atsilikę retrogradai, tiek komunikacinės inovacijos) – dar Antikoje klausimas, kaip gali be perstojo kintantį pasaulį perteikti žodžiuose sustingusios prasmės, antikinių pasaulio gerintojų buvo sprendžiamas kūrybiškai ir su polėkiu – nutarta, kad adekvačiausia komunikavimo forma, išreiškianti visas esmes, būtų piršto parodymas tinkamu būdu.
Deja, moderni mintis greitai buvo užgniaužta ir dviem su puse tūkstančio metų įsigalėjo nuostata, kad būtis ir žodžiu išreikšta mintis yra tas pats, kad piršto rodymas yra tik piršto rodymas, geriausiu atveju turįs labai konkrečią reikšmę. Ir tik vėl atsigavus moderniam požiūriui, pažangūs kovotojai už ŠA, postulavę baisiausia iš visų priespaudos formų esant intelektinę prievartą, inovavo vadinamąsias „sampratas“ – periodiškai naujinamas, modifikuojamas, esant reikalui priderinamas prie „biologinės ir socialinės įvairovės“ – žodžiu, atnaujintą piršto rodymo variantą.
Dažnai gali susidaryti įspūdis, kad diskusijos dėl vieno ar kito žodžio prasmės yra tik rafinuota savideklaracija ar bent turi daugiau teorinį nei praktinį pobūdį – kalbininkų ir paplaukusių filosofų laisvalaikio leidimo būdas, „plepėjimas iš neturėjimo ką veikti – gatvių šluoti verčiau eitų“. Tačiau tokie pasiūlymai (verčiau eiti šluoti gatvių ar paslaugiai atidarinėti automobilių durelių nusipelniusiems gyventi oriau (pastarasis pasiūlymas, beje, susilaukė įspūdingo populiarumo), retai kada tinkamai argumentuojami ir ne visuomet turi pakankamą pagrindą.
Kalba kasdienybėje yra tiek įprastas ir įsitvirtinęs dalykas, jog kaži ar susimąstoma apie jos įtakos apimtis ir reikšmę paskiro individo, bendruomenės, grupės, vartojančios konkrečią kalbą ar jos atmainą, gyvenime. O visuotinai paplitęs kalbos įsivaizdavimas tik kaip komunikacijos formos siaurąja prasme, ne tik neatskleidžia, bet netgi iškreipia tikrąją padėtį.
Iš esmės sutariama, kad kalba pradeda formuotis kartu su tikrovės suvokimu vadinamosios „pirminės socializacijos“ metu, t.y. mezgantis pirmosioms buvimo žmogiškojoje aplinkoje patirtims bei įgūdžiams. Artimiausia aplinka apsprendžia atsirandančio naujo bendruomenės nario bendravimo sugebėjimus bei ypatumus ir lemia jo pasaulio suvokimo būdus.
Šį principą savo teorijos kertiniu akmeniu pasirinko psichologas ir pedagogikos teoretikas L. Vygotskis, padėjęs pagrindus vadinamajam „socialiniam konstruktyvizmui“ – teorijai, anot kurios, „socialinė tikrovė,“ prasmės, vertybės, elgesio maksimos yra konstruktas, galįs ir turįs būti „dekonstruojamas“ ir „pozityviai perkonstruojamas“, sutinkamai su „iškylančiais uždaviniais“.
Įtaką ir radikaliausias formas „socialinis konstruktyvizmas“ įgijo pradedant antrąja XX a. puse. Ir būtent kalba šioje koncepcijoje tapo esminis, nors ne vienintelis, elementas. Tad siekiant parodyti jos svarbą bei poveikio visuomeniniams procesams galimybes sąmoningai ją manipuliuojant, reiktų bendrais bruožais nusakyti jos formavimosi etapus.
Pirmosios žmogiškos patirtys – juslinės, sinkretinės, pasikartodamos formuoja tam tikrą nepastovų, be griežtų ribų vaizdinį, kurio apimtis ir elementai įvairuoja.
Tas vaizdinys apjungia pačius įvairiausius aplinkos segmentus, vyksmus, būsenas, nediferencijuotus sinchroniškai patiriamus juslinius įspūdžius. Ilgainiui toks aplinkos fragmentas nusistovi, jo dalys įgyja nuolatinius ryšius, komplekso savybes (NB įjautrintiems tautiečiams: nepainioti su Edipo kompleksu, užslėptu troškimu nudaigoti Landsbergį, vesti panelę Šimonytę ir išeiti į karą „už Raskevičių ir kitus mažutėlius“ ar dar kokiais šiuolaikinės hipererotizuotos psichikos dariniais).
Kitaip sakant, individas savo įspūdžių sąsajas priima kaip patiriamų „pasaulio“ (pradiniame etape – artimiausios aplinkos) segmentų sąsajas. Tokio vaizdinio apimtyje yra ir pats, savęs iš šios visumos neišskiriantis individas bei jo būsenas atspindinčios kūniškos reakcijos – tai, kas vėliau pasąmoningai (t.y. nekontroliuojant sąmonei) reikšis kaip „kūno kalba“, taip pat artikuliuotos verbalinės kalbos užuomazgos.
Taip, pavyzdžiui, sukuriamas kompleksas: verksmas, moteris, motina, šiluma, glamonė, maistas, židinys, namai (i.e. saugi aplinka), šypsena, juokas. Kiekviena šio komplekso sritis yra tam tikra prasme tapati su visuma, kadangi nepatiriama atskirai. Kuriasi ypatingas „dalis – visuma“ tapatumo santykis. Fiziologiniame lygmenyje panašios struktūros susidarymą, plėtodamas sąlyginių refleksų teoriją, aprašė rusų mokslininkas I. P. Pavlovas.
Antra vertus, nuolatinius aplinkinių tarpusavio santykių vyksmus seka artikuliuoti garsai – taip pat besiformuojančio komplekso dalis ir garsinis simbolinis sandas. Į šią žmogiško pasaulio manifestaciją savo reakcijomis ir aktyviais veiksmais ir įsitraukia naujasis kandidatas.
Suaugusių vartojami žodžiai pamažu susisieja su aplinkos segmentais, įgyja papildomas ženklinančias funkcijas – „vaikas“ pradeda suprasti „suaugusių“ žodinėmis nuorodomis paženklintą, jutimais jau patirtą „tikrovę“, kuri, savo ruožtu, yra apspręsta ankstesnių generacijų patirčių, nulemta istorinių-kultūrinių sąlygų, suformavusių konkrečios bendruomenės pasaulėjautą ir gyvenimo būdą.
Vyksta vadinamasis interiorizacijos procesas – sociokultūrinės aplinkos, kaip terpės, kurioje įsitvirtina savastis, „įvidujinimas“.
Tačiau išlieka vienas esminis skirtumas tarp „suaugusio“ buitinėje kalboje vartojamų žodžių – nuorodų į daiktus ar reiškinius – referentus reikšmių ir „vaiko“ suvokiamų daiktų ar reiškinių prasmių. Jam jie išlieka kompleksų „reprezentacijomis“. Todėl dažnai bendravimas tarp „suaugusių“ ir „vaikų“ įgyja sukarikatūrintas formas.
Kasdienio (sekuliaraus) bendravimo rutinoje daugeliu atveju neįsisąmoninami tikrovės fragmentai – kompleksai yra pertekliniai prasminiu aspektu, nerelevantiški. Daiktai ir reiškiniai praktikoje dažniausiai lieka aktualūs vienos ar kelių savybių požiūriu. Tos savybės išskiriamos kaip „esminės“ charakteristikos, tuo tarpu kitos – „suskliaudžiamos“, turimos omenyje kaip „galimi kiti požiūriai“.
Fenomenų, to kas „apsireiškia pasaulyje“ prasminis horizontas ima grupuotis apie „esminį branduolį“, ilgainiui tampantį daikto „esme“, o iš esmės – funkcija.
Tokiu būdu daiktai ir reiškiniai yra, pasak Heideggerį pamilusių poetų, „išbūtinami“ – atsiejami nuo struktūros ir konteksto, kuriuose jie yra „įsišakniję“. Daiktai ir reiškiniai per šį „esmės“ ir struktūros atsiejimą abstrahuojami, tampa funkcijomis-įrankiais.
„Kompleksinį mąstymą“ pakeičia abstraktus-sąvokinis instrumentinis mąstymas, o daiktų „esėjimus“, aktyvius „dalis – visuma“ tapatumo santykius pakeičia „esmės“. Būtis, M. Heideggerio žodžiais, „pamirštama“ – ji „pasislepia“.
Ilgą laiką šis procesas – perėjimas prie abstraktaus sąvokinio mąstymo tiek filogenetiniame, tiek ontogenetiniame lygmenyje buvo laikomas nepaneigiamu žmogaus proto pažangos ir žmonijos progreso laidu bei ženklu, patvirtinamu neabejotinais technologijų laimėjimais, kol galiausiai ėmė rastis požymiai to, kad abstraktaus-sąvokinio mąstymo reikšmė ir taikymo sritys pernelyg sureikšminamos ir išplečiamos, o vadinamasis racionalumas socialiniame gyvenime daug dažniau naudojamas „racionalizavimui“ – toli gražu ne racionaliausių sprendimų priėmimui, o neracionalių pasirinkimų pateisinimui.
Po išoriniu racionalumo kiautu pasirodė glūdintys tie patys, atrodė jau gilioje vaikystėje ir gūdžioje istorinėje praeityje palikti, kompleksinio mąstymo elementai. Visa savo galia ir nežabota energija jie išnyra ekstremaliose situacijose, stresinėse būsenose, nekalbant apie psichinės pusiausvyros perturbacijas patiriančių individų elgesį.
Kasdieniame gyvenime – tiek interesantų bei pajamų stoka nesiskundžiančių kerėtojų, būrėjų, pranašautojų prabangiuose salonuose, tiek populiariausių žiniasklaidos priemonių horoskopų skiltyse, tiek Voodoo technologų lūšnynuose. Visus šiuos „civilizuoto“ ir nelabai pasaulio fenomenus, tapusius „pažengusių“ (pačių nepastebimai nugrimzdusių į „racionalumu“ pervardintos magijos ūkus) nepaliaujamų pašaipų ir paniekos objektais, kaip tik sieja kompleksinio ar, kaip jį pavadino prancūzų antropologas L. Levy-Bruhl, „praloginio“, operuojančio „participacijomis“, mąstymo bruožai (participacijos anot jo – daiktų ir reiškinių grupės, susietos ryšiais, neatitinkančiais įprastinių klasifikacijų taisyklių ir kartais net neturinčios loginių, laikinių ar erdvinių sąsajų).
Kaip atskirą sritį, kurioje varijavimas simboliniu „dalis – visuma“ tapatumu užima išskirtinę vietą, derėtų paminėti meną. Labai vaizdžiai tai parodė savo esse „Meno kūrinio prigimtis“ M. Heideggeris, siekdamas atskleisti gilumines meno šaknis kompleksiniame, jei patinka holistiniame pasaulio suvokime, perteikiamame simboliais, esančiais šios visumos neatsiejama dalimi. Kalba jam, viena pamatinių suvokto, „sužmoginto“ pasaulio struktūros ir daugialypių jos vidinių ryšių saugykla bei perteikimo būdas, yra „būties namai“.
Tačiau toks dichotominis mąstymo skirstymas į „sąvokinį-abstraktų“ ir „praloginį-kompleksinį“ dažniausiai tėra tik metodinė priemonė. Buitinėje kalboje išlieka įsitvirtinusi vadinamoji pseudosąvoka – įgijusi sąvokos formą, tačiau išlaikiusi komplekso-participacijos turinį.
Pseudosąvoka funkcionuoja ir vartojama kaip ženklas-funkcija, nors už jos sąvokos formos glūdi kompleksas, kuriame „esmė“, pagrindinė reikšmė, asociacijomis siejasi su ankstyvoje vaikystėje pirminės socializacijos ar vėliau institucionalizuotos edukacijos ir kryptingos indoktrinacijos suformuotu emociniu-vertybiniu kontekstu, sąmonės užribyje atsidūrusia simboline visuma.
Čia gal derėtų aiškiau nustatyti ženklo ir simbolio, vartojamų šiame tekste, skirtumus. Ženklas – atsieta abstrakcija, neturinti jokių konkrečių sąsajų su tikrove ir gali būti taikomas pažymėti bet kokiam objektui. Imkime, pavyzdžiui, svastiką.
Vartojant ją kaip ženklą, ji puikiausiai tiktų pažymėti bet kam – tarkime alubariui, kuriame suplanuota puota šeštą valandą po karo, naujiems Premjerės drabužiams EVT pramogoje ar Kalėdinei Prezidento dovanėlei. Su sąlyga, kad nei ženklintojai „koduotojai“, nei ženklo vartotojai „dekoduotojai“ nieko nebus girdėję nei apie indoeuropiečių hieroglifus, nei apie NSDAP žygius, nei susidūrę su moderniosios lietuvių socialinių tinklų kartos komentarais ir „nuomonėmis“.
Tą patį objektą žymintį ženklą galima keisti be jokių keblumų – ženklas yra visiškai sutartinis pasirinktinis dalykas. Tačiau hinduistui svastika – pati realiausia tikrovė ir kėsinimasis į ją tolygūs kėsinimuisi į jo pasaulėjautos, jo kosmoso pagrindus, ji yra jo pamatų dalis.
Tuo tarpu liberaliosios demokratijos principais persunkti mokinukai, su pakiliu katarsio potyriu Vaivos juostos skaisčiu užtepantys ant sienų aptiktas svastikas, pasijunta pirmose gretose kovotojų su pasauliniu blogiu ir jo grimasomis – „fašizmu“, „nacionalizmu“, „homofobija“...
Jų reakcija į svastika gerokai panašesnė į hinduisto santykį su simboliu, nei į racionalų požiūrį. Svastika jiems – besimaterializuojanti blogio manifestacija. Taigi, kaip jau minėta, simbolis – komplekso, per kurį skleidžiasi tikrovė ir kuris pats yra ta tikrovė, dalis. Ženklas – visiškai nuo bet kokios tikrovės atsieta sutartinė reikšmė, suvokiama be jokio kultūrinio-istorinio konteksto. Kartais ribą tarp jų gana sunku nustatyti, kadangi simbolis, prarasdamas buvimą komplekse, lieka ženklu).
Štai kaip tik į šią, individo neįsisąmonintos psichikos amžinosios prieblandos sritį, savosiomis tikslingai sukonstruotomis „sampratomis“ bandydami išstumti archetipinį - kompleksinį turinį nusitaiko „socialiniai konstruktoriai“, ideologijos diegėjai bei visose pakampėse šmirinėjantys pilkieji agitpropo eiliniai.