Vytautas R. Litvinas. Apie „tautos sampratą“ (akad. E. Nekrašo tekstus apmąstant)

Pradėta diskusija tautiškumo sampratos ir konkrečiai lietuvių tautinės tapatybės klausimais laikytina greičiau simptominė ir „atitinkanti laiko dvasią“ nei savalaikė ar „aktuali“. Prieš gerą dešimtmetį vieno žurnalisto keltas klausimas, ar galėtume vadinti lietuviu angliškai kalbantį juodaodį, išpažįstantį islamą (kodėl jis turėtų būti lietuvis, o ne, tarkime, nigerietis Lietuvoje, žurnalistas, kiek pamenu, paaiškinti nesiteikė), atrodė kaip nelabai vykusi temų abstinencijos kamuojamo žurnalisto provokacija.

Tačiau pasaulyje ideologinėms kovoms pasiekus šaltojo karo laikų įtampas, panašaus pobūdžio semantiniai kvestionavimai tapo viena pagrindinių ideologinių kovų priemonių. Klasifikavimo, norminimo, prasmių kūrimo teisės pasisavinimo statusas įgalina užimti „aukščiausios vertybinės instancijos“ monopolį su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – teisę skelbti anatemą sąvokoms (netinkamoms jų prasmėms), nuomonėms, pažiūroms ir, galiausiai, patiems jų skleidėjams.

Kiek aktualūs ir išvis ar aktualūs šiuolaikinei Lietuvai straipsnių serijoje keliami „tapatybių sampratos“, „kaip mes tapatybę rinkomės“ klausimai, netiesiogiai įtaigaujantys abejones („gal mes neteisingai pasirinkome?“, „gal mes esame ne tokie, kokiais turėtume būti?“), o gal net ir nevisavertiškumo (kokie mes atsilikę provincialai!) jausmą. Ir išvis kas tie „mes“?

Be jokios abejonės, siekiant geriau suprasti save, savo elgesį ir jo sąlygotą ateitį, būtina pažinti ir praeitį. Tačiau derėtų suvokti ir iš to kylančias grėsmes – kas kuria (aiškina – „interpretuoja“) istoriją, tas nulemia dabartį bei valdo ateitį ir, savo ruožtu, kas valdo dabartį, tas „interpretuoja“ praeitį. Tad pamatinę svarbą įgyja klausimas, koks, bendrai paėmus, tų istorijos interpretacijų tikslas?

Aristoteliškai suprasto žmogaus smalsumas, ar savanaudiškas pavidalą pakeitusio senojo mago, nūnai tapusio mokslininku (F. Bacon: žinojimas yra galia!), pasaulio užvaldymas? Pirmiausia būtų neprošal įsižiūrėti, kokiais metodologiniais principais remiasi ir ar apskritai kokia nors metodika remiasi tos mums siūlomos interpretacijos.

Taigi, straipsnyje „Apie etninę ir pilietinę tautos sampratą“ teigiama, kad statistinis tautietis neabejoja žinąs, kas yra tauta, ir negebėdamas tiksliau apibrėžti šios sąvokos dažnas neabejotų, kad yra viena ir tik viena teisinga tautos samprata.

Tačiau pasklaidę literatūrą greit aptiktume, kad yra įvairių tautos sampratų ir tautų klasifikacijos kriterijų. Tiesą sakant, tautiečiui, nesugebančiam tiksliau apibrėžti šios „sąvokos“, ir kilus tokio tikslumo troškimui, pakanka atsiversti dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir ten patenkinti iškilusį poreikį: „taut‖à (4) istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą: Lietuvių t. Baltų taũtos. ~ų̃ kraustymosi laikotarpis. Maža, gausi t.“

Negebėdamas tiksliau apibrėžti šios sąvokos dažnas neabejotų, kad yra viena ir tik viena teisinga tautos samprata. Tačiau pasklaidę literatūrą greit aptiktume, kad yra įvairių tautos sampratų ir tautų klasifikacijos kriterijų.

Tačiau panašu, kad straipsnio autoriaus toks sąvokos apibrėžimas netenkina. Ką mums vietoje to jis siūlo? Pabandykime performuluoti visą pacituotą teiginį, bandydami tiksliau apibrėžti, kas turima omenyje terminu „samprata“.

Mano supratimu „samprata“ – tai, kas vadinama sąvokos turiniu. Priešingu atveju visa teiginio prasmė man lieka mįslė. Gautume: „negebėdamas tiksliau apibrėžti šios sąvokos dažnas neabejotų, kad yra tik vienas teisingas sąvokos „tauta“ turinys, tačiau literatūroje galima aptikti įvairių sąvokos „tauta“ turinių ir klasifikacijos kriterijų.“

Arba kitaip: „negebėdamas tiksliau apibrėžti šios sąvokos dažnas neabejotų, kad yra vienas ir tik vienas teisingas termino „tauta“ apibrėžimas. Tačiau pasklaidę literatūrą greit aptiktume, kad yra įvairių termino „tauta“ apibrėžimų ir klasifikacijos kriterijų.“

Tiesą sakant, toks keistas teiginys trikdo. Ką tuo norima pasakyti? Ar tai, kad požiūris sąvoką turint apibrėžtą turinį yra klaidingas? Ir kad sąvoka gali turėti kelis skirtingus turinius, skirtingas reikšmes, kurias galima savavališkai kaitalioti, ir gali būti vartojamos skirtingos klasifikacijos? Kad klasifikacijos gali būti skirtingos, niekas neginčija, bet klasifikavimas turi savo taisykles, tarp kurių – skirstymas vienu pagrindu. Tad kyla klausimas, kokiu tikslu yra brukamas naujas sąvokos „tauta“ turinys, kuris yra nominalaus vardo, t.y. konvencinio termino, apibrėžimas? Siekiama sukurti naująjį Celestial Empire of benevolent Knowledge?

Nuo Antikos laikų yra paplitęs apibrėžimas per giminę ir rūšinį skirtumą. Autorius kalba apie „etninę tautos sampratą“. Suformulavę griežčiau gautumėme: „etninė tauta yra ....“ ir, savo ruožtu, „pilietinė tauta yra...“. Tiesa, straipsnyje dar išnyra ir „politinė tautos samprata“, kurios santykis su „pilietine tautos samprata“ lieka gana miglotas: Politinę tautą vienija ryšys su konkrečia valstybe. Anksčiau tai dažniausiai reiškė buvimą vieno ir to paties monarcho pavaldiniais. Pilietinė tauta irgi yra politinis darinys. Bet ją vienija ne tik bendras gyvenimas vienoje valstybėje, bet ir aiškus suvokimas, kad visi tautos nariai yra lygūs ir visateisiai valstybės piliečiai.

Taigi turime konstatuoti, kad greta etninės tautos sampratos, sulig kuria tauta yra etninė žmonių bendruomenė, kurią sieja pirmiausia kalba ir kultūra, egzistuoja ir kita, pilietinė, sulig kuria tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius sieja tos pačios teisės ir įsipareigojimai. Norėtųsi patikslinti pateiktus teiginius: „etninė tauta yra etninė žmonių bendruomenė, kurią sieja pirmiausia kalba ir kultūra“, o „pilietinė tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius sieja tos pačios teisės ir įsipareigojimai“.

Keičiame formuluotes: „X yra žmonių bendruomenė, kurią sieja bendra kilmė, kalba ir kultūra“ ir „X yra žmonių bendruomenė, kurios narius sieja tos pačios teisės ir įsipareigojimai vienai ir tik vienai tai pačiai valstybės reprezentuojamai politinei struktūrai (šiuo atveju būtina pažymėti, kad kalbama apie vieną ir tą pačią valstybę, kadangi pati pilietinės bendruomenės apibrėžimo sąlyga reikalauja vienodų kiekvieno bendruomenės nario politinių teisių ir įsipareigojimų.

Tai būtų atsakymas ir į „dvigubos pilietybės“ reikalavimų nepagrįstumą).

Tačiau tokiose „tautos sampratose“ yra du visiškai skirtingi denotatai (aptariami dalykai), kuriems priskiriami sudėtiniai signifikantai (vardai), kurių vienas narys yra bendras.

Taigi turime sudėtines sąvokos išraiškas, kurioms vienu atveju priskiriamas vienas, kitu atveju – kitas, visiškai skirtingas, turinys.

Neabejotina, kad tokia painiava išraiškose autoriui turėtų sukelti rimtų bėdų konstatacijose bei argumentacijoje. Ir tai išryškėja nuo pat pirmų sakinių – bandant apsibrėžti lietuviško žodžio reikšmę tenka įsivesti graikiškos kilmės predikatus (objekto požymius). O tai šiuo atveju ir būtų „apibrėžimas per giminę ir rūšinį skirtumą“.

Tačiau tokiu būdu arba pats terminas „tauta“ visiškai nereikalingas, kadangi jis naudojamas kaip giminės „bendruomenė“ sinonimas, arba pats turi būti suvokiamas kaip predikatas ir rūšinis skirtumas (būtent taip jis ir yra vartojamas ir bendrinėje kalboje, ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje – „tautinės mažumos“, „tautinės bendrijos“ etc.).

Atrodytų, tokioje situacijoje racionaliausia būtų palikti vieną „tautos sampratą“, o kitai „sampratai“ surasti tinkamą neprobleminį ir visiems suprantamą įvardinimą, tuo labiau, kad lietuvių kalboje jau seniai turime nusistovėjusius terminus abiems denotatams pažymėti. Tačiau kaip tik šito ir siekiama išvengti. Pasimetė Ockhamo skustuvas?

Sąvoką galima vertinti tiek jos apimties, tiek turinio požiūriu. Apimties požiūriu sąvoka yra loginė klasė. Turinio požiūriu sąvoka išreiškia esminius ir bendriausius klasės elementų požymius. Taigi, sąvoka pagal apibrėžimą privalo būti išraiška, apibrėžiančia objektų požymius taip, kad jie būtų atskiriami nuo kitų objektų. Ir tai yra privaloma bet kurios klasifikacijos sąlyga.

Vis dėlto mūsų aptariamame straipsnyje bandymai apibūdinti „tautos sampratas“ pasirodo tik po „tautos sampratų klasifikacijų“. Gal kaip tik čia ypač tiktų labai laisva berods L. Wittgensteino pastabos parafrazė: „net lakiausios vaizduotės poetas negali įsivaizduoti kokius kalbinius žaidimus gali žaisti kalbėtojas“. Tačiau apie tai kitą kartą.