Kilo šurmulys - audringai sureagavo nacionalinis ir internacionalinis agitpropai (tuo metu kurta „tautos samprata“ skelbė „nacionalinė forma, internacionalinis turinys“ - toks išvirkščias Faktinio Valstybės Vadovo sekretoriaus įgyvendintos „globalios Lietuvos“ prototipas, jei šį pažangos ideologemos persekiojamos liguistos vaizduotės produktą apskritai įmanoma kaip nors suprasti), tiek pilkieji ideologinio fronto eiliniai, tiek didieji partiniai ir nepartiniai organai, tokie kaip TIESA, KOMJAUNIMO TIESA, LRT, tiek vietinės reikšmės organiukai. Kad Lietuva niekuomet negyveno taip gerai, kaip dabar, kad iš atsilikusio agrarinio krašto, kuriame valstietis taupydamas degtuką skaldė į dvi, o kartais, žiū, ir į keturias dalis, tapo išvystytų aukštų technologijų pramonine sąjungine respublika, pilnai patenkinančia savo poreikius ir nesivežančia sportbačių iš Kinijos, o vienkartinių šakučių iš Lenkijos. Ir, kaip giedojo dainiai ir dainės, „Lietuva grobikų jau nebijo - budriai saugo milžino jėga“. Ideologinę diversiją organizavusiam vokiečiui pažangių vertybių gynėjai davė deramą atkirtį.
Kadais, bendraudamas su vienu žaliūku, pasakiau, kad tikri Lietuvos vyrai jau seniai žiūri iš apačios į samanas. Buvau jaunas, aršus, su vienintele dominante galvoje, neskiriantis spalvų ir pustonių, visą pasaulį dalinantis tik į baltą ir juodą - potenciali auka tų, kurie savojo, skambiomis frazėmis ir didžiomis idėjomis dangstomo, oraus gyvenimo vardan nesirenka priemonių, nevengia bet kokių aukų, ir ypač didžiulį maginį krūvį turinčios „sakralinės“ kraujo aukos.
Savaime suprantama ne savo kraujo. O su reikalo išmanymu paruoštas, dar idealizmo nepraradęs ir gyvenimo realybės nesugadintas jaunimas yra tinkamiausia medžiaga aukotinai patrankų mėsai. Reikia tik įtikinti, kad tai „garbinga teisė ir pareiga bendram reikalui ir didžiai idėjai“.
Žaliūkas, išlikęs po šia saule legalizuodamasis (nors tai jo nuo saugumo rūsių ir kasnaktinių tardymų neišgelbėjo, o jaunatviškas tikėjimas faktinių ir nominalių tautos vadų pažadais, priesaikomis ir vizijomis visam likusiam gyvenimui paliko peršautą koją, sužalotą psichiką bei persekiojimo manijos simptomus), tepasakė „bernaiti, tu net neįsivaizduoji ir menkiausio supratimo neturi, kas ir kaip tuo metu vyko. Ir linkiu to niekuomet nesužinoti“.
Žinoma, tai buvo ne bildukų lemtis, už „išskirtinius nuopelnus“ gaunančių išimties tvarka ir profesūras, ir kompetentingų organų užtikrintą oraus gyvenimo standartą bei organizuojamus gyvenimą smaginančius išskirtinius pamaloninimus. O „buržuaziniam nacionalistui su ginklu kovojusiam prieš Tarybų valdžią“, kuriam švietė įžymusis BK 58 str., liko guostis nieko neišdavus ir legalizuojantis neatidavus ginklo. Nors gal jau ir nelabai buvo ką išduoti.
Visos šios reminiscencijos kilo atnaujinus viešumoje selektyvius kaltinimus tarpukario ir vėlesnių dešimtmečių gimimo kartoms dėl „patriotizmo stokos“, „prisitaikymo“ ir „kolaboravimo“. Aktyviausiai čia vėl pasireiškė ir išskirtinių nomenklatūrinių šeimų atžalos, išėjusios išsamų „gyvenimo įgūdžių“ kursą, ir dar spėjusios/spėję pabūti Lenino anūkėmis/anūkais, ir „suplazdėti pionierių skarų ugnelėmis“, o kai kurie dar ir lenininės komunistinio jaunimo sąjungos aktyvistais, ugningomis kalbomis viešumoje triuškinusiais užsilikusius, prieš pažangą kovojančius klerikalinius ir buržuazinius nacionalistinius elementus (rusiškai tai skamba daug spalvingiau - недабитые буржуазные националисты), kuriuos žvaigždžių valanda ištiko minėtų elementų surengtos provokacijos prie Mickevičiaus paminklo Vilniuje demaskavimu ir įspūdingu pasmerkimu po to sekusios Vasario 16-osios.
Pavartę ano meto spaudą aptiktumėte daug netikėtų atverčių. Ir kaip čia neprisiminsi to nelaimėlio vokiečio kritiko recenzijos. Tik gal su nedidele korekcija šiai kategorijai išlikėjų – išlikti ne bet kaip, o „išlaikant oraus gyvenimo standartą“, iš lenininės anūkų draugijos laiku persimetus prie Faktinio Valstybės Vadovo vaikaičio bendraminčių/bendražygių, demonstruojančių išskirtinį ideologinį grynumą, aukštus moralės standartus bei dorovinę nekaltybę. Žiū, ir vėl šiltai nušvinta naujai parnešama saulė, gundanti jau ir dažną posąjūdinėje Lietuvoje užaugusią pažangią panelę/panelį.
Dr. Kęstutis Girnius, atliepdamas į Seimo Pirmininkės išsakytą giliamintę „Aš manau, kad demokratinėje visuomenėje tokie klausimai, kurie yra svarbūs, jie ir turėtų sukelti diskusijas“ sutiko, kad diskusijų reikia (na taip, visų nuomonės svarbios – ir nomenklatūrininkės/ko, ir klerkiukės/ko, ir nuomonės formuotojos/jo, ir statistės/to eurosinekūroje – jų moralinį autoritetą ir dalykinę kompetenciją neabejotinai liudija aukštesnės ar ne tiek aukštos kėdės ant kurių likimo piršto (nejaugi?) buvo užblokšti.
Vis dėlto, parafrazuojant klasiką, visų svarbios, tik kai kurių svarbesnės. Nesvarbesnės būtų pardavėjo, santechnikės, šlavėjos, elektriko, bulvių augintojo ar maršisto, jau nekalbant apie vatniką (nors tai beveik tas pats), dažniausiai disonuojančios su europinėmis vertybėmis ir su politinio elito vykdomu liberaliosios demokratijos kursu. Nes paprastai jie didesniam mieste gyvena tik kai kada ir visiškai atsitiktinai, pajamos jų menkesnės (nors kažkodėl kovotojų už „mokesčių lygybę“ priskiriami mįslingam „gyvulių ūkiui“) ir negali pasigirti ant sienų įrėmintais pažangių universitetų išduotais bakalaurų ar magistrų diplomais.
Taigi galiausiai visi gyviai lygūs, o kiaulės, gyvulių ūkio vadovės ir valdovės, lygiausios (būtent taip procesas vyksta G. Orwello istorijoje)), tačiau, anot dr. K. Girniaus, jos (diskusijos, ne kiaulės) turi būti tinkamai įrėmintos į kontekstą, aplinkybes ir vertybes (manytina ne bet kokias, o į europines vertybes).
Ergo, rėminame tarpukario Lietuvos kartas į kontekstus, aplinkybes ir vertybes. (Kitos, dar neišmirusios kartos, tesirėmina pačios).