Vytautas R. Litvinas. Pasipriešinimas ir prisitaikymas

Bendro konteksto suvokimui neabejotinai pasitarnaus ano meto įvykių Europoje dalyvių – liudininkų pasakojimai, autentiškiau nušviesiantys ir tarpukario Lietuvos vaizdą.

Retrospektyviai žvelgdamas į savo gyvenimą ir jį nulėmusį tragišką Europos likimą, Stefanas Zweigas rašė: „Man anoji 1939 metų rugsėjo diena galutinai užbaigia epochą, kuri išugdė ir išaugino mus, šešiasdešimtmečius“. Užaugęs ir susiformavęs prieškarinės Europos kultūriniame centre – Vienoje, epochoje, kupinoje optimizmo ir tikėjimo Naujųjų amžių išrasta ir Paryžiaus revoliucijos kraujo upėmis (jos labai greitai bus pamirštos) nuo bet kokių nuosėdų apvalyta Pažangos ideologema ir Proto viešpatavimu, jis ir bemaž visa jo karta („negatyvo skleidėjai“, kaip visuomet, buvo marginalizuoti) nepastebėjo („Visa, kas radikalu, visa, kas smurtinga, proto amžiuje atrodė nebeįmanoma“), kad tai tik Didžioji Iliuzija, net tuomet, kai nuaidėjo Didžiojo karo pabūklų salvės ir minios biurgerių (ir ne tik) išėjo į gatves reikalaudamos teisingai ir žiauriai nubausti niekšingą Angliją (Rusiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją), be jokios priežasties užpuolusią taikingą Austriją (Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Rusiją), kad blogis galiausiai visiems laikams būtų išrautas su šaknimis.

„Dori prekybininkai ant vokų klijuodavo arba juos ženklindavo spaudu „Dieve, nubausk Angliją“, aukštuomenės damos prisiekinėjo (ir rašydavo laiškuose laikraščiams), kad niekada gyvenime neištars nė vieno prancūziško žodžio.

Shakespeare‘as buvo išguitas iš Vokietijos teatrų, Mozartas ir Wagneris – iš Prancūzijos, Anglijos koncertų salių, Vokietijos profesoriai pareiškė, kad Dantė buvo germanas, Prancūzijos profesoriai – kad Beethovenas buvęs belgas, <...> šalys koneveikė ir šmeižė viena kitos mirusias įžymybes, kurios jau šimtus metų nebylios gulėjo kapuose. <...> Rašytojai iškilmingai pasižadėdavo niekada nebepalaikyti kultūrinių ryšių nė su vienu prancūzu, nė su vienu anglu, maža to, jie per vieną naktį pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad niekada nebuvo nei anglų, nei prancūzų kultūros. <…> Bet labiausiai toji nesąmonė sukrėtė tuo, kad didžiuma tų žmonių mąstė ir veikė iš nuoširdaus įsitikinimo. <…> Virėja prie viryklės, gyvenime neiškėlusi kojos iš savo miesto ir nuo mokyklos laikų neatsivėrusi žemėlapio, tikėjo, kad Austrija negali gyventi be Sandžako (mažytis pasienio ruožas Bosnijoje).

Gatvėje vežikai ginčijosi, kokią kontribuciją uždėti Prancūzijai, penkiasdešimt milijardų ar šimtą <…> Tai buvo supratimo neturinčios kartos karas ir kaip tik nepakirstas tautų tikėjimas vienpusišku jų reikalo teisingumu buvo pats didžiausias pavojus.“

Toks visuotinės pamišimo epidemijos apimtų aktorių (nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodė visai normalūs žmonės) pastatyto, kažkokio metafizinio mizantropo, sumaniusio pasityčioti iš padermės, išdidžiai priskyrusios save homo sapiens giminei, (o gal kaip tik atvirkščiai – labai fizinių režisierių) surežisuoto absurdo spektaklio stebėtojo liudijimas.

Johanas Huizinga tą ypatingą europiečių būseną pakomentavo taip: „Išties visas to meto dėmesys buvo sutelktas ties artimiausiu uždaviniu – įtempus jėgas išsilaikyti, išgyventi, o po to, kai karas bus praeityje, mes viską sutvarkysim, gyvenimas taps geresnis visiems laikams! Pirmieji pokario metai prabėgo daugumai, kaip ir anksčiau, sklidini optimistinių vilčių, siejamų su internacionalistiniu gėriu.“

O dar 1911–1912 pradėtas, tačiau tik 1918 metais pasirodęs Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“ buvo sutiktas su ironija ir pašaipomis. Ir beveik niekas nepastebėjo, kaip užsitrenkia Tukidido spąstai – Woodrow Wilsono inicijuotas „pasaulinės taikos planas“, Versalio sutartis sutikta su ne mažesniais džiūgavimais nei prieš penkerius metus kilęs „Europos katarsis“.

Lengvai naujomis skambiomis frazėmis ir gražiais pažadais patikinta minia, įskaitant ir didžiąją dalį iškiliausių Europos intelektualų, gavusi naują Pažadą liko Didžiosios Iliuzijos kerų pasaulyje, senojo dualistinio principo aiškumo ir paprastumo užburtyje. Ir netgi žiauri rytdienos atvertis iššaukė tik maksimaliai suprimityvinto manicheistinio principo manifestaciją – „tačiau viršų paėmė amunicijos fabrikantų interesai ir politikų, neatsižadėjusių pamėgtos senosios nelemtos slaptų sutarčių taktikos, azartas, o ne išmintingas ir humaniškas Wilsono reikalavimas.“

Vis tik, giluminiai pokyčiai buvo įvykę. Į istorinę sceną žengė XX a. generacijos. Praėjus dviem dešimtmečiams St. Zweigas jau rašė: „ar verta stebėtis, kad visa jaunoji karta apmaudžiai ir niekinamai žvelgė į savo tėvus, kurie leido išplėšti iš rankų iš pradžių pergalę, o paskui taiką? <…> Argi nebuvo savaime suprantama, kad naujoji padermė prarado bet kokią pagarbą? Jaunimas nebetikėjo tėvais, politikais, mokytojais, <…> vienu šuoliu pokario karta brutaliai emancipavosi nuo visų iki tol galiojusių normų ir nusigręžė nuo visų tradicijų. <…> Jei žmogus ar dalykas buvo ne vienmetis, jis laikytas nurašytu. Vienuolikos, dvylikos metų vaikai, užuot, kaip anksčiau, keliavę su tėvais, dabar, susibūrę į organizuotus ir seksualiai nuodugniai instruktuotus būrius, traukdavo kaip paukščiai klajūnai per visą kraštą <…> Mokyklose Rusijos pavyzdžiu buvo įkurtos mokinių tarybos, kurios kontroliavo mokytojus – „mokymo planas“ buvo panaikintas, nes vaikai norėjo ir privalėjo mokytis vien tai, kas jiems patinka. Vien todėl, kad maištauti smagu, maištauta prieš kiekvieną galiojančią formą, net prieš gamtos valią, prieš amžiną lyčių poliariškumą <…> homoseksualizmas ir lezbianizmas pasidarė labai madingi ir praktikuoti ne dėl vidinio poreikio, o kaip protestas prieš tradicines, legalias, normalias meilės formas. Bet tame chaotiškame karnavale nebuvo tragikomiškesnio vaizdo kaip šis: apimti paniškos baimės, kad pasidarys senamadžiai ir „neaktualūs“, daugelis senosios kartos intelektualų stačia galva nėrė į apsimestinio siautulio bangas. <...> Dori, šaunūs, žilabarzdžiai universitetų profesoriai seniau tapytus, dabar nebeperkamus natiurmortus uždažydavo simboliniais kubeliais ir kubais, nes jaunieji direktoriai (dabar visur ieškota jaunų, o dar geriau – jaunučių) visus kitus paveikslus, kaip perdėm „klasikinius“ metė lauk iš galerijų <...> solidūs prūsų slaptieji tarėjai dėstė iš katedrų Karlą Marxą, <...> nebeliko jokio kito ambicingo noro, tik būti „jaunam“.“

Vokietijos imperijos griuvėsiuose gimė Veimaro respublika, naujosios Europos karikatūros kondensatas.