Tačiau po to, kai paaiškėjo, kad drakoniškų reparacijų vokiečiai išmokėti nesugebės ir kai prancūzai su belgais „kompensacijai“ okupavo Rūro sritį, tuo dar labiau komplikuodami padėtį, siekiant suvaldyti Vokietiją ištikusią hiperinfliaciją, buvo įvestas Daweso planas.
Ilgainiui gerėjant ekonominei situacijai, pasigirdo ir kitokie vertinimai: amerikiečių žurnalistas Williamas L. Shireris aprašė savo įspūdžius: „Trykštantys sveikata, nerūpestingi saulės garbintojai, jie troško visaverčio gyvenimo absoliučios laisvės sąlygomis. Slegianti prūsiškumo dvasia, atrodė, išnyko be pėdsako. Dauguma vokiečių – politikai, rašytojai redaktoriai, menininkai, profesoriai, studentai, dalykiniai žmonės, darbininkų lyderiai stebino savo demokratiškumu, liberaliomis ar pacifistinėmis pažiūromis. Apie Hitlerį, apie nacistus beveik neprisiminė, nebent juokais, prabilus apie alaus pučą.“
Populiarėjanti Sigmundo Freudo pasąmonės ir seksualinio libido teorija tam tikra prasme padėjo pamatus „moksliškai“ legalizuoti tą tradicinės moralės devalvaciją kaip „natūralų“ procesą, esantį „anapus gėrio ir blogio“ (Friedrichas Wilhelmas Nietzschė) – tokia į individo lygmenį perkelta Karlo Marxo „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ replika.
Paties S. Freudo perspėjimams, kad žmonija juda plonytėle sąmonės plutele, kuri bet kuriuo momentu gali įlūžti ir atverti nesuvaldomus pirmykščius kraujo instinktus, dauguma neteikė jokios reikšmės. Anot Peterio Sloterdijko, nagrinėjusio tą Vokietijos istorijos etapą, „[m]es nesame kasdienybėje pakankamai pamišę, kad teisingai suvoktume mūsų kasdienybės ir mūsų istorijos normalumu virtusią beprotybę. Todėl „Veimaro simptomą“ galima skaityti kaip metodinį nuotykį: kaip kelionę per kliedesį, iš kurio mes esame kilę.“ Ant paskolų adatos užsėdusios Vokietijos fasadai dažėsi liberalios modernybės spalvomis.
Kaip niekas geriau tą dvasinį lūžį (nors kaži, ar tai tinkamiausias įvardijimas, kadangi absoliuti dauguma dadaistų be išlygų pasirašytų po negailestingu F. W. Nietzschės verdiktu Europai: „Jūsų dvasia – tai sutrikusio jūsų virškinimo rezultatas“) iliustruoja dadaizmo judėjimas.
Dadaizmas, radęsis pačiame karo įkarštyje, vertintinas kaip „modernus sąjūdis“, protestas dėl neišsipildžiusių lūkesčių, realybės paneigiamų vertybių, sąjūdis prieš apgaulingą pasaulį, iškeliantis F. W. Nietzschės postuluotą „sveiką gyvenimo instinktą“ virš „negyvos dvasios“ ir „tuščių sąvokų“.
Kaip apgauto ir nuvilto, todėl įniršusio vaiko maištas prieš tai, kuo jis labiausiai tikėjo ir ko labiausiai troško. Štai vieno jų deklaracija: „Taigi, ar pats gyvenimas yra įniršis? Beje, taip, įniršyje daugiausia tiesos <...> Ir vis dėlto: beprasmybė, pasiekusi savo aukščiausia tašką, yra įniršis, įniršis, įniršis, o ne kokia nors prasmė...“ (W. Serner).
Kitą to paties autoriaus sentenciją galima traktuoti kaip pirmosios komentarą: „Pravartus patarimas: prieš užmiegant kuo aiškiausiai įsijausti į galutinę psichinę būseną savižudžio, kulka norinčio galutinai išsimatuoti sąmonę...“ P. Sloterdijko tvirtinimu, „tai linija, einanti per mūsų amžiaus įniršio kultūrą – nuo dadaizmo iki pankų judėjimo ir nekrofiliškų new wave automatikos gestų. Čia pasireiškia įniršio manierizmas, suteikiantis pjedestalą dideliam negyvam „aš“, kad nuo šio pjedestalo būtų galima iš aukšto niekinti bjaurų ir nesuprantamą pasaulį“.
Sadomazochistinis sindromas, lydimas kraštutinio juslingumo, tikėjimo bendrųjų sąvokų ir visuotinių pasaulio formulių pagrindais griovimo, peržengia seksualumo ribas ir pereina į socialinę sritį, galiausiai tą įniršį susiobjektinęs subjektas, tęsiant dr. Gintaro Beresnevičiaus mintį, nukreipia į save patį – ir kaip į rūšies atstovą, ir kaip į individą.
Dadaistai priklauso tai kartai, kuriai „menas“, „kultūra“, „žmonijos progresas“ dar buvo prasmingos ir reikšmingos sąvokos.
Tačiau, skirtingai nuo išlaikiusių tikėjimą jomis tokių intelektualų kaip minėtasis Stefanas Zweigas, perėję karo siaubą jie metėsi į totalų neigimą: „Mes nepropaguojame jokios etikos, kuri visada lieka ideali (apgaulė)... Mes norime protingai sutvarkyti ekonomiką ir seksualumą ir spjaunam ant kultūros, kuri nebuvo apčiuopiamas daiktas. Mes norim jos galo... Mes norim gyvo ir judraus pasaulio, nerimo vietoje ramybės – šalin visas kėdes, šalin jausmus ir kilnius gestus“ (R. Hausmann).
Nusivylimas išsivystė į bet kurių vertybių neigimą, prasmių nuprasminimą ir griovimą („Pasaulį seną išardysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo...“ – kas nežino, tai frazė iš įžymiojo kairiosios revoliucijos himno „Internacionalas“), tad jų slinktis į politinį-socialinį kairuoliškumą buvo labai nuosekli, kaip ir „dadaizmo pozos“, anot P. Sloterdijko, išpopuliarėjimas 1968-aisiais, „kai naujųjų kairiųjų dadaizmas „atgimė“ aktyvizmo, hepeningo, go-in, love-in, shit-in formomis...“ (naujausias, radikaliausias reinkarnacijas turime unikalią galimybę stebėti dabar).
Vis tik ta giliai išlikusi įtampa, sukelta esmingo vidinio skilimo, bent jau kai kuriems jų buvo suvokiama: „Aš gerai žinau, ko nori žmonės: pasaulis yra margas, beprasmis, pretenzingas ir intelektualiai pasišiaušęs. Jie nori tai išjuokti, atskleisti, paneigti, sugriauti. Apie tai galima kalbėti... Kas karštai neapkenčia, turi būti kartą labai mylėjęs. Kas nori paneigti pasaulį, turi būti glaudęs prie savęs tai, ką dabar degina“ (K. Tucholsky), tačiau tai nei sustabdė, nei pateisino vertybinio nihilizmo, apimančio vis platesnius socialinius sluoksnius, o emocinis ambivalentiškumas – kaip tik priešingai, – vidinį konfliktą aštrino.
P. Sloterdijkas apibendrino istorines Veimaro politinio darinio pasekmes: „kultūros viršūnėse, nepaisant visko, kas buvo nutikę, dar justi didelis metafizinėms tradicijoms būdingų vertybių ir idealų artumas, jų žlugimas šiandien ryškiai atsispindi tūkstančiuose drąsių ir šviežiai agresyvių žingsnių, demaskuojančių iliuzijas, demontuojančių vertybes <...> Čia Pirmas pasaulinis karas dar gali būti suprastas kaip metafizinis istorinis reiškinys – tam tikra prasme kaip karinis komentaras Nietzschės pasakymui „Dievas mirė“. „Aš“ po karo yra palikuonis be testamento ir beveik neišvengiamai pasmerktas cinizmui <...> Veimaras šiuo požiūriu atrodo kaip temporalinis prefašizmas, laikas prieš Hitlerį. Literatūra, aiškinanti, „kaip tai galėjo atsitikti“, jau užpildė bibliotekas. Veimaras funkcionuoja joje kaip politinės etikos pavojaus ženklas – kas laukia, kai trūksta demokratinio vidurio, kai liberalios jėgos per daug sustiprėja...“ Po to sekė 1929-ieji, 1933-ieji, 1938-ieji, 1939-ieji, galutinai sugniuždę ir pačius didžiausius optimistus.
Taip to laikmečio dalyvių ir tyrinėtojų akimis atrodo bendras Vokietijos (kuri daugeliu atveju buvo lietuvių inteligentijos, tapsiančios naujosios, nepriklausomos Lietuvos vaikų bei jaunimo mokytojais ir sektinais pavyzdžiais, vartais į „Vakarų pasaulį“) kultūrinis, vertybinis ir moralinis kontekstas. Pabandykime į jį įrėminti Lietuvos tarpukario kartas.