Iniciatyvos autorių teigimu, tai padaryta kaip reakcija į „Seime registruotą siūlymą stiprinti lyčių papildomumą“.
Akcija primena ne vienus metus neišsprendžiamą ginčą dėl to, ko turėtų būti mokoma apie lytiškumą šalies mokyklose.
Nuo 2014 metų plačiai cituojamas faktas, kad net 90,2 proc. šalies gyventojų pritaria privalomam mokymui apie lytiškumą.
Dėl to visuomenė neabejotinai sutaria.
Kaip ir neabejotinai nesutaria dėl tokio mokymo turinio.
Ko turėtų būti mokoma apie lytiškumą? Kokios vertybės ugdomos, kokios žinios svarbios, kam teikti pirmenybę, kai vieni tikslai prieštarauja kitiems?
2016 metais Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą „Sveikatos ir rengimo šeimai bei lytiškumo ugdymo programą“ rengė skirtingų požiūrių atstovai, o programa atspindėjo pastangas pasiekti kompromisą, kur jis vargiai įmanomas.
Lytinis švietimas versus lytiškumo ugdymas
Mokymo apie lytiškumą srityje egzistuoja du konkuruojantys visuminiai požiūriai (kalbant rimčiau, paradigmos).
Vienas jų, lytinis švietimas, laiko aktyvų paauglių seksualinį gyvenimą neišvengiamu (Birutės Vėsaitės žodžiais, mokyti susilaikyti, tai kaip pasiūlyti badauti), o švietime akcentuoja pažintį su kontracepcija ir apskritai būdais išvengti neplanuotų nėštumų ir lytiškai plintančių ligų. Intencijos geros ir išvados nuoseklios – jeigu atsitiktinis seksas neišvengiamas, reikia bent gelbėtis nuo nepageidaujamų pasekmių.
Tačiau atviras klausimas, ar paauglių seksualinis aktyvumas tikrai neišvengiamas. Pasaulio Sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuva yra mažiausio paauglių seksualinio aktyvumo šalis Europos Sąjungoje, o šalyse, kuriose mokymas akcentuoja kontracepciją, aktyvumas kaip tik didžiausias. Taip reiškiasi rizikos kompensavimo mechanizmas – jeigu kažką daryti visgi saugu, kodėl to nedaryti?
Lytinis švietimas pasiekia savo tikslų ta prasme, jog iš tiesų sumažina paauglių nėštumų, abortų, lytiškai plintančių ligų skaičių. Tačiau didina patį paauglių lytinį aktyvumą.
Čia iškyla dilema. Gausūs moksliniai tyrimai užsienyje ir Lietuvoje liudija, kad toks dalykas kaip „saugus seksas“ apskritai neegzistuoja: lytiškai aktyvūs paaugliai pasižymi daug blogesne psichologine būkle, depresijos dažnumu, menkesne saviverte, sunkumais mokykloje ir t.t. nei lytiškai neaktyvūs bendraamžiai.
Nei prezervatyvas, nei tabletė jauno žmogaus nuo psichologinių ir emocinių pasekmių besivystančios asmenybės neapsaugo. Tad jeigu mokymas apie „saugų seksą“ skatina jį „saugiai“ išbandyti, tenka rinktis vieną iš dviejų tikslų – mokyti išvengti dalies paauglių sekso pasekmių arba ugdyti nuostatas to vengti apskritai.
Pastarąja nuostata remiasi kita, lytiškumo ugdymo, paradigma. Jos tikslas – rengti jaunimą darniems šeimos santykiams ir tėvystei, savo lytiškumą ir vaisingumą suvokiant ne kaip grėsmę, o kaip galimybę, kuri tačiau turi būti realizuojama tik ilgalaikiuose santykiuose. Kadangi tiki, jog paaugliai gali susilaikyti nuo aktyvaus seksualinio gyvenimo, ši paradigma to ir moko – susilaikyti iki ilgalaikių santykių.
Lytinio švietimo perspektyvoje akcentuojami biologiniai procesai brandos metu, deklaruojamas vertybinis neutralumas („mokslo žinios ir viskas“) ir teigiama, kad nesiekiama ugdyti asmenybės nuostatų. Deja, joks neutralumas ugdyme neįmanomas ir vertybės formuojamos neišvengiamai. Lytiškumo ugdymo perspektyvoje, priešingai, deklaruojamas siekis ugdyti asmens nuostatas, požiūrį į šeimą ir tėvystę kaip vertybes, o seksualinį aktyvumą – kaip riziką.
Jų skirtingumą atskleidžia pats žodynas. Lytiniam švietimui rizikingas seksualinis elgesys yra seksas be kontracepcijos, lytiškumo ugdymui – patys lytiniai santykiai nesant ilgalaikių įsipareigojimų. Ir atvirkščiai, lytiniam švietimui atsakingas seksualinis elgesys yra seksas su kontracepcija, o lytiškumo ugdymui – lytinių santykių vengimas iki asmenybės brandos.
Galiausiai šiais laikais neišvengiamai iškyla ir požiūrio į seksualines mažumas klausimas. Kadangi lytinis švietimas deklaruoja neutralumą, jis bet kokią tikrovę priima kaip normą: jeigu egzistuoja šeimos formų įvairovė, ji pripažįstama ir gerbiama, atsisakoma jas vertinti.
Šiuo požiūriu remiasi 2010 metų Pasaulio Sveikatos organizacijos lytinio švietimo standartai, kuriais grįstą mokymą paskelbti privalomu Lietuvoje labai stengėsi visos lytinio švietimo paradigmą palaikančios organizacijos ir politikai (ypač A. M. Pavilionienė, siūliusi tai įtvirtinti įstatymu 2014 metais).
Lytiškumo ugdymas remiasi klasikine antropologija, pagal kurią, lytiškumas ir vaisingumas žmogui skirti tikslingai, yra neatsiejami ir lytinis gyvenimas pirmiausiai egzistuoja vaikų atsiradimui.
Tokioje perspektyvoje palaikoma prigimtinė vyro ir moters šeima ir nepalaikomos jos vienalytės ar kitokios galimos alternatyvos. Lytiškumo ugdymas atmeta mokymą apie visų orientacijų ir lyties tapatybių (translytiškumo ir daugybės kitų dabar skelbiamų lyčių) normalumą ir „savojo tapatumo ieškojimo“ būtinybę.
Šiuo metu galiojanti „Sveikatos ir rengimo šeimai bei lytiškumo ugdymo programa“ buvo rengiama mišrios abiejų požiūrių atstovų grupės, mėgino derinti abi prieigas ir taip užprogramavo nesėkmę. Programa aptaki, dviprasmiška ir interpretuojama radikaliai skirtingais būdais, priklausomai ką norima joje surasti.
Šios prieigos nesuderinamos, tad Lietuvai anksčiau ar vėliau reikės pasirinkti vieną jų. Kuo greičiau, tuo geriau.
Kokio mokymo apie lytiškumą norime?
Lietuvos žiniasklaidoje įprasta lytinio švietimo stovyklą pateikti kaip vienintelę mokslišką, tuo tarpu lytiškumo ugdymo – kaip paremtą dogmomis ir mitais, „lobinamą“ Bažnyčios ir paremiamą „psuedomokslu“.
Nuolatos kartojasi keistos situacijos, kai jokio mokslo laipsnio neturintys aktyvistai ar žurnalistai pseudomokslininkais ir nekompetentingais vadina Lietuvos universitetų šeimos studijų srities daktarus ir profesorius.
Tipinis to pavyzdys buvo 2018 metų rugsėjo „IQ. The Economist“ numeris, kuriame lytiškumo temai skirtas 21 puslapis (8 straipsniai), tačiau nepakalbintas nei vienas lytiškumo ugdymo stovyklos atstovas. Tekstų autorė atvirai pripažino, kad nemato jokio reikalo kalbinti klystančios, „žmogaus teisių negerbiančios“ stovyklos.
Nuosekliai stengiamasi vaizduoti šį dviejų paradigmų ginčą kaip negrįžtamai išspręstą ir nevertą dėmesio, nes esą tik viena pusė remiasi mokslu. Tai elementari fakto klaida.
Tokiame iškreiptame (nes vienpusiškame) informaciniame fone apskritai pradingsta konstitucinė nuostata, jog „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 Konstitucijos straipsnis).
Egzistuojant pasaulėžiūriniam nesutarimui tarp skirtingų vertybių ir tikslų ugdymo stovyklų, o klausimui tiesiogiai liečiant vaikų dorovinį ugdymą (požiūrį į monogamiją, kohabitaciją, pagarbą kitam asmeniui, gyvybės apsaugą, homoseksualumą ir kitas visais laikais ir visose visuomenėse moralinėmis laikomas nuostatas), būtina atsižvelgti į šalies gyventojų nuostatas.
Kokios krypties mokymo apie lytiškumą norėtų šalies suaugusieji?
Paradoksalu, tačiau nors seniai paklausta, ar visuomenė norėtų privalomo mokymo apie lytiškumą, iki šiol nebuvo klausta (arba nebuvo paviešinta) kokio turinio ir prioritetų mokymo Lietuvos vaikams norėtų šalies gyventojai. Tą šių metų lapkritį pagaliau padarė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa.
Jos metu paklausta trijų dalykų:
1) Ar pritariate, kad mokyklose nepilnamečiams būtų ugdoma nuostata vengti lytinių santykių be ilgalaikių įsipareigojimų?
2) Ar pritariate, kad rengti jaunuolius darniems šeimos santykiams ir tėvystei yra svarbiau nei supažindinti su kontracepcija?
3) Ar pritariate, kad mokyklose būtų ugdoma nuostata, jog homoseksualūs santykiai yra lygiaverčiai vyro ir moters santykiams? Visi trys klausimai atspindi lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo stovyklų pamatinius principus.
Pirmasis klausimas atskleidžia požiūrį į susilaikymą (ugdyti ar ne?), antrasis atskleidžia prioritetus – kas svarbiau, rengimas šeimos santykiams, ar pažintis su kontracepcija, trečiasis – požiūrį į vienalyčių santykių normalizavimą.
Klausimai palieka kiek erdvės interpretacijoms (pvz., žodis „lygiaverčiai“ apima ir biologinį ir moralinį aspektus), tačiau perteikia esmę, turint galvoje, kad niekas visuomenėje, išskyrus siaurą grupę srities specialistų, neskiria lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo sąvokų ir negalėtų pagrįstai atsakyti, prašomi pasirinkti tarp jų.
Gyventojų atsakymai buvo vienareikšmiški. Teiginiui, kad mokyklose nepilnamečiams turėtų būti ugdoma nuostata vengti lytinių santykių be ilgalaikių įsipareigojimų pritarė 68,5 proc., nepritarė – 10,1 proc. respondentų. Atitinkamai teiginiui, kad rengti jaunuolius darniems šeimos santykiams ir tėvystei yra svarbiau nei supažindinti su kontracepcija, pritarė 61,9 proc., nepritarė – 14,1 proc. respondentų.
Galiausiai mokymui, kad homoseksualūs santykiai yra lygiaverčiai heteroseksualiems pritartų 11,3 proc, o nepritartų – 63,8 proc. respondentų. Visais trimis klausimais 20-25 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės. Taip pat visais trimis klausimais joks socialinis pjūvis (amžius, šeiminė padėtis, gyvenamoji vieta, pajamos, vaikų turėjimas ir t.t.) nedarė esminės įtakos atsakymams ir visose šiose grupėse absoliuti dauguma atsakiusiųjų palaikė būtent lytiškumo ugdymo paradigmos teiginius ir atmetė lytinio švietimo siūlymus.
Galima drąsiai teigti, jog apie du trečdalius visų šalies piliečių ir apie 80 proc. turinčiųjų tvirtą nuomonę šiais klausimais palaiko lytiškumo ugdymo perspektyvą ir pritartų mokymui susilaikyti nuo neįpareigojančių lytinių santykių, rengimo šeimai akcentavimui vietoje mokymo apie kontracepciją ir skirtingam heteroseksualių bei homoseksualių santykių vertinimui mokyklinėse programose.
Priešingą požiūrį palaiko itin siaura visuomenės dalis. Bandymai daugumos gyventojų nuostatas atitinkantį požiūrį pavaizduoti kaip dogmatišką ir neturintį vietos diskusijoje, o juo labiau įstatymais primesti daugumai nepriimtinus lytiškumo ugdymo principus yra tiek moraliai nesąžiningi, tiek ir antidemokratiški.
Nors šiandien nėra atvirai diskutuojama apie permainas lytiškumo ugdymo programoje, nėra abejonių, jog anksčiau ar vėliau Lietuva privalės pasirinkti vieną mokymo apie lytiškumą paradigmą ir atmesti kitą. Atitinkamai turės būti kryptingai organizuojamas ir programą realizuojančių pedagogų rengimas.
Dabartinis nesuderinamų dalykų derinimas nėra veiksmingas ir niekur neveda. Jeigu gerbiama Konstituciją ir šalies tėvus (tiesa, situacija su vaiko teisių įstatymais verčia galvoti, kad negerbiame), nėra abejonių, jog turėtume rinktis lytiškumo ugdymo paradigma grįstą mokymą.
Kai politikai kaip M. A. Pavilionienė mėgina diskredituoti kitaminčius baugindama tariama Bažnyčios įtaka, tuo jie viso labo maskuoja savo bandymus primesti savąjį daugumai piliečių nepriimtiną požiūrį. 2019-aisiais Lietuvai praverstų politika su bent kiek mažiau demagogijos.