Vytautas Valentinavičius. Demokratijos paradoksas: kai demokratinės institucijos virsta grėsme

Įvykiai Sakartvele, Pietų Korėjoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje atskleidė demokratinių institucijų trapumą, kai pačios institucijos tampa grėsme demokratijai dėl išbalansuotos atsvarų ir stabdžių sistemos bei pilietinės visuomenės vangumo. Parlamento rinkimai Lenkijoje, pilietinės visuomenės galia Pietų Korėjoje ar demokratinės institucijos Rumunijoje padėjo grąžinti valstybes ant demokratijos bėgių. Tačiau Vengrijoje ir Sakartvele valstybės toliau krypsta kita linkme.

Demokratijas apibrėžiame kaip politinius režimus, sukurtus laisvų ir sąžiningų daugiapartinių rinkimų, vykusių aplinkoje, kurioje buvo užtikrinta žodžio, asociacijų laisvė ir visuotinė rinkimų teisė, pagrindu. Tačiau, kaip pastebi Wolfgangas Merkelis ir Anna Lührmann, liberalioms demokratijoms reikia daugiau: jų išlikimas ir kokybė taip pat priklauso nuo institucinės valdžios padalijimo sistemos, kuri riboja valdančiųjų galias. Gerai įtvirtinta horizontali atskaitomybė yra ypač svarbi laikais, kai iššūkiai demokratijai kyla iš vidaus – dažnai iš demokratiškai išrinktų vykdomosios valdžios atstovų.

Prisiminus Lenkijos demokratijos nuosmukį, kai nacionalinis transliuotojas, Konstitucinis Teismas ir teismų sistema buvo pertvarkyti tarnauti išrinktųjų politiniams interesams, neseniai vykę parlamento rinkimai įrodė pilietinės visuomenės galios reikšmę demokratinio šalies atsparumo užtikrinimui. Lenkijoje pilietinė visuomenė sugebėjo išnaudoti likusias demokratinės sistemos atsvaras, pavyzdžiui, rinkimų mechanizmus, nepaisant valdžios bandymų apriboti viešosios informacijos sklaidą. Tuo tarpu Vengrijoje autoritarinės tendencijos stiprėjo dėl to, kad pilietinė visuomenė buvo sistemingai silpninama, o institucijos tapo valdžios įrankiu.

Pietų Korėjos pilietinės visuomenės gebėjimas pasipriešinti demokratinėms institucijoms, kurios buvo neteisėtai naudojamos išrinktų pareigūnų, yra dar vienas pilietinės visuomenės vaidmens demokratijos atsparumo procese pavyzdys. Tuo metu Rumunijoje Konstitucinis Teismas suvaidino lemiamą vaidmenį stabdant pavojingą politinį posūkį, pademonstruodamas, kad nepriklausomos institucijos gali veikti kaip efektyvus demokratijos saugiklis. Vis dėlto tokios intervencijos dažniausiai yra reakcinės, atskleidžiančios, kad instituciniai saugikliai nesuveikė ir neapsaugojo demokratinių procesų, bei sukeliančios bereikalingų abejonių dėl priimtų sprendimų pagrįstumo.

Kodėl pilietinė visuomenė Sakartvele ar Vengrijoje nesukuria tokių pokyčių, kurie būtini demokratijoms, nors kitose šalyse pilietinė visuomenė buvo sėkmingesnė? Šių dviejų valstybių pavyzdžiai atskleidžia, jog demokratinis atsparumas – kompleksiškas reiškinys, apimantis demokratinės sistemos ir jos institucijų, politinių veikėjų ir piliečių gebėjimą užkirsti kelią arba reaguoti į išorinius ir vidinius iššūkius, įtampas ir grėsmes.

Vis dėlto, kodėl pilietinė visuomenė Sakartvele ar Vengrijoje nesukuria tokių pokyčių, kurie būtini demokratijoms, nors kitose šalyse pilietinė visuomenė buvo sėkmingesnė? Šių dviejų valstybių pavyzdžiai atskleidžia, jog demokratinis atsparumas – kompleksiškas reiškinys, apimantis demokratinės sistemos ir jos institucijų, politinių veikėjų ir piliečių gebėjimą užkirsti kelią arba reaguoti į išorinius ir vidinius iššūkius, įtampas ir grėsmes.

Taigi, norėdami suvokti, kodėl vienos valstybės yra atsparesnės už kitas, mokslininkai sistemiškai analizuoja sudėtingus valstybėje vykstančius procesus, visuomenės įsitraukimą ir teisės aktus, užtikrinančius nepriklausomų institucijų veikimą. Išskiriama keletas demokratijos atsparumo vertinimo prieigų, tačiau, mano manymu, dvi jų itin aktualios ne tik Vengrijos ar Sakartvelo, bet ir Lietuvos atveju, kur nepasitikėjimas institucijomis išaugo, o gyventojų dalyvavimo lygis sprendžiant vietos reikalus itin žemas.

Remdamiesi Vidaus reikalų ministerijos parengta ataskaita apie gyventojų pasitikėjimą valstybės ir savivaldos institucijomis 2016–2023 metais, matome nerimą keliančias tendencijas. Nepasitikėjimas valstybės institucijomis per šį laikotarpį padidėjo nuo 18 proc. (2016 m.) iki 25 proc. (2023 m.) Didžiausias nepasitikėjimo lygis buvo 2022 metais (26 proc.). Ryškiausias nepasitikėjimo šuolis įvyko tarp 2018 ir 2019 metų (nuo 19 proc. iki 24 proc.). Nuo 2019 metų nepasitikėjimo lygis išliko gana stabilus, svyruodamas tarp 23 proc. ir 26 proc. Pagrindinės nepasitikėjimo valstybės institucijomis priežastys – institucijos abejingos piliečių interesams (28 proc.); nepatikimi ir nesąžiningi darbuotojai (23 proc.); paplitusi korupcija (17 proc.).

W. Merkelio ir A. Lührmann keturių pakopų demokratinio atsparumo modelis nagrinėja demokratijos gebėjimą atsispirti iššūkiams ir grėsmėms keturiais lygmenimis. Politinės bendruomenės vienybė ir mažesnė poliarizacija užtikrina stipresnį pagrindą; konstitucinės galios tarp institucijų, ypač įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių, yra būtinos režimo kokybei; demokratinės politinės partijos stiprina atsparumą, o pusiau demokratinės jį mažina; piliečių demokratinės vertybės ir aktyvi pilietinė visuomenė apsaugo nuo išorinių grėsmių.

Visuomenės įsitraukimas į sprendimų priėmimą negali būti atsitiktinis – jis turi būti nuoseklus, sisteminis ir ilgalaikis. Jei valstybėje pilietinė visuomenė yra pasyvi, tikėtina, kad protestai taip pat nelems norimų rezultatų. Nedalyvaudama sprendimų priėmimo procese ilgą laiką, visuomenė neturėtų tikėtis, jog valdžia būtinai reaguos į protestus, ypač jei jie grindžiami poliarizacijos principais.

Tuo tarpu kalbėdami apie demokratinį atsparumą Melis G. Laebens ir Anna Lührmann pabrėžia trijų atskaitomybės tipų svarbą: vertikalią atskaitomybę (piliečių gebėjimą per rinkimus laikyti valdžią atskaitingą), įstrižąją atskaitomybę (pilietinės visuomenės ir nepriklausomos žiniasklaidos vaidmenį stabdant autokratiją) ir horizontalią atskaitomybę (valdžios sistemos atsvarą ir kontrolę, pavyzdžiui, teisminę valdžią ir stiprią opoziciją). Šios autorės teigia, kad šie mechanizmai efektyviausiai veikia kartu, ypač kai ekonominės krizės ar korupcijos skandalai keičia situaciją valdžios nenaudai. Šis modelis pabrėžia, jog demokratinį atsparumą palaiko ne tik formalios institucijos, bet ir pilietinės visuomenės įsitraukimas.

Taigi, visuomenės įsitraukimas į sprendimų priėmimą negali būti atsitiktinis – jis turi būti nuoseklus, sisteminis ir ilgalaikis. Jei valstybėje pilietinė visuomenė yra pasyvi, tikėtina, kad protestai taip pat nelems norimų rezultatų. Nedalyvaudama sprendimų priėmimo procese ilgą laiką, visuomenė neturėtų tikėtis, jog valdžia būtinai reaguos į protestus, ypač jei jie grindžiami poliarizacijos principais.

Vidaus reikalų ministerijos ataskaitos duomenimis, visuomenės dalyvavimas sprendžiant vietos reikalus išaugo nuo 12 proc. 2016 m. iki 18 proc. 2023 m. Vis dėlto nedalyvaujančių gyventojų dalis išlieka itin didelė – nuo 88 proc. 2016 m. iki 82 proc. 2023 m. Nors per šį laikotarpį matomas nedidelis, bet nuoseklus dalyvavimo augimas, šie rodikliai rodo, kad pilietinės visuomenės įsitraukimas vis dar nėra pakankamas demokratiniam atsparumui užtikrinti.

Šiuos duomenis papildo ir KTU SHMMF mokslininkų atliktas tyrimas apie Lietuvos gyventojų nuostatas ir elgseną piliečių mokslo bei pilietiškumo srityse. Tyrimas buvo vykdytas įgyvendinant mokslo projektą „Visuomenės ir bendruomenių atsparumo stiprinimas per piliečių mokslą ir pilietiškumą (RECONECT)“ (projekto Nr. S-VIS-23-14), finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos pagal konkursinę prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Visuomenės atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste“.

Nepaisant nežymaus piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procese augimo, didžioji visuomenės dalis išlieka pasyvi, o nepasitikėjimas institucijomis yra reikšmingai padidėjęs. Piliečių pasyvumas ir nepasitikėjimas institucijomis signalizuoja apie būtinybę imtis sisteminių veiksmų, siekiant stiprinti pilietinę visuomenę, šalies demokratinį atsparumą tiek išorės, tiek vidaus grėsmėms.

Klausimai, susiję su piliečių dalyvavimu ir įsitraukimu į demokratinius procesus, atskleidė, kad daugiau nei trečdalis (34,1 proc.) respondentų dalyvautų protestuose, nedalyvautų, bet pritartų jiems 39,7 proc., jei politikai siektų apriboti demokratiją Lietuvoje. Taip pat mažiau nei trečdalis (29,8 proc.) dalyvautų protestuose, jei politikai siektų riboti žiniasklaidos teises ir žodžio laisvę, kai nedalyvautų, bet pritartų jiems 42,4 proc. respondentų.

Vidaus reikalų ministerijos duomenys atskleidžia nerimą keliančią tendenciją – nepaisant nežymaus piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procese augimo, didžioji visuomenės dalis išlieka pasyvi, o nepasitikėjimas institucijomis yra reikšmingai padidėjęs. Piliečių pasyvumas ir nepasitikėjimas institucijomis signalizuoja apie būtinybę imtis sisteminių veiksmų, siekiant stiprinti pilietinę visuomenę, šalies demokratinį atsparumą tiek išorės, tiek vidaus grėsmėms. Kaip rodo įvykiai Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Vengrijoje, Sakartvele ir Rumunijoje, demokratijai kylantys pavojai dažnai kyla ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.