Vytautas Valentinavičius. Gražulis, Vaitkus ir Žemaitaitis – neatsakingos valdančiųjų politikos rezultatas

Sulaukęs rinkimų rezultatų dabartinės aktyvios politikos elitas nustėro, esą, kaip rinkėjai galėjo patikėti savo balsus politinio elito marginalams, o ne jiems, kurie, esą, geriausiai žino, ko reikia Lietuvai. Visgi, rezultatai Prezidento ir net Europos Parlamento rinkimuose atskleidė, kad tam tikra Lietuvos visuomenės dalis gali patikėti net ir tuo, ką priešai suoks, o užsienio politika Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu nėra panacėja, dėl kurios jie pamirštų savo socialinę gerovę, apie kurią postringavo Prezidento rinkimuose dalyvavę kai kurie kandidatai, net nesusimastę apie šiosios kainą.

Kraštutinėms jėgoms veržiantis į Europos Parlamentą, būtų tikslinga nuodugniau panagrinėti, kas Lietuvoje paakina rinkėjus imtis protesto balsų. Nors protesto balsai apibrėžiami įvairiai, juos vienija viena – balsavimas prieš politinę partiją ar kandidatą, siekiant išreikšti politinį nepasitikėjimą.

Sociologai Sarah Birch ir James’as Dennisonas savo darbe („How protest voters choose“, 2019) pažymi, kad pagrindiniai protesto balsavimo paaiškinimai apima ideologiniu pagrindu grindžiamą balsavimą, kai partijos politika keičiasi, tuomet dalis rinkėjų gali atsisakyti savo tradicinės ištikimybės politinei jėgai pasirinkdami kitą ideologiškai artimiausią; kai rinkėjai balsuoja protestuodami, nes nepasitiki politiniu elitu, ypač valdančiaisiais; kai politinė lyderio ar kitų partijos narių komunikacija netenkina rinkėjų, o jų poreikius atliepia kitų politinių veikėjų politinė komunikacija.