Vytautas Valentinavičius. Kaip Kedžiai ir Tapinas „svietą“ lygino

Anuomet suvieniję tautą Kedžiai, nūdieną – Andrius Tapinas, lygina svietą – kovoja už „teisybę“, ir nesvarbu, kad tikroji jų „teisybė“ savita, tik jų pačių galvose suprasta, tačiau svarbu, kad ji visuomenės priimta, bendraminčius ir pasekėjus kovai už „teisybę“ suvienijusi. Toks yra visų svieto lygintojų vaidmuo ir tikslas.

Svieto lygintojai nėra patogūs ponams – tiems, kurie valdžioje. Visgi jie patogūs ponams, kurių valdžioje nėra, todėl ponai, nūdieną vadinami oligarchais, noriai remia svieto lygintojus ar patys jais tampa įsigiję ar sukūrę patogių įrankių svietui lyginti, pavyzdžiui, komunikacinių priemonių, kuriomis svietą lygina pagal reikiamą, iš anksto apmąstytą planą. Svarbu, kad visuomenė tuo patikėtų – įtikėtų.

Edwardas Bernaysas, viešųjų ryšių pradininkas, žymiausiame savo veikale „Propaganda“ (1928) klausia: „Kas yra tie žmonės, kurie, nors to nesuvokiame, pateikia mums idėjų, pasako, kuo žavėtis ir gėrėtis, o ką niekinti, kuo tikėti“? Šie žmonės – viešosios nuomonės formuotojai, kurie, „pasitelkę šiuolaikines komunikacijos priemones ir visuomenės grupių formavimą, padeda kokiai nors idėjai siekti visuomenės sąmonės“ (Bernaysas, 2021). Regis, tiek Kedžių, tiek A. Tapino konstruojamos problemos, abi, be kita ko, gali būti vadinamos „švarinimosi“ idėjomis, pasiekė Lietuvos visuomenę.

Kalbant apie viešosios politikos bei komunikacijos mokslus, puikiai žinomos įrėminimo (angl. framing), kai tam tikra problema atitinkamai konstruojama, ir tam tikrų aspektų aktyvavimo, kai išryškinami tam tikri kriterijai, pagal kuriuos vertinami vieši įvykiai ir asmenys (angl. priming), bei politinės „darbotvarkės formavimo“ (angl. agenda-setting), kai vyksta kova dėl klausimų patekimo į politinę darbotvarkę, teorijos, kurios pabrėžia žiniasklaidos, politinių veikėjų, suinteresuotų grupių ar viešosios nuomonės formuotojų svarbą formuojant bei keičiant politinę darbotvarkę. Viešosios nuomonės formuotojai nūdieną visuomenės akyse tampa donkichotiškais kovotojais už teisybę, tačiau labai dažnai už jų teisybės – politiniai, korporaciniai ar asmeniniai interesai.

Kingdonas (1995), Birklandas (1998) ir kiti, nagrinėję politinės darbotvarkės pokyčius ir jiems įtaką darančius veiksnius, seniai pastebėjo, kad reikšmingi įvykiai (natūralūs ar dirbtiniai) lemia politinės darbotvarkės kaitą, o suinteresuotos grupės, viešosios nuomonės formuotojai – vieni svarbiausių, kurie naudodami įvairias komunikacines priemones visuomenei pateikia idėją, kuo tikėti ir įtikėti. Viešųjų ryšių tėvu laikomas E. Bernaysas puikiai suprato, kad įvykiai, sukonstruoti tinkama forma, reikiamu metu gali lemti pokyčius, naudingus užsakovui – idėjos autoriui, tačiau nebūtinai žinomus visuomenei.

Sukonstruoti įvykiai sudrumsčia politinius vandenis, tačiau toks jų tikslas – iš politinės darbotvarkės pašalinti „nereikalingus“ klausimus, juos pakeičiant kitais, „aktualesniais“. Galima manyti, kad „skaidrinimo“ akcija nekalta it pats jos kūrėjas – dorumo ir skaistumo įsikūnijimas, nesutepęs ir nesusitepęs, tačiau galima galvoti ir kitaip, kad tai – gerai ir išmintingai suplanuota akcija.

Donkichotiška „švarinimosi“ akcija kaipmat užaugino Gitano Nausėdos reitingus, kritusius po „netikėto atradimo“ apie jo priklausymą komunistų partijai, kuris kaipmat sureagavo dramatišku „švarinimosi“ pavyzdžiu (kai Prezidento vyriausiasis patarėjas, dirbęs Kauno taryboje ir sėkmingai pasisavinęs lėšas, Povilas Mačiulis atsistatydino), nepaisant to, kad pats Prezidentas nei apie priklausymą komunistų partijai, nei apie prezidento rinkimų kampanijos finansavimo lėšas (apie kurias, tarp kita ko, klausė žurnalistai knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“, jos leidėjas „Laisvės TV“, kurio siela ir esmė – tas pats viešosios nuomonės formuotojas, „švarinimosi“ idėjos puoselėtojas) nedeklaravo, „nes neprivalėjo“, nors aukščiausi skaidrumo ir atskaitomybės, t. y. „švarinimosi“, standartai turėtų būti taikomi ir jam. Taigi, šis pavyzdys – vienas iš gausybės, atskleidžiančių, kaip konstruojami įvykiai veikia konkretų tikslą ir taikinį paliekant kitus tarsi bereikšmius užribyje, kaip jais sėkmingai pasinaudoja tie, kurių skaidrumu dar visai neseniai buvo abejojama visuomenėje. Sukonstruoti įvykiai sudrumsčia politinius vandenis, tačiau toks jų tikslas – iš politinės darbotvarkės pašalinti „nereikalingus“ klausimus, juos pakeičiant kitais, „aktualesniais“. Galima manyti, kad „skaidrinimo“ akcija nekalta it pats jos kūrėjas – dorumo ir skaistumo įsikūnijimas, nesutepęs ir nesusitepęs, tačiau galima galvoti ir kitaip, kad tai – gerai ir išmintingai suplanuota akcija, kurios naudos gavėjų gausa įvairi, tačiau vienas svarbiausių laimėtojų – Daukanto aikštėje.

Konstruojami įvykiai siekiant nukreipti dėmesį nuo svarbesnių socialinių ar politinių įvykių, regis, pasiteisino, nes viešojoje erdvėje Seimo rinkimai jau prasidėjo – atsirado daug nepatenkintų tarp valdančiųjų, esą, vargu, ar pasitraukus iš Seimo rinkėjai balsą atiduos dabartinei valdančiajai daugumai. Opozicija mėgaujasi viešai niršdama, neva dėl pirmalaikių rinkimų, tačiau paslapčia strateguodama tolimesnius žingsnius, kaip iš šios suirutės išlošti, ragindama tarp savų bičiulių esančius niekadėjus atiduoti netinkamai panaudotas lėšas į savivaldybių biudžetą ir kartu nuožmiai kritikuodama konservatorių pasiūlytą „visuotinio švarinimosi“ idėją.

Regis, suirutės mažiausiai visi tikėjosi: buvo kalbama tik apie vieną niekadėją – tarytum auką Praamžiui, kurios šis troško ir tikėjosi viešai reikalaudamas aukojimo ritualo ir kuri neva būtų lėmusi išganymą bei indulgenciją tolesnei business as usual (liet. įprastinei) politikai šalyje. Galiausiai viskas ne pagal viešosios nuomonės formuotojo planą. Konservatoriai sumaišė kortas ir valdančiajai daugumai, ir opozicijai, nepasiruošusioms nei naujiems rinkimams, nei naujai daugumai, nei mažumos Vyriausybei.

Pasiūlę visiškai netikėtą ėjimą ir nukreipę dėmesį nuo „čekučių“ į pirmalaikius rinkimus ir Vyriausybės griūtį, t. y. „visuotinį švarinimąsi“, konservatoriai supurtė politinę areną labiau, nei tikėjosi pirminės idėjos autorius, taip perėmė situacijos valdymą į savo rankas bei privertė visus, patogiai įsėdusius į politines roges, imti nerimauti dėl ateities.

Daugelį papiktinęs konservatorių žingsnis – atsakas, kuriam buvo mažiausiai pasiruošta, tačiau taip sukurtas naujas įvykis, staiga tapęs svarbesnis nei svieto lygintojo primesta „švarinimosi“ idėja, regis, skirta vienam konkrečiam asmeniui, bet ne pagal planą pritaikyta visam politiniam elitui. Pasiūlę visiškai netikėtą ėjimą ir nukreipę dėmesį nuo „čekučių“ į pirmalaikius rinkimus ir Vyriausybės griūtį, t. y. „visuotinį švarinimąsi“, konservatoriai supurtė politinę areną labiau, nei tikėjosi pirminės idėjos autorius, taip perėmė situacijos valdymą į savo rankas bei privertė visus, patogiai įsėdusius į politines roges, imti nerimauti dėl ateities bei sukėlusius antagonizmą, kodėl esą turi „švarintis“ visi, jei „švarinimosi“ planas buvo kurptas kone vienam, kodėl jis taikomas visiems tiems, kurie godžiai pasisavino ar savinasi savivaldybių tarybose ar Seime pagal tą patį „čekučių“ algoritmą, o ne tam vieninteliam, kurio aukos troško Praamžius bei jo sekėjai ir pritarėjai.

Nors „švarinimosi“ idėjos autorius ir toliau kapstosi po „čekučius“, politikai širsta dalydami interviu apie savo esamą ar menamą skaistumą Europos Parlamente ir suka galvas: vieni – kaip išlikti ir nepražūti, kiti – kaip išpešti kuo didesnės naudos. Kuomet politikos ekspertai mąsto apie politinę suirutę, kurios žala Lietuvai išties didesnė nei „čekučių“ projekto nauda, „švarinimosi“ projekto kūrėjai trina rankas dėl sukaupto socialinio kapitalo, išaugusios galios ir įtakos, o kai kurie politikos veikėjai – dėl projekto sėkmės ir asmeninės naudos.

Regis, vasara bus įtempta – be atostogų, per kurias politikai pamilo rugiapjūtę. Pasibaigus NATO Viršūnių susitikimui Vilniuje lauks, jei ne pasirengimas pirmalaikiams Seimo rinkimams, tai naujos Vyriausybės (o gal mažumos Vyriausybės) formavimas, intensyvi naujų ministrų paieška („skaidriai“ atrankai neliks nei laiko, nei noro), o svarbiausia – su ad hoc politine darbotvarke, į kurią galima bus „prastumti“ kažkam reikiamus „svarbius klausimus“, kitus nustumiant į paraštes, taip grįžtant prie Lietuvai įprasto Realpolitik, t. y praktiniais, o ne moraliniais ar ideologiniais sumetimais grįstos politikos, ritmo.