Vytautas Valentinavičius. Konservatorių ryžtas prekiauti interesais – mainais į postą Landsbergiui

Prasidėjusios Olimpinės žaidynės, regis, įkvėpė Prezidentūrą ir Vyriausybę. Žaidynės kone be taisyklių – nugalėti poveikiu, įtaka ir galia siekiant vieno tikslo: eurokomisaro posto vieninteliam ir geriausiam, kaip tvirtintų jo sekėjai ir partijos bendražygiai – Gabrieliui Landsbergiui.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sutiko su Prezidento Gitano Nausėdos įnoriais pakeisti du Vyriausybės narius, nors viešai tvirtino jais pasitikinti, kalbėjo „pokyčių vardan pokyčių“ nepraktikuosianti, tačiau dėl „aukštesnių“ tikslų vėliau nuomonę pakeistusi ir net savo sprendimu sugraudinusi komandos narį, kuris prieš palikdamas postą paatviravo, jog „revoliucija suvalgo savo vaikus“.

Savo atleidimą grįsdamas „rinkiminiu tango“ Arūnas Dulkys gal net nesuvokia, kad jis – viso labo didesnių susitarimų užsklandos dalis, pėstininkas, kurio negaila paaukoti, esą, valstybės interesų – eurokomisaro posto Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos patriarcho anūkui Gabrieliui Landsbergiui – labui. Panašaus ar kiek geresnio posto, kurį be didesnių konfliktų gebėjo suderėti buvęs premjeras Saulius Skvernelis su visais – bičiuliais ir priešais – savo partijos bendražygiui Virginijui Sinkevičiui.