Vytautas Valentinavičius. Lietuvos politinė žmogaus teisių darbotvarkė: von gėjus ir migrantus

Kuo gėjai ir migrantai yra panašūs? Jie instrumentalizuoti. Vienus instrumentalizavo Rytai, kitus – Vakarai, tad nei vieni, nei kiti Lietuvai nereikalingi. Vienais pasinaudojo, žadėdami saugumą ir žmogiškojo orumo apsaugą, kitais – postringaudami apie pagarbą Vakarų demokratinėms vertybėms.

Ir vieni, ir kiti liko kalti, kad patikėjo pažadais – apie geresnį gyvenimą. Patikėjus pažadais vieniems tveriamos koncertinos tvoros ir taikoma apgręžimo politika, kitiems – atstūmimas, diskriminacija ir patyčios.

Seimo rinkimus laimėjusi ir valdančiąją daugumą sudariusi politinė „trojka“, regis, rimtai užsimojo parodyti Lietuvos tvirtą valią bei lyderystę ginant Lietuvą nuo Rytų ir Vakarų instrumentalizacijos. Įstatymu pasiryžę įtvirtinti migrantų apgręžimo galimybę pasienio ruože, net ir po Europos Tarybos Žmogaus teisių komisarės Dunjos Mijatovič raginimų susilaikyti nuo tokio žalingo Lietuvos reputacijai žingsnio nesustojo. Pirmiau apgręžinėję migrantus ministrės įsakymu, dabar tai darys „teisėtai“ ir nesvarbu, kad tarptautinės organizacijos nesustoja kartojusios, kad Lietuva privalo gerbti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje.

Valdančioji dauguma lygiai taip pat neskuba keisti įstatymo, draudžiančio skatinti kitokią, nei Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą net po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo. Šis teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnį, apibrėžiantį saviraiškos laisvę, kai knygą išleidęs Lietuvos edukologijos universitetas pritaikė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, sustabdydamas knygos, ją pavadinęs „angažuota homoseksualizmo propaganda“, platinimą, o vėliau platinęs ją su žyma „Informacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų“.

Pradėjusi kryžiaus žygį prieš migrantus, išties Lietuva tęsia neliberalių šalių puoselėjamas tradicijas – kovą prieš kitoniškumą (angl. otherness), t. y. gėjus, lesbietės, translyčius, migrantus, moteris, pasisakančias apie kūno integralumą ir neliečiamumą, reprodukcines teises – visus tuos, kurie nukrypsta nuo normos, kaip normą suvokiant tai, kas buvo priimtina anksčiau, kai buvome okupuoti sovietų.

Valdančioji dauguma, deklaravusi pagarbą demokratinėms vertybėms, vis tik kratosi Vakarų instrumentalizacijos, atsisakydama priimti Civilinės sąjungos įstatymą, pripažįstantį ir homoseksualių, ir heteroseksualių porų sąjungas, ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją), nes tai – Vakarų propaganda; taip, ta pati, apie kurią Rusijoje kalba Vladimiras Putinas, Baltarusijoje – Aliaksandras Lukašenka, Vengrijoje – Viktoras Orbanas.

Ginamės nuo Rytų instrumentalizacijos, tačiau išties puoselėjame tradicijas, kurias įdiegė mums sovietų okupantai: abejoti tarptautiniais įsipareigojimais juos interpretuojant savo politinių interesų naudai, taikant selektyviai, neigiant; nepaisyti pagarbos kitoniškumui, atstumiant savus piliečius, juos ignoruojant, abejojant jų lygiateisiškumu; saugumizuojant asmens žmogiško orumo apsaugos siekį svečioje šalyje. Be to, piliečius stigmatizuojant, juos įvardijant valstybės priešais, šiems suabejojus valdžia, persekiojant juos, kai šie ją kritikuoja, galiausiai, instrumentalizuojant demokratines institucijas.

Žmogaus teisių sklaida ir pokyčiai šalies viduje priklauso ne tik nuo tarptautinio žmogaus teisių spaudimo ir politikos, o svarbiausia – nuo pilietinės visuomenės stiprumo, demokratinių institucijų veikimo bei pagarbos teisės viršenybei, piliečių dalyvavimo valstybės valdyme įsitraukiant į įvarius demokratinius procesus.

Risse, Ropp ir Sikkink (1999), sukūrę penkių etapų spiralinį žmogaus teisių pokyčių modelį, pastebi, kad pagrindinis procesas, per kurį vyksta šie pokyčiai, yra normų socializacija, apibrėžiama kaip procesas, kurio metu turimos principinės idėjos tampa kolektyvinio supratimo apie tinkamą elgesį normomis, o tai lemia tapatybės, interesų ir elgesio pokyčius.

Vienas esminių šio modelio principų yra tas, kad žmogaus teisių sklaida ir pokyčiai šalies viduje priklauso ne tik nuo tarptautinio žmogaus teisių spaudimo ir politikos, o svarbiausia – nuo pilietinės visuomenės stiprumo, demokratinių institucijų veikimo bei pagarbos teisės viršenybei, piliečių dalyvavimo valstybės valdyme įsitraukiant į įvarius demokratinius procesus.

Liberaliose demokratijose pilietiškumas atlieka labai svarbų vaidmenį formuojant politinę sistemą, užtikrinant atstovavimą ir išlaikant socialinę sanglaudą, kuri yra itin svarbi sukuriant prielaidas visuomenės atsparumui išorės ir vidinėms grėsmėms. Marshall pilietiškumą apibrėžia kaip politinių, pilietinių ir socialinių teisių visumą (1992). Teisiniai pilietybės aspektai buvo sutelkti į liberalias pilietybės teorijas, pabrėžiančias asmens laisves ir teisinę lygybę. Pagrindinis dėmesys šioje koncepcijoje yra individas, susijęs su valstybe (Westholm ir kt. 2007), pabrėžiant piliečio vaidmenį dalyvaujamojoje demokratijoje (Barber 2003). Kaip pastebi Kymlicka ir Norman, šiuolaikinės demokratijos kokybė ir stabilumas priklauso ne tik nuo jos sandaros, bet ir nuo jos piliečių aktyvumo demokratiniuose procesuose ir jų požiūrio (1994).

2023 metų Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimas atskleidė, kad tik 4,1 proc. respondentų visiškai palaiko LGBT bendruomenės rengtas „Baltic pride“ eitynes Vilniuje 2022 metais ir LGBT eitynes Kaune 2021 metais. Dar daugiau, tik 22,3 proc. apklaustųjų visiškai sutinka su tuo, kad Lietuvoje turi teisę vykti pilietiniai judėjimai, akcijos, t. y. Konstitucijoje įtvirtinta teisė į susirinkimų laisvę būtų gerbiama.

Vertinant pilietinį aktyvumą pilietinių teisių apsaugos srityje – tik 13,6 proc. respondentų atsakė dalyvavę visuomeninių organizacijų, judėjimų veikloje; 13 proc. – dalyvavę demonstracijoje, palaikymo akcijoje, mitinge ar pikete. Vertinant dalyvavimo pilietinėse veiklose potencialą – tik 5,6 proc. respondentų imtųsi priemonių, jei susidurtų su politine problema (pavyzdžiui, Prezidentas įvestų tiesioginį savo valdymą, panaikindamas Seimą).

Šis tyrimas atskleidžia, kad valdančiosios daugumos vykdomai strateginei „žmogaus teisių“ politinei darbotvarkei nėra rimtesnio pasipriešinimo iš visuomenės. Visuomenė apatiška vykstantiems procesams valstybėje, ji paklūsta valdžios kuriamam ir puoselėjam nacionalinio saugumo naratyvui, kuriuo pateisinamas tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymas žmogaus teisių apsaugos srityje, vykdoma užsienio ir vidaus politika, kurios esmė – gynyba nuo išorės ir vidaus priešų.

Lietuvoje vis dažniau pasinaudojusieji žodžio laisve yra siejami su tarnyste Rytams, abejojama jų profesine reputacija, pasitelkiamos demokratinės institucijos, siekiant demonizuoti, persekioti – bausti, priverčiant juos teisintis bei įrodinėti, kad Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga lygiateisiškai taikoma ir valdžioje esančių politinių jėgų rėmėjams, ir jų oponentams.

Lietuvoje vis dažniau girdime politikų liaupses „teisingiems“ teismų sprendimams ir kritiką „klaidingiems“, taip netiesiogiai siunčiant žinią, užuominas bei perspėjimus, kaip Lietuvoje turėtų būti vykdomas teisingumas, pamirštant, kad būtent toks politinis diskursas būdingas demokratijos saulėlydį pasitinkančioms valstybėms.