Vytautas Valentinavičius. LRT nuo visuomeninio – valstybinio transliuotojo link

Lietuvos siekis sukurti nepriklausomą nacionalinį transliuotoją, kuris tarnautų visuomenei bei puoselėtų demokratines vertybes, regis, byra į šipulius. Priimdami naująsias Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas ir nesukurdami tinkamos stabdžių ir atsvarų sistemos, įstatymo leidėjai sudarė visas prielaidas vienvaldystei bei politikų (per deleguojamus atstovus į LRT tarybą) įtakai, taip LRT tarybą paversdami fasadine institucija, esą, atliekančia kontrolės funkcijas, o iš tiesų negebančia ar nenorinčia užtikrinti LRT skaidrumo, atskaitomybės, veiklos viešumo, galimai vykdant politines užduotis.

Demokratijų raidos tyrinėtojai pastebi, kad neliberaliose demokratijose bei autokratinėse visuomenėse fasadinės institucijos atlieka demokratinėms institucijoms būdingas funkcijas, nors išties jos tarnauja politiniams ir kitų suinteresuotų grupių interesams. Pavyzdžiui, Rusijoje demokratines institucijas imituoja fasadinės institucijos Dūma ir teismai, Lenkijoje – Konstitucinis Tribunolas, Vengrijoje – nacionalinis transliuotojas.

Pagrindinis skirtumas tarp valstybinio ir nacionalinio transliuotojų yra tas, kad valstybinį transliuotoją tiesiogiai arba per atstovus kontroliuoja valdžia, o visuomeninis transliuotojas veikia nepriklausomai nuo valdžios. Tačiau šiuos skirtumus itin sudėtinga įžiūrėti, ypač, kai ir vienu, ir kitu atveju transliuotojas finansuojamas biudžeto lėšomis, todėl šie skirtumai išryškėja per praktinį transliuotojų valdymą.

Demokratijose, tokiose kaip Lenkija ir Vengrija, lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, veikia nacionaliniai transliuotojai, tačiau dėl jų nepriklausomumo nuo valdžios abejojama lygiai taip pat, kaip jų demokratijomis (visos įvardytos šalys pagal „the Economist“ sudarytą „Democracy Index 2022“ laikomos ydingomis demokratijomis).

Nors Lietuvoje nacionalinio transliuotojo finansinį nepriklausomumą pavyko užtikrinti bei apsaugoti, tačiau nesukuriant tinkamos atsvaros ir stabdžių sistemos, nacionalinis transliuotojas prararanda svarbiausius nacionaliniam transliuotojui būdingus bruožus: atskaitomybę visuomenei per valstybės atliekamą veiklos ir finansų auditą, parlamentinę kontrolę, nepriklausomą, nuo politinių interesų atribotą LRT tarybą.

Valdymo nepriklausomumas visuomenei kelia vis didesnių rūpesčių ir abejonių, ypač tuomet, kai visuomenės dalyvavimas LRT valdyme yra tik fasadinis. LRT valdymo struktūrą sudaro aukščiausias kolegialus organas – LRT taryba, kurios daugumą, o tiksliau, du trečdalius, sudaro net aštuoni politikų deleguoti atstovai (4 deleguoja Prezidentas, 4 – Seimas ir 4 – visuomeninės organizacijos) bei generalinis direktorius, kurį renka LRT taryba ir kuriai jis atskaitingas. Taigi, atskaitingas LRT tarybai, kurios dauguma – valdžios deleguoti atstovai.

Ši detalė itin svarbi vertinant LRT tarybos sprendimo nubausti ilgametį, nors ir neetatinį, LRT žurnalistą, savo socialiniame tinkle sukritikavusį valdančiosios daugumos atstovę – Seimo narę, Vyriausybės atstovę, – nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios įtakos. Deja, net ir 2023 m. balandžio 18 d. LRT tarybos sprendime viešumo ir skaidrumo nėra, tad sunku vertinti, kaip pasiskirstė LRT tarybos narių balsai, analizuoti jų sprendimų galimas politines sąsajas. Gero viešojo administravimo principai, beje, kuriais turėtų vadovautis visos institucijos, įstaigos ir organizacijos, finansuojamos biudžeto lėšomis, ragina visas viešuosius finansus naudojančias organizacijas siekti kuo didesnio skaidrumo, sprendimų priėmimo viešumo, atsisakant Rytų režimams būdingo sprendimų priėmimo tradicijų. Viešumo stoka apriboja galimybę visuomenei matyti LRT žurnalistui skirtos nuobaudos platesnį vaizdą, kuris itin svarbus.

Vertinant žurnalistui skirtą nuobaudą, pirmiausia reikia pastebėti, kad LRT etikos kontrolierius, kitaip nei kitose Vakarų šalyse, nėra visiškai nepriklausomas, jis privalo vykdyti LRT tarybos ir generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės pavedimus.

Tai numatyta LRT tarybos patvirtintuose LRT etikos kontrolieriaus veiklos nuostatuose. Pavyzdžiui, iškalbingas šių nuostatų 23 punktas, kuriame numatyta, kad etikos kontrolierius privalo atsakyti į Generalinio direktoriaus ar LRT Tarybos pateiktus klausimus, susijusius su LRT žurnalistų profesine etika. Taigi, ši nuostata – puiki priemonė žurnalistams tramdyti, kaip praktika parodė – efektyvi. Vis dėlto, visuomenei aktualūs klausimai, kas pateikė klausimus LRT etikos kontrolieriui, kokie šių klausimų pateikimo motyvai, kodėl šioje organizacijoje vienų žurnalistų raiška yra kontroliuojama, o kitų – ne. Pavyzdžiui, kodėl LRT žurnalistas, kuris kritikavo ministrę, yra baudžiamas, o tie, kurie kritikuoja Prezidentą, – ne.

Kodėl, mano žiniomis, žurnalistams nebuvo leista LRT eteryje organizuoti kandidatų į LRT generalinio direktoriaus pareigas debatų. Deja, klausimų daugiau nei atsakymų.

Kaip puikiai pastebėjo Karol Jakubowicz, nagrinėjęs nacionalinių transliuotojų atskaitomybės ir skaidrumo klausimus, nacionaliniai transliuotojai, jei stokoja viešumo, skaidrumo ir atskaitomybės visuomenei, imituoja jų veikimą, nes nacionalinis transliuotojas funkcionalus tik tuomet, kai jis atskaitingas visuomenei, kai jo veikla maksimaliai vieša.

LRT etikos kontrolierės sprendimą svarbu paanalizuoti plačiau, ypač tą dalį, kurioje ji pažymi, kad „[Virginijaus Savukyno] teiginiai šios paskyros sekėjams galėjo sukelti regimybę, kad žurnalistas pasisako LRT vardu ir tas pasisakymas yra šališkas“.

Aptariamas teiginys itin aktualus kitoje situacijoje, kai net penki LRT darbuotojai (būdami Vilniaus universiteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto nariais) pasirašė skundą Vilniaus universiteto rektoriui, nesutikdami su Vilniaus universiteto Centrinės akademinės etikos komisijos sprendimu dėl Vilniaus universiteto docentės dr. Jolantos Mažylės. Tuomet klausimas, kaip turėtų būti vertinama jų veikla, kai LRT administracijos vadovė, vienos LRT redakcijų vadovo pavaduotoja ir žurnalistai (vienas jų, mano žiniomis, kurių negaliu patikslinti, nes LRT etikos komisijos sudėtis nėra skelbiama viešai, LRT etikos komisijos – patariančios LRT etikos kontrolierei – pirmininkas) naudodamiesi LRT vardu imasi kryžiaus žygių prieš ne(į)tikusią Vilniaus universiteto akademinės bendruomenė narę. Ar neturėtų tuomet būti įvertinama tokia LRT administracijos bei žurnalistų veikla?

Atsakymas – turėtų, nes nacionalinio transliuotojo veikloje neturėtų būti dviprasmybių, sukuriančių prielaidas manyti, kad yra pastebimi ir vertinami tik tam tikri LRT žurnalistai, jų veikla, o kitų veikla nepastebima ir nevertinama, t. y., kad LRT etikos kontrolierius – tarsi įrankis nutildyti ir sutramdyti neįtikusius, kai LRT taryba ir generalinis direktorius jam suformuluoja reikiamus klausimus, į kuriuos šis atsakyti privalo, nesvarbu, ar jie gali būti politiškai motyvuoti.

Vis tik, ar LRT taryba ir generalinis direktorius klausimus, susijusius su žurnalistų profesine etika, LRT etikos kontrolieriui formuluoja selektyviai – veikiausiai, nesužinosime.