Vytautas Valentinavičius. Matijošaitis – pavojus Lietuvai? Ar atimsime valstybinį apdovanojimą ir pilietybę?

Pasišovusi atimti iš ledo šokėjos Margaritos Drobiazko Lietuvos pilietybę, viena įstatymo pataisų iniciatorių nutarė gelbėti Lietuvą, esą nuo tų, kurie savo veiksmais menkina Lietuvos vardą, tačiau negeba paaiškinti, kaip ši inciatyva su diskriminacijos tvaiku prisidės prie Lietuvos įvaizdžio tarptautinėje bendruomenėje gerinimo, kaip tokios iniciatyvos dera su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, kaip jos apsaugos Lietuvą nuo tariamo pavojaus.

Jei įstatymo pataisų iniciatoriai pasišovė atimti pilietybę iš M. Drobiazko, tuomet kodėl ne iš Povilo Vanago, kuris kartu su M. Drobiazko komerciniuose renginiuose raižo ledą įvairiuose Rusijos miestuose? Kita vertus, jei kalbame apie tokių veiksmų žalą Lietuvai, kuo tie veiksmai pavojingesni nei Kauno mero Visvaldo Matijošaičio šeimos verslas Rusijoje ar Algirdo Paleckio bendradarbiavimas su Rusijos žvalgybos institucijomis? Jei atimtume iš vienų piliečių pilietybę, kodėl neatimtume iš kitų? Ar Lietuvoje įstatymų kūrimas siekiant įbauginti, susidoroti taps norma, kaip ir Rytuose?

Įstatymo pataisų iniciatoriai, beje, kai kurie jų balsavę ir už įstatymo pataisas dėl užsieniečių teisinės padėties, kurios vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, turėtų suvokti, kad demokratijos pagrindas – teisės viršenybė, o ne politiniai interesai ir jų tenkinimas visomis įmanomomis priemonėmis, esą, tikslas pateisina priemones.

Kaip vertinti Seimo narių iniciatyvas ir veiksmus, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos ar gali būti vėliau pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai? Gal galima pripažinti, kad tokie Seimo narių veiksmai yra tolygūs veikimui prieš valstybės interesus bei inicijuoti jiems apkaltą, o vėliau atimti pilietybę?

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pritaria tokiai iniciatyvai, bet nepamirškime – ji pritarė ir balsavo už įstatymo pataisas, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi, kaip vertinti Seimo narių iniciatyvas ir veiksmus, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos ar gali būti vėliau pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai? Gal galima pripažinti, kad tokie Seimo narių veiksmai yra tolygūs veikimui prieš valstybės interesus bei inicijuoti jiems apkaltą, o vėliau atimti pilietybę?

Lietuvos politikos grindimas diskriminacinėmis nuostatomis jau buvo įvardytas ne viename tarptautinių organizacijų dokumente, vienas jų – „Amnestry International“ ataskaita apie užsieniečių padėtį Lietuvoje ir taikomas diskriminatyvias nuostatas užsieniečių atžvilgiu. Nesenas pavyzdys, kai valstybiniai apdovanojimai buvo atimti iš ledo šokėjų M. Drobiazko ir P. Vanago, tačiau nė kiek ne menkesnis apdovanojimas už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius paliktas V. Matijošaičiui, kurį sieja verslo ryšiai su Vladimiro Putino Rusija, akivaizdus vykdomos diskriminacinės vidaus politikos pavyzdys.

Įdomu tai, kad Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje yra įvardyta, kad „Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“, tačiau kokie Lietuvos piliečių veiksmai gali būti suprasti kaip žeminantys Lietuvos vardą – politinių interpretacijų dalykas, kuris, kaip žinoma, kelia didžiausią pavojų demokratijai.

Nors, kaip pastebi prof. Dainius Žalimas, galima būtų atimti pilietybę iš asmenų „už elgesį, kuris kenkia gyvybiniams valstybės interesams (...)“, tačiau draudžiama juos „rūšiuoti pagal jų pilietybės įgijimo pagrindą“. Kita vertus, ar pilietybės atėmimas netaps tam tikru politinio susidorojimo įrankiu. Priėmus tokias pataisas už Lietuvos vardo žeminimą pilietybę galima būtų atimti iš bet kurio asmens, priklausomai nuo politinių interpretacijų. Vieną dieną iš M. Drobiazko, kitą dieną iš prof. Igno Vėgėlės, kuris neįtinka valdančiųjų daugumai ir kurį jau imtasi persekioti už saviraiškos laisvę išnaudojant teisinius mechanizmus politikų rankomis.

Nerimą kelia politikų savimonės stoka, ryškėjanti populistinė retorika – visuomenės skirstymas į „mes“ ir „jie“ – ir pilietinės visuomenės aktyvumo ir kritiškumo tokioms iniciatyvoms stoka, o tai – tam tikri demokratijos silpnumo bruožai.

Garsioje Harvardo universiteto profesorių Danielio Ziblatto ir Steveno Levitsky‘io knygoje „Kaip demokratijos miršta“ (angl. How Democracies Die) pastebima, kad demokratijos miršta pačiose liberaliose demokratijose, kai jų „gynėjai“ dėl „visuotino gėrio“ imasi nepaisyti Konstitucijos, perkonstruoja demokratines institucijas, kad jos galėtų tarnauti esą „šventam tikslui“, o iš tikrųjų – tam tikrų veikėjų politiniams interesams. Štai, Vengrijoje Viktoras Orbanas paveikė rinkimų sistemą, apribojo teismų nepriklausomumą, Lenkijoje sustabdytas Konstitucinio Tribunolo teisėjų paskyrimas sulaukė nuožmios Europos Sąjungos kritikos, Lietuvoje – imtasi įstatymo pataisų, nepaisant tarptautinių organizacijų ir institucijų kritikos. Verta susimąstyti, ar ir šios iniciatyvos nėra mėginimas „ginti Lietuvos“ autoritariniais metodais, kai politikai ir jų sudarytos įvairaus plauko komisijos nulemtų žmonių likimus.

Lietuva, nors ir yra „demokratija su trūkumais“ (pagal „the Economist“ demokratijos indeksą 2022“), joje vienos demokratinės institucijos teismai, žiniasklaida – geba kritiškai įvertinti prieš demokratines vertybes nukreiptus politinius veiksmus, – tačiau nerimą kelia politikų savimonės stoka, ryškėjanti populistinė retorika – visuomenės skirstymas į „mes“ ir „jie“ – ir pilietinės visuomenės aktyvumo ir kritiškumo tokioms iniciatyvoms stoka, o tai – tam tikri demokratijos silpnumo bruožai.