Vytautas Valentinavičius. Migracijos politika Lietuvoje sėjant baimę, nežinomybę – atstumiant baltarusius

Lietuva remia demokratinę visuomenę Baltarusijoje, tokiomis deklaracijomis vykdoma Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu, be jokios strategijos, tik su abejotinais veiksmais – ambasados Baltarusijoje uždarymu, vizų išdavimo Baltarusijos piliečiams sugriežtinimu ar net nepratęsimu jau Lietuvoje gyvenantiesiems, regis, ne tik pasėjo baimę, bet ir sukėlė abejonių Lietuvos nuoširdumu prisidėti prie demokratinių pokyčių Baltarusijoje. Kaip pastebi Veranika Shykhutsina (2023), Europos Sąjungos (ES) politika Baltarusijos atžvilgiu daugiausia buvo reaktyvi. Niekada nebuvo parengta išsamios ilgalaikės strategijos Baltarusijos atžvilgiu, išskyrus tai, kad parama nepriklausomai pilietinei visuomenei visada buvo svarbi oficialioje ES retorikoje. Tokios strategijos neturi ir Lietuva.

Baltarusijos opozicija pripažįsta, kad tarp išvykusių baltarusių gali būti vienas kitas Baltarusijos režimo agentas, tačiau tai nesuteikia pagrindo ribojimus taikyti visiems Baltarusijos piliečiams, ieškantiems apsaugos Lietuvoje. Kalbėdami apie Baltarusijos demokratizaciją daugelis pamiršta, kad Baltarusijos piliečiai yra lemiamas veiksnys siekiant pokyčių, todėl parama jiems neturėtų apsiriboti vien opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos biuro įsteigimu Vilniuje, kurio veikla apibrėžta kone Rusijos karo Ukrainoje kontekstu, tačiau realia pagalba Baltarusijos piliečiams ne tik stiprinant Baltarusijos opoziciją, kovojant su Rusijos propaganda Baltarusijoje, bet ir leidžiant baltarusiams pasitraukti iš Baltarusijos, suteikiant jiems galimybę gauti prieglobstį, siekti išsilavinimo, skiepijant pasipriešinimo esamam režimui dvasią.

V. Shykhutsina pastebi, kad didelė dalis ES finansavimo iki šiol buvo skiriama bendriems projektams su valstybinėmis institucijomis, o ne tiesiogiai nevyriausybinėms organizacijoms. Didėjant pilietinės veiklos slopinimui šią nišą pradeda užimti Rusija su savo provyriausybinėmis organizacijomis. Baltarusijos piliečių nepasirengimas, demokratinių jėgų silpnumas, opozicijos susiskaldymas gali būti vienas lemiamų veiksnių, jog pilietinės demokratinės jėgos negebės pasinaudoti ateityje, tikėtina, atsirasiančiomis galimybėmis pasipriešinti Baltarusijos režimui. Viešosios įstaigos „Freedom House“ vadovo Vyčio Jurkonio vertinimu, galimybių langas pasipriešinimui Baltarusijoje gali atsirasti netikėtai, tačiau nėra aišku, „ar Baltarusijos demokratai ir tarptautinė bendruomenė bus tam pasiruošę“.

Demokratizuoti Baltarusiją galima tik stiprinant bendradarbiavimą su privačiais subjektais konkrečiose srityse, suteikiant galimybę naudotis praktine patirtimi ir technologijomis. Kalbant apie pilietinę visuomenę būtina didesnė finansinė ir organizacinė parama aktyvistams ir nevyriausybinėms organizacijoms, net jei dabartinėmis aplinkybėmis dauguma jų yra įsikūrusios už šalies ribų, palengvinant vizų išdavimo tvarką.

Demokratizuoti Baltarusiją galima tik stiprinant bendradarbiavimą su privačiais subjektais konkrečiose srityse, suteikiant galimybę naudotis praktine patirtimi ir technologijomis. Kalbant apie pilietinę visuomenę būtina didesnė finansinė ir organizacinė parama aktyvistams ir nevyriausybinėms organizacijoms, net jei dabartinėmis aplinkybėmis dauguma jų yra įsikūrusios už šalies ribų, palengvinant vizų išdavimo tvarką, pastebima Tarptautinės politinės ekonomikos instituto parengtoje ataskaitoje.

Verta priminti, kad dar daug Lietuvos piliečių ne tik mena sovietinius laikus, bet ir yra įgiję išsilavinimą įvairiuose sovietiniuose ar tokiais paverstuose universitetuose. Yra dar tokių, kurie priklausė TSRS Aukščiausiajai Tarybai, Prezidiumui, buvo TSRS vyriausybės nariais, kai kurie buvo išrinkti SSRS liaudies deputatais, gavo Lietuvos TSR valstybines premijas. Be to, Lietuvos piliečiai sovietiniais laikais dirbo aukštosiose mokyklose, ligoninėse, kitose valstybės įmonėse, tarnavo sovietinėje armijoje. Lietuviai buvo siunčiami kariauti į Afganistaną, kur jie kovojo be kita ko ir prieš dabartinius Lietuvos sąjungininkus – Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtinę Karalystę. Taigi, ar galima Baltarusijos piliečių likimus nulemti pagal tai, ar jie atliko privalomąją tarnybą savo šalies kariuomenėje, dirbo valstybės įmonėse, ar tai gali būti lemiamas veiksnys vertinant asmens pavojingumą?

Kaip pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas (2014), judėjimas už nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo devintojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus „perestroikos“ laikotarpiui Maskvoje. Lietuvos piliečiai sutelkė jėgas, sulaukė užsienio valstybių paramos. Būtent užsienio valstybių parama, lietuvių užsienyje pastangos tapo vienomis svariausių kelyje nepriklausomybės link. Vis dėlto, kaip pažymi R. Vilpišauskas, „nepaisant stiprios užsienio valstybių paramos, kuri buvo išreikšta privačiuose pokalbiuose, Lietuva sulaukė oficialaus pripažinimo iš daugumos šalių tik po 1991 m. rugpjūtį nepavykusio perversmo Maskvoje, kuris paspartino Sovietų Sąjungos iširimą.“

Ar nevertėtų ES ir Lietuvai rimtai mąstyti, kaip padėti Baltarusijos demokratiniams judėjimams neapsiribojant vien tik Ukrainos pergalės kontekstu, nes objektyviais duomenimis Rusijos karas Ukrainoje gali trukti ne vienus metus, o demokratizacijos procesai vyksta tik stiprinant pilietinę bendruomenę, suteikiant jai galimybes pažinti Vakarų pasaulį, jos kultūrą, demokratines vertybes, o ne atvirkščiai – izoliuojant visuomenę.

Veikiausiai todėl Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu apibrėžta Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste, nes pokyčiai Rusijoje, esą, kone vieni svarbiausių, galbūt lemiamų demokratiniams pokyčiams Baltarusijoje, tačiau ar ji turi būti suvokiama, kaip pažymėjo Europarlamentaras Andrius Kubilius, tik Ukrainos pergalės kontekste? Vis tik, ar nevertėtų ES ir Lietuvai rimtai mąstyti, kaip padėti Baltarusijos demokratiniams judėjimams neapsiribojant vien tik Ukrainos pergalės kontekstu, nes objektyviais duomenimis Rusijos karas Ukrainoje gali trukti ne vienus metus, o demokratizacijos procesai vyksta tik stiprinant pilietinę bendruomenę, suteikiant jai galimybes pažinti Vakarų pasaulį, jos kultūrą, demokratines vertybes, o ne atvirkščiai – izoliuojant visuomenę.

Jungtinių Tautų specialioji pranešėja dėl žmogaus teisių padėties Baltarusijoje dr. Anaïs Marin pastebi, kad Baltarusijoje beveik neliko kritiškų balsų. Daugiau kaip 700 pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant ir žmogaus teisių gynimo organizacijas, buvo priverstos nutraukti veiklą 2021–2022 m. Dėl tebesitęsiančių represijų nuo 2020 m. ES nepripažįstamų Baltarusijos prezidento rinkimų šimtai tūkstančių baltarusių buvo priversti išvykti be jokių perspektyvų saugiai sugrįžti. Svečiose šalyse jie mėgina suburti bendruomenes, atnaujinti veiklą, nepaisant nepalankių sąlygų, kai dėl Baltarusijai taikomų sankcijų baltarusiškų pasų turėtojams labai sunku gauti leidimus gyventi ar atidaryti banko sąskaitas daugumoje ES šalių. Sakartvele, kur prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą prieglobsčio ieškojo į Ukrainą pabėgę baltarusiai, tapo itin nesaugu, nes Baltarusijos KGB pasirašė susitarimą su Sakartvelo saugumo institucijomis dėl baltarusių išdavimo. Lietuvoje baltarusiai taip pat negali jaustis saugūs, nes vykdoma migracijos politika nėra draugiška Baltarusijos piliečiams.

2011 metais liberalizuodama nacionalinių Lietuvos vizų išdavimą, Lietuvos užsienio reikalų ministerija teigė, kad „tai sudarys galimybes Baltarusijos piliečiams lengviau keliauti, paskatins demokratėjimo procesus Baltarusijoje ir sustiprins Baltarusijos pilietinę visuomenę“. Panašius siekius Lietuva kartojo ir po 2020-ųjų ES nepripažįstamų prezidento rinkimų Baltarusijoje, priimdama opozicijos lyderę Sviatlaną Cichanouskają, kitus Baltarusijos opozicijos veikėjus, Baltarusijos piliečius. Tačiau minint trejų metų ES nepripažįstamų prezidento rinkimų Baltarusijoje sukaktį, regis, teigiamų pokyčių Baltarusijoje nėra, Baltarusijos de facto vadovo Aliaksandro Lukašenkos nepažaboja nei sankcijos, nei izoliacija – Baltarusijoje tęsiamos represijos prieš pilietinę visuomenę, nėra pokyčių sprendžiant politinių kalinių klausimus. Nūdieną Lietuva tapo užsienio politikos be jokio politinių partijų susitarimo užsienio politikos klausimais, be Lietuvos užsienio politikos strategijos įkaite, o migracijos politiką veikiau diktuoja artėjantys Prezidento, Seimo rinkimai bei populistiniai sprendimai sėjant baimę ir nežinomybę.