Nors Lietuvos visuomenės pasitikėjimas ES bene vienas didžiausių tarp šalių narių, Lietuva kone vienintelė iš nedaugelio ES valstybių vis dar išdidžiai klampoja „tarybinio ūkio“ kultūriniame mėšle: kai vyro lytinis santykiavimas su vyru buvo baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų, o prekių ar kitokių reikmenų supirkimas ir perpardavimas, turint tikslą pasipelnyti, – kalėjimu iki dvejų metų.
Paminėdami Europos dieną, it komjaunuoliai apsirėdę tinkamomis spalvomis, ponai sugužėjo į Vilniaus rotušę švęsti Europos dienos – tarytum mėšlinais batais į šventę, kurioje turėtų būti keliama taurė už lygiateisiškumą, pagarbą žmogaus teisėms, darną, visų asmenų saugumą, – net nesusimąstydami, kad jau dvidešimt metų Lietuvoje kai kurios vertybės – regimybė, o ne realybė.
„Sunku mužikui būti ponu“, kai iš trobos, kur puoselėjamos tradicinės vertybės, patenki į ES rūmus, kur kalbama apie lygybę, tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą, tuomet, kad ir kaip europietiškai besirėdytum, esą, rodydamas pavyzdį kitiems ir kviesdamas kitus Pasaulyje laikytis etiketo – mužikiškumas prasiskverbia, kai reikia pačiam laikytis europinių vertybių, jas puoselėti.
Europos dienos proga Europos Parlamentas pritarė tam, kad ES prisijungtų prie Stambulo konvencijos, skirtos smurto prieš moteris prevencijai, tačiau Lietuvoje politikai rėžia, kad reikėtų prasklaidyti mužikų „keistas interpretacijas“, tik tuomet, esą, šios kadencijos Seimas dokumentą galėtų bandyti ratifikuoti, taip netiesiogiai pasakydami, kad Lietuvai priimtinos europinės vertybės, kurios nekelia diskusijų visuomenėje, o dėl kitų Lietuva linkusi susilaikyti, nes politikai neturi nei valios, nei noro imtis lyderystės europinių vertybių labui.
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad tarptautinės organizacijos per tarptautinius įsipareigojimus gali daryti įtaką šalių narių politinės darbotvarkės formavimui, apibrėžiant probleminius klausimus, nustatant prioritetus. ES priimdama 2020–2025 m. LGBTIQ asmenų̨ lygybės strategiją nedviprasmiškai savo narėms nubrėžė prioritetus, tačiau Lietuva mieliau kuria Lietuvos pažangos strategijas ir vizijas nei imasi realių veiksmų – įgyvendinti tai, kas seniai turėjo tapti Lietuvos misija: lygiateisiškumas ir pagarba žmogaus teisėms.
Europos Parlamentas siunčia rimtą signalą ES šalims, įskaitant Lietuvą, ratifikuodama Stambulo konvenciją, tačiau Lietuva – ES institucijų ir pareigūnų signalų interpretavimo guru. Tvarkydamasi su migracijos srautais Lietuva parodė Pasauliui ir Europai gebanti interpretuoti tarptautinių ir regioninių institucijų sprendimus ir veiksmus, tad ir šį kartą, tikėtina, signalas dėl konvencijos ratifikavimo būtinybės ES narėse – siunčiamas, esą, visiems kitiems, bet ne Lietuvai.
Be abejonės, tarptautinės ir regioninės organizacijos turi ir rimtesnių svertų daryti įtaką ES narės politinei darbotvarkei. Pavyzdžiui, užšaldžiusi finansavimą Vengrijai už teisės viršenybės principo nesilaikymą ir siekdama teismų reformų didinant teismų nepriklausomumą, ES privertė Vengrijos Vyriausybę imtis reformų tikintis ES finansavimo.
Ar LGBT asmenų lygybė ir gerovė ES šalyje būtų tas klausimas, dėl kurio ES imtųsi realių sankcijų prieš Lietuvą, siekdama daryti įtaką Lietuvos politinei darbotvarkei, – klausimas atviras. Vis tik, jį kelti į ES politinę darbotvarkę – būtina, nes Lietuva, kaip ir Vengrija ar Lenkija, yra linkusi laikytis neliberalioms demokratijoms būdingo požiūrio į žmogaus teisių klausimus, tad tikėtis, kad Lietuvoje politinės jėgos be ES įsikišimo savarankiškai imtųsi spręsti LGBTIQ lygybės įgyvendinimo klausimų – mažai tikėtina.
Išties Lietuvos priklausymas regioniniams mechanizmas veiksmingesnis nei priklausymas tarptautiniams. Lietuvos dalyvavimas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje parodė, kad tokios šalys kaip Saudo Arabija ar Lietuva gali priklausyti aukščiausiam žmogaus teisių organui Jungtinėse Tautose, tačiau nepaisyti žmogaus teisių.
Vis dėlto, tarptautinis Europos Tarybos teismas, kuris aiškina Europos žmogaus teisių konvenciją (Europos Žmogaus Teisių Teismas arba EŽTT), veiksmingesnis mechanizmas, priverčiantis Lietuvą į politinę darbotvarkę įtraukti žmogaus teisių politikos klausimus, kurių ši nelabai norėtų spręsti. Pavyzdžiui, Seimas ėmėsi keisti Konstituciją, siekdamas įgyvendinti EŽTT sprendimą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ – tiesa, daugiau nei po dešimtmečio.
Nors Lietuvoje nėra lyties keitimo įstatymo (EŽTT byla L prieš Lietuvą), vis tik nacionaliniai teismai ėmėsi spręsti teisinio reguliavimo spragą, keičiant įrašą apie asmens lytį (esant poreikiui – vardą ir pavardę), remdamiesi Civilinio kodekso nuostata, įtvirtinančia teisę „pakeisti lytį“. Tokio paties nacionalinių teismų vaidmens tikimasi ir dėl partnerystės registravimo, remiantis Civilinio kodekso nuostata, numatančia Vyriausybei pareigą nustatyti partnerystės įregistravimo tvarką, kai pradėtos bylos Lietuvos nacionaliniuose teismuose pasieks Europos Žmogaus Teisių Teismą, o šis įpareigos Lietuvą laikytis įsipareigojimų savo piliečiams, t. y. Civiliniame Kodekse įtvirtintą regimybę (teisėtą lūkestį) paversti realybe.