Vytautas Valentinavičius. Nužmoginta Lietuvos saugumo politika

Žmogaus teisių apsauga – vienas svarbiausių principų konstitucinėje doktrinoje – vis labiau pastumiama į šalį, kai sprendžiami, esą, nacionalinio saugumo klausimai. Nors Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje teigiama, kad nacionalinio saugumo politika Lietuvoje yra grindžiama be kita ko žmogaus teisių ir laisvių gynimo, tarptautinės teisės viršenybės principais, šie principai vis dažniau Lietuvos politikų paminami vykdant nacionalinę saugumo politiką.

Seimui denonsavus 2008 metais Dubline priimtą Konvenciją dėl kasetinių šaudmenų (už balsavo 103 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 4 parlamentarai) reikia apskritai permąstyti, ar teiginiai Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje tebėra aktualūs ir nėra deklaratyvūs, o galbūt jie yra propagandiniai – nešantys klaidinančią žinią Lietuvos partneriams, šalies esamiems ir galimiems priešams, kad įgyvendinant nacionalinę saugumo politiką laikomasi žmogaus teisių ir laisvių gynimo, tarptautinės teisės viršenybės principų, o išties šiais principais vadovaujamasi selektyviai.

Įdomu tai, kad ir 2002 metais patvirtintoje bei šią dieną aktualioje Nacionalinės saugumo strategijos redakcijoje yra nepakitusi deklaruojama pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms bei tarptautinei teisei, tačiau kyla klausimas, kaip tuomet vertinti Lietuvoje 2005–2006 metais veikusį slaptąjį JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimą, dėl kurio Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažinta pažeidusi Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, draudžiančias kankinimą, garantuojančias teises į laisvę, privataus gyvenimo apsaugą, veiksmingą teisinę gynybą.