Vytautas Valentinavičius. Paradoksas Prezidento rinkimuose: kodėl tik mažuma tiki idėjomis apie žmogaus teises?

Išgirdęs apie žmogaus teises retas lietuvis šią sąvoką sietų su savo teisių apsauga, veikiausiai jis pagalvotų apie tuos „išrinktuosius“ apie kuriuos kalba elitas, kurių žodyne retai galima aptikti sąvokas socialinė nelygybė, skurdas, pajamų nelygybė, regionuose gyvenančiųjų atskirtis, dažniau šio elito galvose sukasi žodis ­– pašalpiniai.

Taigi, būtent, todėl Prezidento rinkimuose visuomenės paramos sulaukia kandidatai, pasisakantys apie socialinę gerovę, kurios Lietuvos visuomenė, regis, laukia labiau nei lygybės ir įvairovės apie kurią, kaip didžiąją pažangą, kai kurie kandidatai linkę kalbėti.

VU TSPMI mokslininkas dr. Mažvydas Jastramskis puikiai pastebėjo – visuomenė tampa tolerantiškesnė ir atviresnė ­ – palaikanti LGBTQ teises, kai žmonės socialiai ir ekonomiškai jaučiasi saugiau.

Taigi, visuomenėse, kuriose nėra tokios gilios socialinės fragmentacijos, pajamų nelygybės, galima tikėtis pažangos žmogaus teisių apsaugos srityje. Vargu, ar galima tikėtis pažangos žmogaus teisių apsaugos srityje, kai daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba, o apie jų teises nekalba nei žmogaus teisių gynėjai, nei pažangiais save laikantys kandidatai į Prezidento postą.

Ar gali visuomenė tikėti kandidatais, kurie nesuvokia, kad gausu Lietuvoje gyvenančių žemiau skurdo ribos, o jų žmogaus teisių temos viso labo atliepia piliečių teises, kurių vidutinės pajamos siekia per 1600 eurų per mėnesį, visus kitus paliekant tariamos žmogaus teisių apsaugos užribyje? Veikiau jie tikės tais, kurie savo retorikoje nors truputį, nors ir trumpam, prisimins lietuvį už didmiesčio – neturintį galimybių nei apie įvairovę, nei apie toleranciją mąstyti, o tik apie tai, kaip tais keliais šimtais eurų šeimą išmaitinti, vaikus aprengti, trobą pašildyti.

Štai, dar 2000 m. „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenys atskleidė, kad labiausiai reikalinga žmogaus teisių apsauga užtikrinant teisę į teisingą teismą; teisę į darbą, į teisingą darbo užmokestį, saugias darbo sąlygas; teisę į socialinį aprūpinimą, į sveikatos apsaugą. Įdomu, ką nūdieną tokio pobūdžio visuomenės apklausa parodytų, kai Europos Komisijos ir Valstybės duomenų agentūros duomenys kalba apie viena ­– skurdas viena opiausių Lietuvos problemų.

Štai, dar 2019 metais Europos komisija kirto Lietuvai pabrėždama, kad skurdo lygis ir nelygybė yra viena aukščiausių Europos Sąjungoje, o mokesčių ir išmokų sistema turi mažai įtakos mažinant nelygybę Lietuvoje. Skurdas susijęs su vyresnio amžiaus žmonėmis ir nepilnais namų ūkiais, skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimuose beveik dvigubai didesnė nei miestuose.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis 2023 metais Lietuvoje kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena skurdo rizikoje, t. y. 568 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų. Tikėtina, kad 2023 m. daugiau nei 77 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų gyvena absoliučiame skurde. Didžiausias skurdo rizikos lygis yra 66 m. ir vyresnių asmenų grupėje. 2023 m. jis sudarė 36,5 proc., kai vaikų iki 18 metų skurdo rizikos lygis 2023 m. sudaro 17 proc.

Būdamas ir už įvairovę, ir už pagarbą žmogaus teisėms visgi įžvelgiu dviveidiškumo elementų, kai žmogaus teisių gynėjai bei jų palaikomi kandidatai į Prezidentus pamiršta apie socialines ir ekonomines piliečių teises, savo akiratyje matydami tik pagarbą įvairovei, o ne įžvelgdami kitų žmogaus teisių problemų, kurios graužia Lietuvos visuomenės pamatus, ardo pasitikėjimą valdžia, visuotinį solidarumą bendriems demokratijos tikslams.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo 2023 metų ataskaitoje „Skurdas ir socialinė atskirtis“ kandidatams į Prezidento postą tarsi pabaksnojama, kad Lietuva tokia įvairi, jog reikia tik būti jautresniems įvairovei ir suvokti ją plačiau.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad statistika rodo, kad skurdo rizikos atžvilgiu Lietuvoje pažeidžiamiausi yra bedarbiai, vieniši asmenys, vieniši tėvai, auginantys vaikus, senatvės pensininkai, žmonės su negalia, vaikai.

„Minimalus vartojimo poreikių dydis 2023 m. didėjo 32,6 proc., todėl kilo ir absoliutaus skurdo riba. Šiemet ji siekia 354 Eur per mėnesį asmeniui, gyvenančiam vienam, ir 743 Eur šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 m. 2023 m. prognoziniais duomenimis absoliučiame skurde gyvena daugiau nei 77 tūkst. nuolatinių gyventojų“, – rašoma ataskaitoje.

Regis pirmiau įvardytos M. Jastramskio mintys apie didesnę toleranciją visuomenėse, kuriose žmonės susiduria su mažesne socialine ir ekonomine nelygybe Lietuvai kaip niekad aktualios, tad kalbėdami apie LGBTQ teises kandidatai į Prezidento postą neišvengiamai turėtų nepamiršti ir kitos Lietuvos, kuri labai dažnai elitui, postringaujančiam apie įvairovę – neįdomi.

Mokslininkai Lee Badgett it kt. priėjo išvados, kad LGBTQ įtrauktis ir ekonominis vystymasis vienas kitą papildo. LGBQ asmenų teisių apsauga yra susijusi su aukštesniu ekonominio išsivystymo lygiu, o ankstesniuose tyrimuose tokia pati koreliacija nustatyta ir su transseksualų teisėmis. Mokslininkai pastebi, kad šie rezultatai tik patvirtina, kad galvodami apie tolerancijos ir pagarbos didinimą visuomenėse valdžios atstovai turėtų mąstyti apie politinę žmogaus teisių darbotvarkę, kuri apimtų LGBTQ asmenų įtraukties ir ekonominio vystymosi sąsajas.

Taigi, norėdami būti ne tik elito, o visos Lietuvos atstovai, kandidatai į Prezidentus turėtų būti jautresni įvairovei– suvokti ir pripažinti visuomenės socialinę ir ekonominę fragmentaciją, būti akylesni visuomenės poreikiams, kurie neapsiriboja pagarba įvairovei, o yra susiję su ekonomine ir socialine gerove, t. y. skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės, mokestinės naštos mažas pajamas turintiems asmenims mažinimu.