Politiko Lauryno Kasčiūno praeities vingiai ir įvairios iniciatyvos iškalbingesnės viena už kitą: buvęs nacionaldemokratų partijos narys ir partijos pirmininko, kuris, kaip taikliai pastebėjo režisierius ir LGBTQ aktyvistas Romas Zabarauskas, be kita ko, 2006 m. nuteistas dėl žydų diskriminacijos kurstymo, pavaduotojas, dalyvavęs veikloje prieš Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, kvietęs į Lietuvą „AfD“ nacionalistinius ir prorusiškus politikus, dehumanizavęs prieglobsčio Lietuvoje ieškančius žmones, savo pasisakymais menkinęs LGBTQ asmeninis, šmėkščiojęs „MG Baltic“ korupcijos byloje. Būtent tokį ministrą Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė parinko į Vyriausybę, ragindama nesureikšminti jo pareiškimų, o gal ir praeities, tarsi taip įtvirtindama „stiprios prezidentės“ įvaizdį – gebėjimą riebiai nusispjauti į liberalios pilietinės visuomenės, kuri ją palaikė kandidatuojant į Prezidento postą ir vis dar palaiko, garbindama jos vadovaujamą Vyriausybę, nuomonę.
Politinė komunikacija atlieka svarbų vaidmenį formuojant viešąją nuomonę, skleidžiant idėjas bei įtvirtinant diskursą įvairiais svarbiais visuomeniniais klausimais bei darant įtaką politiniams rezultatams, tad Vyriausybės vadovės paskleista žinia pilietinei visuomenei, siekiančiai pažangos žmogaus teisių apsaugos srityje, o ką jau kalbėti apie tarptautinius partnerius, aiški ir be dviprasmybių – tikslui pasiekti bet kokios priemonės ir asmenys joms įgyvendinti tinka ir nesvarbu, kad savo sprendimais Vyriausybės vadovė sudaro galimybes tarpti neonacionalistinei ideologijai politiniu lygmeniu.
Kita vertus, turėtume pripažinti, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai visuomet turėjo flangą, kuris savo pažiūromis buvo artimesnis kraštutinių dešiniųjų ideologijai – prieš migrantus, LGBTQ bendruomenę, reprodukcines teises, aiškiai hierarchizuojant visuomenę, apibrėžiant, kas yra norma, o kas ne, – todėl šios ideologijos proponentams vieta valdžios struktūrose: tai duoklė partijos rinkėjams, tikintiems tradicinėmis vertybėmis ir „švarios“ Lietuvos – be migrantų, LGBTQ asmenų ir visų, kitų, kurie netelpa į jų apibrėžtus normos rėmus – idėja.
Vis tik Ukrainos rėmėjų parama L. Kasčiūnui atskleidė dar vieną tiesą, kad Ukrainos rėmėjai Lietuvoje dėl paramos Ukrainai galėtų kone šėtonui parsiduoti – bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paramą Ukrainai rinkti pamirštant, kad pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, kuri yra vienas esminių Europos Sąjungos sandų, negali būti stumiama į šalį, net jei kovojama dėl Ukrainos.
Visuomenininkui Valdui Bartkevičiui socialinio tinklo „Facebook“ įraše paskelbus, jog L. Kasčiūną remia tokios organizacijos, kaip „Blue Yellow“, „LDK palikuonys“, „Peremoga“, „Locked N‘ Loaded“, „Lietuvos žvalgas“, „Ukrainos namai“, „Lietuvių legionas“ ir kitos, netruko sureaguoti „Blue Yellow“ komunikacijos atstovas Karolis Žukauskas, patikslinęs, kad vienas šios organizacijos įkūrėjų Jonas Ohmanas išreiškė išskirtinai asmeninį palaikymą ministro kandidatūrai.
Tačiau ši Ukrainos rėmėjų parama L. Kasčiūnui nėra tik apie paramą Ukrainai, tai – ir apie Lietuvos ateitį. „Mums rūpi ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos ateitis […]“, – išreikšdamas paramą naujajam ministrui sakė visuomenininkas V. Bartkevičius. Taigi, kai kalbama apie Lietuvos ateitį, būtina susimąstyti, apie kokią ateitį L. Kasčiūno rėmėjai galvoja, ypač, kai šalies gynybos vairas perduotas neonacionalizmo proponentui.