Reaguodamas į Konstitucinio Teismo sprendimą Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė nemalonią tiesą, kad pirmiausia valdančioji dauguma turi „atrasti savyje drąsos“ ir kad „Konstitucinio Teismo išvada nereiškia, kad Stambulo konvencija Seime privalo būti patvirtinta“, taip dar kartą primindamas, kad sprendimas – politikų, o ne Konstitucinio Teismo rankose.
Negebėję susitarti dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo valdančiojoje daugumoje, mažesnieji valdančiosios daugumos koalicijos partneriai ėmė kaltinti visus – nuo opozicijos, nerėmusios jų darbotvarkės klausimo, iki Prezidento, esą nesiėmusio lyderystės, pamiršdami, kad šioje kovoje susitarimas parlamente – svarbiausias.
Nesėkmę patyrę parlamente šie sugalvojo pasikliauti institucinėmis galiomis – pasitelkti įtakingąjį Konstitucinį Teismą, kuris esą turėtų paneigti galimas abejones, kad Stambulo konvencija prieštarauja Konstitucijai ir taip „įtikinant“ parlamento narius ratifikuoti šį dokumentą – esą, jei neprieštarauja Konstitucijai, tai tuomet nebėra kliūčių ir abejonių dėl konvencijos būtinumo ir reikalingumo. Tarsi abejonių būtų kilę dėl konvencijos prieštaravimo Konstitucijai, o ne dėl kitų aspektų, dėl kurių net pačios valdančiosios daugumos atstovai nesutaria.
Naivu būtų tikėtis, kad kreipimosi į Konstitucinį Teismą iniciatoriai, tarp kurių ir šachmatų didmeistrė, nenumatė, kad po Konstitucinio Teismo išvados sulauks antausio – parlamento sprendimo šį klausimą išstumti iš politinės darbotvarkės, taip pasišaipant iš valdančiosios daugumos mėginimų institucinėmis priemonėmis „įtikinti“ parlamentą, kurio paramos žmogaus teisių klausimams šie neturi. Labiau tikėtina, kad iniciatoriams rūpėjo politinis procesas prieš artėjančius Seimo rinkimus: išryškinti, kurie politikai „geri“, esą pasisakantys už žmogaus teises, o kurie – „blogi“, esą nenorintys sprendimų žmogaus teisių labui, nei pats Stambulo konvencijos ratifikavimas.
Vis dėlto, labiausiai nuo politinių žaidimų, orientuotų į artėjančius rinkimus, nukentėjo visi tie, kurie laukė pažangos žmogaus teisių politinėje darbotvarkėje, nes politinių intrigų ir nesusitarimo kaina – ne tik neišsipildę lūkesčiai, bet ir žmonių likimai.
Politinės darbotvarkės mokslininkai pastebi, kad parlamentuose vyksta įnirtinga kova dėl vietos parlamentinėje darbotvarkėje. Vieni klausimai patenka į ją, o kiti išstumiami iš jos. Kovai naudojamos įvairios priemonės – nuo suinteresuotų grupių koalicijų kūrimo iki šalyje veikiančių politinių institucijų, neretai išnaudojamų politiniais interesais.
Vis dėlto, nuožmioje kovoje dėl vietos politinėje darbotvarkėje svarbiausia – visuomenės parama, ją buriant ne tik tarp bendraminčių, tačiau ir tarp kitaip mąstančiųjų. Tyrėjai pastebi, kad derybų strategija labiau pasiteisina nei puolimo, žeminimo ar pajuokos, kuri populiari tarp nūdienos valdančiosios daugumos bei išnaudojama bendraujant ir su koalicijos partneriais, ir su opozicija, nekalbant apie Prezidentą, kuriam ir picos siunčiamos, ir Drag Queen personažai kone iš naktinio klubo pasitelkiami, siekiant, kad „dialogas“ būtų „konstruktyvesnis“ ir „įtikinamesnis“, nors jo nuoširdumu netiki net LGBTQ bendruomenės nariai.
Visgi būtinas nuoširdus, o ne parodomasis dialogas, kai norima susitarti dėl galimų problemos sprendimų, tačiau jis nėra būtinas, kai norima pasipuikuoti prieš kitus tariamais darbais, tuomet padrikos viešųjų ryšių kampanijos, akcijos, kartais net išnaudojant šalyje veikiančias institucijas, bei įvairūs personažai – tinkamiausia priemonė atkreipti dėmesį į save, puikuojantis tariamais rezultatais žmogaus teisių srityje.
Dialogas ir koalicijų kūrimas – sudėtingas procesas, kurio imtis ne visi drįsta, geba ar nori, nes dialogui, visuomenės būrimui, o ne skaldymui reikia išminties – gebėjimo suvokti, kad dialogas būtinas siekiant aukštesnio – visuomeninio, o ne asmeninio – intereso. Būtent išminties pritrūko politiniame Stambulo konvencijos ratifikavimo procese, kuris su savimi į politinę prarają pasiglemžė ir Civilinės sąjungos įstatymo projektą.