Vytautas Valentinavičius. Tautinės mažumos ir saugumo politika: segregacija ir izoliacija – kokiu keliu eina Lietuva?

Po Antrojo pasaulinio karo JAV segregavo savo japonų kilmės piliečius, sukurdama getus – daugiau nei 100 tūkstančių japonų kilmės amerikiečių buvo įkalinti koncentracijos stovyklose Jungtinėse Valstijose. Jie buvo laikomi potencialia grėsme nacionaliniam saugumui. Šiandien vis dažniau girdime svarstymus apie Lietuvos rusų keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Kokios strategijos imasi Lietuva?

Segregacija nebūtinai pasireiškia fiziniais barjerais – ją galima įgyvendinti per politinę kalbą, viešąją retoriką ir politinius sprendimus. Pagrindinis segregacijos tikslas – ne reguliuoti žmonių bendravimą, bet jo išvengti. Tai galima daryti marginalizuojant grupes tautiniu pagrindu, jas izoliuojant, priimant įvairius politinius sprendimus jų tautybės atžvilgiu. Pavyzdžiui, vis dažniau girdime diskusijas apie rusų kalbą kaip neigiamą reiškinį, kurio reikėtų atsisakyti viešojoje erdvėje, o politiniu lygmeniu priimami sprendimai ją eliminuoti iš mokyklų. Viešoji erdvė jau seniai naudojama valstybės naratyvui propaguoti, o alternatyvios nuomonės, pavyzdžiui, apie rusų kultūrą, vis labiau marginalizuojamos.

Vilniaus universiteto prof. dr. Zenonas Norkus taikliai pastebi: „Viešoji erdvė mūsų šalyje ir anksčiau buvo naudojama daugiau propagandai ir politinei reklamai („viešiesiems ryšiams“), o ne laisvoms dalykiškoms diskusijoms“, todėl būtų naivu tikėtis, kad dabartiniame geopolitiniame kontekste viešoji erdvė netaps kovų lauku.