Kai Lietuvoje egzistuojanti žmogaus teisių apsaugos sistema, kurios painumą ir nykumą apibūdina žurnalistų apsaugos stoka, vis dažniau kelia susirūpinimą, žurnalistų gynimo ir apsaugos klausimai – nuo teisinio persekiojimo, kai išnaudojamos įvairios valdžios ir teisminės institucijos jiems nutildyti, iki informacijos ribojimo – išlieka kone pačios žiniasklaidos ir žurnalistų reikalas.
Ar neturėtų žmogaus teisių institucijos ir aktyvistai ginti saviraiškos laisvę ne tik susirinkimų laisvės ir įvairovės raiškos srityje, tačiau lygiai nuožmiai kalbėti apie žiniasklaidos apsaugą kaip apie vieną esminių demokratinės visuomenės vertybių?
Vis dėlto, ar neturėtų žmogaus teisių institucijos ir aktyvistai ginti saviraiškos laisvę ne tik susirinkimų laisvės ir įvairovės raiškos srityje, tačiau lygiai nuožmiai kalbėti apie žiniasklaidos apsaugą kaip apie vieną esminių demokratinės visuomenės vertybių? Lietuvai pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse per metus nukritus šešiomis pozicijomis – iki 13 vietos – dėl politikų daromos įtakos žiniasklaidai bei vis dar kylančių iššūkių gaunant visuomenei aktualią informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų, kas be profesinės žiniasklaidos organizacijų gina žurnalistus nebylių valstybės paskirtų žmogaus teisių gynėjų gausoje, išnarplioti sudėtinga.
Kai Lietuvoje žmogaus teisių sistema paini, itin didelės sumos išleidžiamos ne tik institucijų veiklai, Seimo paskirtų pareigūnų atlygiui, aptarnaujančiam personalui, vairuotojams, automobilių nuomai, o audito ataskaitos viešai nėra prieinamos, kaštų ir veiklos poveikio vertinimas nėra atliekamas, tuomet norisi pasitelkti Latvijos pavyzdį, kurioje vietoj aibės valstybės institucijų, kurių priedermė turėtų būti žmogaus teisių apsauga, veikia kone vienintelė žmogaus teisių institucija, taip sutaupant ir valstybės lėšų, ir organizuojant žmogaus teisių apsaugą šalyje efektyviau, skaidriau ir sklandžiau.
Keista, kad turint tiek valstybės paskirtų žmogaus teisių sergėtojų vis dar tenka kalbėti ir apie žiniasklaidos laisvę, žurnalistų apsaugą, ir apie kitas žmogaus teisių problemas, kurių apsauga turėtų būti efektyvesnė ir sklandesnė.
Vis dėlto, reikėtų kalbėti ne tik apie žmogaus teisių institucijas, o ir apie jose veikiančius valstybės pareigūnus, kurių atlygis siekia kone 6 tūkst. eurų, kai kurios jų turi net du pareigūnus, kuriems parėdyta ginti žmogaus teises ir laisves – iš viso jų net šeši, o jei priskaičiuotume žurnalistų etikos inspektorių ir akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių – būtų net aštuoni. Keista, kad turint tiek valstybės paskirtų žmogaus teisių sergėtojų vis dar tenka kalbėti ir apie žiniasklaidos laisvę, žurnalistų apsaugą, ir apie kitas žmogaus teisių problemas, kurių apsauga turėtų būti efektyvesnė ir sklandesnė.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti žurnalistų etikos inspektorės pastangas rūpinantis žurnalistų apsaugos klausimais, tačiau šiosios iniciatyvos dėl efektyvesnio skundų, susijusių su informacijos gavimu žiniasklaidai iš valstybės ir savivaldos institucijų, nagrinėjimo nesulaukė paramos nei iš Seimo narių, nei iš Seimo paskirtų valstybės pareigūnų, sergėjančių žmogaus teises nacionaliniu lygiu. Tiesa, siekdama išvengti situacijų, kuomet valstybės ir savivaldybės įstaigos, prisidengdamos asmens duomenų apsaugos standartais, ima riboti informacijos prieinamumą žurnalistams, žurnalistų etikos inspektorė parengė žiniasklaidos ir viešojo sektoriaus atstovams informacijos teikimo gaires, kuriose paaiškinami esminiai žurnalistų teisės į informaciją ir teisės į asmens duomenų apsaugą principai bei jų santykis.
Nors Kultūros ministerija tikisi, kad šio akto įgyvendinimas Lietuvoje padės stiprinti žiniasklaidos ir žurnalistų apsaugą, vis tik kai kurių šio akto nuostatų taikymas gali užtrukti net iki 36 mėnesių, o iki to laiko žiniasklaida turi pati kovoti su ją terorizuojančiais asmenimis, nepatenkintais viešinamais jų darbais, eikvodama savo laiką, finansinius ir žmogiškuosius resursus.
Europos Taryba ir Europos Parlamentas pasirašė Europos žiniasklaidos laisvės aktą, parengtą įvertinus blogėjančią žiniasklaidos ir žurnalistų padėtį Europos Sąjungoje. Nors Kultūros ministerija tikisi, kad šio akto įgyvendinimas Lietuvoje padės stiprinti žiniasklaidos ir žurnalistų apsaugą, vis tik kai kurių šio akto nuostatų taikymas gali užtrukti net iki 36 mėnesių, o iki to laiko žiniasklaida turi pati kovoti su ją terorizuojančiais asmenimis, nepatenkintais viešinamais jų darbais, eikvodama savo laiką, finansinius ir žmogiškuosius resursus.
