„Anos lobis“ – trečiasis Ginos Viliūnės trilogijos romanas, užbaigiantis pasakojimą apie „Karūnos be karaliaus“ bei „Vilniaus Madonos“ herojus.
2014 m. pavasarį Vilniuje dingsta trys merginos. Algė Gustaitė ketina tik šiek tiek padėti policijos komisarui Vytautui, bet susipažinusi su vienos dingusios merginos tėvu švedu Svenu visa galva pasineria į paieškas. Netrukus išaiškėja, kad merginų dingimas susijęs su senu eilėraščiu ir jame pateiktomis užuominomis apie paslėptą lobį.
1625 m. jėzuitas Teodoras į Vilnių atgabena karalaitės Anos palikimą – brangakmeniais nusagstytą knygą, į kurią sudėta per gyvenimą sukaupta šios mokslininkės, vaistininkės, botanikės ir alchemikės išmintis. Nepaprasti ir knygą puošiantys brangakmeniai – sklinda gandas, esą kiekvienas jų turi galią keisti žmogaus likimą...
Ar pavyks vienuoliui knygą perduoti Anos sūnėnui Vladislovui Vazai? Kas sieja karalaitę ir tris Vilniuje dingusias merginas? Ką sužinos Algė Gustaitė, užsimojusi įminti šią painią istorijos mįslę?
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Po keliolikos minučių Žygis, Paulius ir Algė pasivijo senjorus. Atėję į Vyskupų kriptą, jie visai prarado viltį rasti ką nors panašaus į XVII amžiuje gyvenusio jėzuito, eilėraščio autoriaus, paliktą ženklą.
Erdvi skliautuota Vyskupų kripta buvo švari, nudailinta turistams ir atrodė neslepianti jokių paslapčių. Nukabinę nosis ieškotojai nucimpino paskui energingąją gidę į mauzoliejų, kuriame stovėjo trys karstai – su Aleksandro Jogailaičio ir pirmų dviejų Žygimanto Augusto žmonų, Elžbietos ir Barboros Radvilaitės, palaikais – ir urna su Vladislovo IV Vazos širdimi.
Apie karstus, papuoštus karūnų imitacijomis, Algė klausėsi viena ausimi.
Gidė pasakojo:
– Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras mirė Vilniuje 1506 metais. Testamente jis buvo išsakęs pageidavimą būti palaidotas Krokuvos katedroje, greta savo tėvo Kazimiero ir senelio Jogailos. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, norėdami skubiai karūnuoti naują valdovą Žygimantą Senąjį, lietuvių didikai nutarė nepaisyti Aleksandro valios ir palaidojo jį Vilniuje.
Gidė pasakė tikinti, kad Aleksandro vėlė nerūstaujanti dėl tokio nepaklusnumo, mat valdovas Vilnių labai mylėjęs, be to, netoliese, Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvėje, palaidota jo mylima žmona Elena.
– Ir karaliaus Aleksandro brolis, šventasis Kazimieras, kuris, tiesa, tuomet dar nebuvo šventasis, amžino poilsio atgulė Vilniaus katedroje, tik kitoje vietoje. O šiame mauzoliejuje antrame karste ilsisi nelaimingoji Elžbieta Habsburgaitė, pirmoji Žygimanto Augusto žmona. Ji ištekėjo visai jaunutė, vos šešiolikos, vyras jos nemylėjo, be to, vargšė sirgo paveldima liga – epilepsija. Nemeilė ir negalavimai greitai pribaigė Elžbietą, ji mirė tesulaukusi devyniolikos, taip ir neradusi laimės Vilniuje. Žygimantas Augustas nė nepasivargino pervežti žmonos palaikų į karališkąjį mauzoliejų Krokuvoje, palaidojo Vilniuje ir pamiršo. O štai antroji jo žmona Barbora Radvilaitė mirė Krokuvoje, bet norėjo būti palaidota Vilniuje, jųdviejų su Žygimantu Augustu meilės mieste. Gedintis jos vyras karalius nuo Krokuvos iki pat Vilniaus lydėjo karietą, vežančią karstą su mylimos žmonos palaikais, skambant miestų, pro kuriuos keliavo, bažnyčių varpams.
Gidė trumpam nutilo. Keletas moterėlių susigraudinusios sušniurkščiojo nosimis.
Patenkinta padarytu įspūdžiu, gidė prabilo vėl:
– O dabar papasakosiu apie ketvirtą karališkąjį asmenį, kurio širdis ilsisi šiame mauzoliejuje. Tai Vladislovas Vaza, miręs 1648 metais.
Išgirdusi pažįstamą vardą Algė sukluso. Netrukus ji jau žinojo, kad valdovas Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių, dažnai čia lankydavosi, statė operas, pramogaudavo, o medžioti vykdavo į Merkinę. Tenai karalių viliodavo ne tik medžioklei tinkami miškai, bet ir mylima moteris.
– Jadvygą Vladislovas sutiko dar tada, kai nebuvo karalius, – pasakojo gidė. – Jis buvo jaunas, dailus, galantiškas. Atsitiktinai pamatė tamsiaakę Jadvygą ir pamilo visam gyvenimui. Atsivežė ją iš Lvovo į Varšuvą, tuometinę sostinę, apgyvendino rūmuose, apsupo prabanga. Jadvyga jam pagimdė sūnų Vladislovą Konstantiną. Gyveno jiedu be rūpesčių iki pat tol, kol numirė Vladislovo tėvas karalius Zigmantas Vaza.
Naujo karaliaus rinkimai buvo labai trumpi: karalaitį Vladislovą visi mylėjo, todėl ilgai nesvarstę paskelbė karaliumi. Tada ir prasidėjo bėdos – senatoriai nutarė jį apvesdinti ir išrinko nuotaką iš Habsburgų. Vladislovas spyriojosi, norėjo vesti savo mylimąją Jadvygą, kaip pavyzdį pateikė Žygimanto Augusto ir Barboros vedybas. Lenkų ponai pašėlo, paaiškino įsimylėjėliui, kad iš kunigaikščių Radvilų kilusios Barboros negalima lyginti su paprasta miestiete Jadvyga.
O tvarka anais laikais buvo tokia, kad karalius be seimo sutikimo vesti niekaip negalėjo. Teko jam eiti pirmtakų pramintu keliu – ištekinti savo mylimąją už kito ir išsiųsti iš rūmų. Atsirado daug norinčių vesti gražuolę Jadvygą, bet Vladislovas buvo negailestingas, išrinko jai į vyrus senį, o kaip kraitį davė Merkinės seniūniją, kad atvykęs čionai medžioti galėdavo aplankyti savo mylimąją. Pasakojama, jog teisėtas Jadvygos vyras tuo metu išvykdavęs iš dvaro, palikdamas žmoną valdovo globai. Taip jie ir gyveno ilgus metus. Vladislovas Vaza vieną po kitos turėjo dvi oficialias žmonas, tačiau nei vienos iš jų nemylėjo, taip užbūrusi jį buvo juodaakė Jadvyga. 1648 metų pavasarį Vladislovas vėl atvyko į Merkinę medžioti. Antrą viešnagės dieną jis staiga susirgo ir neilgai pasikamavęs mirė savo mylimosios glėbyje. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, karalių mauzoliejuje, tačiau valdovas troško, kad jo širdis ilsėtųsi mylimame Vilniuje.
– Nei jis to troško, nei ką, – Algei į Ausį tyliai šnipštelėjo Žygis. – Tiesiog lietuvių ir lenkų ponai dėl laidojimo vietos susiginčijo, ir vieni, ir kiti norėjo savo katedrose palaidoti. Galiausiai taikiai pasidalijo: kūnas atiteko lenkams, o širdis ir viduriai lietuviams. Barbariški papročiai, turiu pasakyti.
Gidė tuo metu tęsė pasakojimą apie Vladislovo širdies istoriją. Pakiliu balsu ji dėstė, kad jau XVII amžiuje, prie katedros statant Šventojo Kazimiero koplyčią, buvo planuota po ja įrengti kriptą karališkiesiems palaikams.
– Nežinia, kodėl tai nebuvo padaryta, idėja įgyvendinta tik XX amžiaus pirmoje pusėje. Kasdami pamatus statytojai rado sidabrinę dėžutę su Vladislovo Vazos širdimi. Dabar ji ir guli urnoje, – gidė mostu parodė į raudono marmuro taurę su iškalta dailia karūna ant dangtelio.
– O ant tos dėželės buvo Vazų herbas?! – neištvėrusi šūktelėjo Algė.
Gidė sutriko, atsakė dvejodama:
– Tiksliai negaliu pasakyti, bet manyčiau, kad turėjo būti.
Žygis tik atsiduso ir tyliai pasakė Algei, kad jų ieškomas lobis turėjo būti paslėptas dar Vladislovui gyvam esant. Be to, knygos tais laikais buvo didelio formato, niekaip į mažą sidabrinę dėželę netilptų.
– Gerai jau, – papūtė lūpas Algė, – netilptų tai netilptų. Aš tik paklausiau.
Pasibaigus ekskursijai, atsisveikinusi su energingąja gide trijulė sustojo vidury Katedros aikštės.
Algė galvojo apie išgirstą romantišką Vladislovo Vazos gyvenimo istoriją.
– O tas Vaza ar bent jau gražus buvo? – paklausė kreipdamasi į abu istorikus Žygį ir Paulių.
Žygis sutriko. Jam niekada nešovė į galvą šiuo aspektu vertinti istorinių asmenybių. Grožis juk – subjektyvi sąvoka.
– Čia pat, šalia, Valdovų rūmuose, yra ekspozicija, skirta Vazų dinastijai. Galime nueiti pasižiūrėti, – pasiūlė Paulius.
Erdviame Valdovų rūmų kieme įlipusi į eskalatorių trijulė nusileido į modernų vestibiulį, įrengtą rūsyje. Tačiau vos praėjusi pro bilietų tikrintojo postą Algė pasijuto patekusi į XV amžių – aplink riogsojo senoviniai mūrai ir archeologiniai radiniai. Paulius pasisiūlė pabūti gidu, bet Algė, nors iki šiol nebuvo įkėlusi čionai kojos, atsisakė.
Jai labiau norėjosi ne spoksoti į senovines krosnis ir medinius gatvių latakus, o pažvelgti į veidus kadaise gyvenusių garsių žmonių, tad paragino vyrus eiti tiesiai į Vazoms skirtą salę.
Pirmiausia trijulė sustojo prie didžiulio tamsių atspalvių Vladislovo Vazos portreto, vaizduojančio karalių, sėdintį ant gražuolio ilgakarčio žirgo. Valstybės vyras buvo išties dailus, orus, romaus veido. Paveiksle jis vilkėjo šarvais, buvo užsivožęs plačiakraštę skrybėlę, puoštą plunksnomis, prie šono kardas, ant vienos rankos užrištas ryškiai raudonas kaspinas. Algė įsivaizdavo, kad galbūt tai mylimosios dovana, kurią šis riteris užsirišo prieš vykdamas į mūšį.
– O kodėl jam virš galvos sklando juodi debesys? – pasidomėjo.
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Žygis. – Gal tapytojas numatė jo likimą? Vladislovui Vazai mirus, mūsų šaliai iš tiesų prasidėjo sunkūs laikai.
Kitame paveiksle Vladislovas Vaza Algei pasirodė panašus į muškietininką iš Diuma romano. Kai išsakė tą mintį savo palydovams, Žygis jai pritarė:
– Aleksandro Diuma romano „Trys muškietininkai“ herojus d’Artanjanas ir trys jo draugai muškietininkai gyvena Liudviko XIII laikais. O tas Prancūzijos valdovas buvo vos šešeriais metais jaunesnis už mūsų Vladislovą. Kaip matai, mados tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje buvo panašios.
– O kas šis ponas? – Algė parodė į portretą niūraus vyro su ilgais, siaurais ūsais ir vos įžiūrima barzdele, vilkinčio prašmatniu juodu drabužiu su baisiai nepatogia kaklą veržiančia nėrinių apykakle.
– Tai Zigmantas, lietuviškai Žygimantas, mano bendravardis, – šyptelėjo Žygis patenkintas, kad Algė susidomėjo. – Pirmasis Vaza Lenkijos ir Lietuvos soste. Jo motina buvo Kotryna Jogailaitė, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesuo, o tėvas – Švedijos karalius Jonas III. Zigmantas augo Švedijoje. Tuo metu paskutinis jogailaitis, sėdėjęs Lietuvos ir Lenkijos soste, Žygimantas Augustas mirė nepalikęs paveldėtojo. Teko karaliaus ieškoti svetur. Prancūzas Henrikas Valua po kelių karaliavimo mėnesių pabėgo namo. Steponas Batoras buvo puikus valdovas, tačiau karaliavo vos dešimtmetį ir staiga mirė. Per tą laiką Švedijoje užaugo Zigmantas ir tada jis, Jogailaitis pagal motinos liniją, buvo išrinktas karaliumi, pradėjo lietuvišką ir lenkišką Vazų dinastijos atšaką.
– Ar geras buvo karalius? – pasidomėjo Algė.
Žygis skėstelėjo rankomis.
– Ne itin. Fanatiškas katalikas. Užsispyręs kaip mulas. Per jį Lietuva ir Lenkija įsivėlė į nesibaigiančius karus dėl Švedijos sosto ir tie karai labai susilpnino valstybę.
– Zigmantas po savo tėvo, Švedijos karaliaus, mirties paveldėjo dar ir Švedijos karūną, – įsiterpė Paulius. – Ir buvo iškilmingai karūnuotas. Tik jis buvo toks... pusiau karalius.
– Kodėl tik pusiau? – nustebo Algė.
– Švedija tuo metu buvo protestantiška valstybė. O karalius pagal tradiciją turėjo būti ir Bažnyčios galva. Zigmantas buvo uolus katalikas, lygiai kaip ir jo motina, ir keisti tikybos neketino. Tačiau katalikas jokiu būdu negalėjo vadovauti protestantiškai švedų Bažnyčiai, dėl to Zigmantas ir buvo tarsi pusiau karalius. Bet neilgai, nes valdžią iš jo netrukus paveržė dėdė Karolis. Su juo Zigmantas ir kariavo, mat nė už ką nenorėjo atsisakyti Švedijos sosto.
– Tačiau nieko iš to karo neišėjo, – įsiterpė Žygis.
– Portrete jis atrodo piktas, – pasakė Algė. – Tikriausiai ir su moterimis jam nesisekė?
– Atvirkščiai! – atsakė Žygis. – Jaunystėje jis labai draugavo su seserimi Ana, kurios palikimo mes dabar ieškome. Vėliau vedė Oną Habsburgaitę, gyveno su ja šešerius metus, iki pat jos mirties. Mirė ji sulaukusi dvidešimt ketverių, per tą laiką spėjo pagimdyti Zigmantui penkis vaikus, tik išgyveno vos vienas – Vladislovas Vaza.
Zigmantas ilgai gedėjo žmonos, paskui vedė jaunesniąją Onos seserį septyniolikmetę Konstanciją. Juokaujama, kad Zigmantui Vazai labai patiko uošvė, todėl ir paėmė į žmonas kitą jos dukrą. Konstancija pagimdė septynis vaikus, iš jų penki sulaukė pilnametystės.
Algė susidomėjusi nuėjo prie ką tik apkalbėtų seserų karalienių – Onos ir Konstancijos – portretų ir pamėgino įžvelgti panašumų. Ona jai pasirodė jausminga: apskritaveidė, putlios lūpos, gal tik nosis kaip bulvytė, užtat kakta aukšta, kas veikiausiai bylojo apie guvų protą. Konstancija atrodė rimtesnė už seserį ir liūdnesnė, nors kas ten supaisys, kokios tos moterys buvo iš tikrųjų. Dailininkai seseris vaizdavo išsipusčiusias, pagal ispanišką madą į viršų sušukuotais plaukais, velenėliu susuktais aplink kaktą, su didžiulėmis gofruotomis apykaklėmis, remiančiomis smakrą.
Šalia tų dviejų kabojo dar vienos damos portretas. Algė pasidomėjo:
– O kas ši rimta ponia garbanotas plaukais ir baisiai plačia nėriniuota atlasine suknele?
– Tai Cecilija Renata Habsburgaitė, pirmoji Vladislovo Vazos, to, kuriam karalaitė Ana paliko savo garsiąją knygą, žmona, – kantriai aiškino Žygis.
– To, kuris turėjo meilužę Merkinėje? – pasitikslino Algė. – Vargšiukė. Ar vyras ją bent truputėlį mylėjo?
– Amžininkai rašo, kad ne, – pasakė Paulius. – Ir vaikeliai jų išmirė. Sūnus Zigmantas Kazimieras mirė septynerių, dukrelė – vos gimusi. Trečiasis vaikas gimė prieš laiką Vilniuje, Valdovų rūmuose. Pasakojama, kad karalienė Cecilija Renata stebėjo, kaip pjudomos meškos, nes anuomet tai buvo populiari pramoga, vienas meškiukas išsigandęs įsispraudė kampe, karalienei jo pagailo, priėjo pažiūrėti ir buvo meškiuko užpulta. Iš išgąsčio susirgo, prieš laiką pagimdė mergaitę ir abi numirė, gydytojai niekuo negalėjo padėti.
– Tai Vladislovas Vaza palikuonių neturėjo?
– Tik tą vieną sūnų, kurį jam pagimdė mylimoji Jadvyga, niekada nebuvusi jo žmona. O santuokinių, galėjusių paveldėti sostą, – neturėjo. Paskui vedė antrą kartą, bet pasakojama, kad žmonos, prancūzės Marijos Liudvikos Gonzagos, miegamąjį lankstu apeidavęs.
– Negraži buvo? – pasmalsavo Algė.
– Pati pažiūrėk, – Žygis parodė į paveikslą tolėliau.
Algė įsižiūrėjo į moterį. Liudvika Marija išties nebuvo gražuolė: apskrito balto veido, riebiu pagurkliu, trumpu kaklu, bet pažiūrėti visai miela.
– Charakterio ji buvo bjauraus kaip reta, – Algės iliuzijas sugriovė Žygis. – Nei lašelio jos pirmtakėms Habsburgaitėms būdingo nuolankumo ir lankstumo. Tikėjosi, kad vyras karalius ją garbins ir dievins, nes taip buvo įpratusi Paryžiuje. O Vladislovas tik nosį suraukė ją pamatęs. Taip abu ir gyveno dvejus metus, iki pat karaliaus mirties: viešumoje drauge, o iš tiesų – atskirai. Vėliau ši prancūzė įsigudrino ištekėti už Vladislovo brolio Jono Kazimiero Vazos ir vėl tapo karaliene. Netgi du vaikelius jam pagimdė, bet abu mirė kūdikystėje. Po Gonzagos mirties jos vyras atsisakė sosto. Taip ir sunyko Lietuvos ir Lenkijos Vazų atšaka.
Algė dar kiek pastovėjo prie pečius apnuoginusios karalienės Gonzagos portreto, paskui susidomėjo antruoju jos vyru Jonu Kazimieru, paskutiniuoju Vaza. Karalius dailininko buvo pavaizduotas ilgais juodais garbanotais plaukais, akivaizdžiai peruku, juodi antakiai keistai kontrastavo su plonyčiais, tarsi nupieštais ūsiukais.
– Įdomiai tie karaliai gyveno, nenuobodžiavo, – pasvarsčiusi reziumavo Algė.
– Gal jau eime ieškoti lobio? – priminė nekantraujantis Paulius.