Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ignalinoje gimęs V. Martinkėnas nuo pat jaunų dienų siekė mokslų. Jis anksti suprato norintis tapti mokytoju ir pasižymėjo tvirta lietuviška savimone, tačiau gyvenimas klostėsi sudėtingų politinių įvykių verpete. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet teisę gyventi savarankiškai teko ginti ir nuo bolševikų, ir nuo lenkų kariuomenės. Įvykiai taip susiklostė, kad po 1920 m. Želigovskio „maišto“ Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo paskelbtas marionetine Vidurine Lietuva, o netrukus inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Čia gyvenusiems lietuviams tai buvo be galo sunkus laikotarpis.
Baigęs lietuvišką Švenčionių gimnaziją, V. Martinkėnas persikėlė į Vilnių, kur mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, paskui studijavo Stepono Batoro universitete (dabartiniame Vilniaus universitete). Jis vaizdingai aprašo mokslų ir studijų dienas, dėstytojus, tarp kurių pasitaikė atvirų šovinistų ir lenkintojų. Kartu nušviečiama sunki Vilnijos lietuvių padėtis: areštai, trėmimai, lietuvių draugijų uždarinėjimai, dirbtinės kliūtys siekiant mokslo, net pasitaikančios žmogžudystės. Tačiau neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis lietuvybės puoselėtojai nenuleido rankų ir skleidė gimtąjį žodį. Baigęs mokslus, V. Martinkėnas pats tapo lietuviško jaunimo mokytoju, kartą slapčia lankėsi Lietuvos Respublikoje, o po 1938 m. kovą lenkų iškelto ultimatumo, kai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos tarsi buvo „normalizuoti“, – ir oficialiai.
Tuo tarpu virš Vilniaus, visos Lietuvos ir Lenkijos telkėsi niūrūs debesys. Po 1939 m. rugpjūtį sudaryto Molotovo–Ribbentropo pakto vokiečiai sutriuškino Lenkiją, o Lietuva iš sovietų rankų atgavo Vilnių, tačiau privalėjo įsileisti svetimos kariuomenės įgulas. Lenkinimą pakeitė vis stiprėjanti sovietizacija, kraštą užgriuvo žiaurių represijų ir teroro banga. 1940 m. rugpjūtį Lietuva buvo prijungta prie SSRS. Nepaisant kasdien gresiančio pavojaus būti suimtam ir įkalintam, V. Martinkėnas toliau dirbo mokytoju. 1941 m. birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė vokiečiai.
Vokietijos ir SSRS karą lietuviai pasitiko su didelėmis viltimis. Po baisaus sovietinio teroro tikėtasi, kad vokiečiai leis Lietuvai atkurti nepriklausomybę. Pirmosiomis karo dienomis kilo prieš sovietus nukreiptas ginkluotas sukilimas, tačiau svajonės atgauti nepriklausomybę žlugo. Naciai nesirengė dalinti malonių, iškart organizavo masines žydų žudynes ir net neslėpė į lietuvius žvelgią kaip į antrarūšius. Tarsi leidę suburti Vietinę rinktinę, tuoj pat pradėjo daryti kliūtis ją apginkluojant ir aprūpinant amunicija, galiausiai likvidavo. Lietuvos vyrai buvo gaudomi ir skirstomi po Vermachto pagalbines tarnybas.
1944 m. frontui artėjant prie Lietuvos, V. Martinkėnas pasitraukė į Kybartus, o iš ten kartu su kitais pasienio gyventojais vokiečių buvo išgintas į Rytprūsius. Čia kurį laiką dirbo pas ūkininką, paskui buvo verčiamas kasti apkasus. Vietovę „išvadavus“ sovietams, tardytas ir netrukus prievarta mobilizuotas į Raudonąją armiją.
Pozicijose ilgai būti neteko. Naujai iškeptas raudonarmietis V. Martinkėnas daugiausia dirbo ūkinius darbus. Vokietijai kapituliavus, autoriaus dalinys buvo perkeltas į Kaukazą. Demobilizuotas 1945 m. gruodį, V. Martinkėnas grįžo į Lietuvą. Aprašydamas tarnybą sovietų kariuomenėje, jis mini visišką betvarkę, purvą ir skurdą, panieką žmogaus orumui ir gyvybei. Grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Kaune, paskui – Vilniuje, prisidėjo prie sovietinės lietuviškos enciklopedijos leidybos.
Šie unikalūs atsiminimai rašyti slapčia XX a. septintajame dešimtmetyje, kai SSRS subyrėjimas ir Lietuvos nepriklausomybė atrodė sunkiai tikėtini. Lengva ir gyva kalba aprašyti V. Martinkėno gyvenimo įvykiai glaudžiai susipina su svarbiais istoriniais įvykiais, palietusiais milijonų žmonių gyvenimus. Knygoje gausu įdomių faktų ir epizodų, miesto gyvenimo aprašymų, vaizdingai atpasakotų santykių su lenkintojais, netašytais raudonarmiečių vadais, verbuoti mėginusiais sovietų saugumo darbuotojais.
Nepaisant nepaliaujamos okupacinių režimų kaitos, V. Martinkėnas išliko tvirtas lietuvybės puoselėtojas ir savo krašto patriotas, didžiąją dalį gyvenimo paaukojęs švietimui.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1919 m. vasarą lenkų legionieriai nustūmė Raudonąją armiją toliau nuo Ignalinos. Patrankų šūviai dundėjo vis dusliau. Dabar Ignalinoje nuolat gyveno kokių dviejų pėstininkų kuopų dalinys. Teko artimiau pažinti lenkų kariuomenę. Karininkai išsipuošę, tikri dabitos, pasipūtę vaikščiodavo kardus pasikabinę. Eiliniai jiems raportuodavo, visuomet pradėdami tais pačiais žodžiais: „Melduję posłusznie, panieporuczniku“ („Klusniai pranešu, pone poručike“). Klausydami įsakymo, kareiviai vis kartodavo: „Tak jest, panie poruczniku“ („Klausau, pone poručike“). Rytais jie eidavo daryti pratimų dainuodami, per pietus arba vakare grįždavo taip pat dainuodami. Bet jų dainos nei melodija, nei turiniu neimponavo, nė iš tolo nepriminė melodingų rusų kariuomenės dainų.
Tai buvo, kaip mūsų žmonės sakydavo, paprastos balabaikos. Kitos buvo lengvo žanro dainos, pavyzdžiui: „Siekier, motyka, piłka, klescze, chodź, Maniu, daj mi jescze“, „Antek Manke wział za dupę i przewrucił przez chałupe“ ir pan. Rytais ir vakarais juos keldavo ir gulti lydėdavo trimitas, o po trimito pagarbiai sustoję visi be kepurių sugiedodavo šventą giesmę – kareiviškus poterius. Kartais tekdavo matyti kareivius ir su pilna kuprine po šautuvu stovint, atseit bausmę atiekant. Karininkai su eiliniais elgdavosi gana grubiai, užgauliai.
Nauja valdžia, atrodo, buvo sugyvenama. Kariaujant lenkams su bolševikais, nuolat girdėjome, kad lietuviai taip pat kariauja su bolševikais, kaip ir lenkai, stumdami juos mažesnėmis pajėgomis arčiau Dauguvos. Vadinasi, lenkai su lietuviais bendradarbiavo, tarp jų didelių konfliktų šiame ruože kol kas nebuvo. Tiems konfliktams lenkai neturėjo net laisvų pajėgų – visi buvo užangažuoti Rytų fronte. 1919–1920 m. žiema praėjo ramiai.
Apsibuvus prie lenkų buvo drąsiau gyventi negu prie bolševikų. Svarbiausia, sumažėjo maisto problema, atsirado duonos ir kitokių produktų. Aprimo ligos, sumažėjo mirčių. Pinigai – lenkiškos markės – turėjo didesnę vertę negu rusiškos kerenkos. Tiesa, netrukus ir markes velnias griebė, jos ėmė kasdien pigti. Pasiaurinus geležinkelį, pradėjo kursuoti traukiniai iš Vilniaus. Nauja valdžia, atrodo, buvo sugyvenama. Kariaujant lenkams su bolševikais, nuolat girdėjome, kad lietuviai taip pat kariauja su bolševikais, kaip ir lenkai, stumdami juos mažesnėmis pajėgomis arčiau Dauguvos. Vadinasi, lenkai su lietuviais bendradarbiavo, tarp jų didelių konfliktų šiame ruože kol kas nebuvo. Tiems konfliktams lenkai neturėjo net laisvų pajėgų – visi buvo užangažuoti Rytų fronte. 1919–1920 m. žiema praėjo ramiai.
Atėjus 1920 m. vasarai sujudo legionai. Kažkas vyko. Mūsų namuose įtaisė karinį telefoną, apsistojo kareiviai, visą šeimą išvarė. Apsigyvenome kamaroje. Sklido gandai, kad bolševikai kaip reikiant spaudžia lenkus fronte, kad lenkai gali neatsilaikyti. Raišas, bedantis legionierius, budėdamas prie telefono, kramsnodavo baltą duoną, plutą nupjaudavo, o aš ją sudorodavau. Jis vis šaukdavo į telefono ragelį: „Alio Kuziany! Alio Kuziany!“ Sunkiai sekėsi jam susikalbėti su tais Kuzianais (tikriausiai Kazėnais). O kartą Kazėnai ir visai neteko žado: raišis niekaip negalėjo jų prisišaukti. Vieną rytą atsibudus tvyrojo visiška tyla. Nebuvo nei telefono, nei kareivių. Žmonės matė, kaip mažutė Ignalinos legionierių įgula, stovėdama vagonetėse ir pasispirdama ilgomis lazdomis (anuomet taip važinėjo geležinkelininkai), išdūmė į Vilniaus pusę. Abejoju, ar jiems pavyko pasprukti.
Netrukus į Ignaliną atjojo tokia daugybė bolševikų kavalerijos, kad nesimatė nei jos galo, nei krašto. Kiek akys siekia horizontą, keldami dulkes visais keliais ir laukais raiteliai traukė į vakarus. Puikiausiais žirgais jojo rinktiniai kavaleristai, mikliai valdydami ietis ir kardus. Nevažiavo paskui juos jokios gurguolės, jokia artilerija. Jie vieni viesulu per kelias dienas prašvilpė. Rodės, šitai armijai negali atsispirti jokia pasaulio galybė. Sudiev, legionai! Jūsų dainų daugiau nebegirdėsiu ir skanių plutų nebevalgysiu. Mes vėl (nežinia kelintą kartą) – „išvaduoti“ proletarų valstybės garbingi piliečiai! Sudiev, amerikoniški lašinių konservai, ryžių koše ir kondensuotas pieneli, daugiau jūsų nebematysime!
O kareivių buvo gaila. Sustoję pailsėti, jie išsitraukdavo iš kišenės maišiuką su miltais ir šaukštu žiebėdavo juos. Kartą vienas kareivis, pamatęs mus, vaikus, iš jų tokio valgio besijuokiančius, smarkiai supyko. Buvo ko pykti! Paskui žygiuojančią dideliais maršais rinktinę kariuomenę nevažiavo jokios virtuvės. Juk ne iš gero gyvenimo kareiviai valgė sausus miltus. Turbūt toks jiems buvo duotas sausas pajokas (davinys).
Per kelias dienas raiteliams prajojus, voromis lėtai žygiavo pėstininkai, daugiausia palei geležinkelį. Šie atrodė blogiau už kavaleristus, nuvargę, kai kurie ėjo basi ir vis klausė: „Daleko li Varšava?“ („Ar toli Varšuva?“) Žmonės atsakydavo, kad nuo Ignalinos iki Varšuvos – geri 500 kilometrų. Jie nusispjovę savotiškai apgailestaudavo: „Ach ty job tvoju matj, kak daleko!“ („Ak tu, job... kaip toli!“) Sustoję pailsėti, kareiviai pasikalbėdavo su žmonėmis ir žadėdavo nepasilikti šiame krašte, nes čia netrukus būsianti Lietuva. Prisiminiau Ryliškio aiškinimus, ir jo autoritetas mano akyse ėmė kilti. O kareivių buvo gaila. Sustoję pailsėti, jie išsitraukdavo iš kišenės maišiuką su miltais ir šaukštu žiebėdavo juos. Kartą vienas kareivis, pamatęs mus, vaikus, iš jų tokio valgio besijuokiančius, smarkiai supyko. Buvo ko pykti!
Paskui žygiuojančią dideliais maršais rinktinę kariuomenę nevažiavo jokios virtuvės. Juk ne iš gero gyvenimo kareiviai valgė sausus miltus. Turbūt toks jiems buvo duotas sausas pajokas (davinys). Nors vėliau, studijuodamas istoriją, sužinojau visas šio žygio smulkmenas ir Tuchačevskio šaunumą, bet vis tiek nesupratau, kaip gali didelių vadų galvoje derėti nesuderinami dalykai: badaujantis kareivis, tolimas žygis ir pergalė. Tuchačevskio žygis buvo rizikingas. Kol kas Tuchačevskio vadovaujama armija dideliais maršais žygiavo pirmyn. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartį, Sovietų Rusija pripažino Lietuvos Respublikai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Raudonoji armija traukė toliau. Ignalinoje vėl įsiviešpatavo nejauki tyla – tarpuvaldis. Žmonės kalbėjo, kad dabar ateisią lietuviai. Visi gyveno vienokiais ar kitokiais gandais. Kalbėjo kas kam patiko, kas ko norėjo. Radijo tada dar nebuvo, o spauda nepasiekdavo – skaitytojų nebuvo.
Vieną saulėtą dieną, patį vidurvasarį, liepos gale ar rugpjūčio pradžioje, tikrai pasirodė Ignalinoje pirmieji atgimusios Lietuvos kariai. Tai buvo raiteliai. Jie jojo širmais žirgais. Dėvėjo apskritas kepures geltonais apvadais, jų kariškų švarkų apykaklėse – po du geltonus trikampius, juose – Gedimino stulpai. Raiteliai buvo ginkluoti kardais ir trumpais šautuvais. Kiek vėliau atėjo ir pėstininkų būrys. Visi kareiviai buvo gerai apsirengę. Jie sustojo Ignalinoje. Buvo gera. Išsipildė svajonės. [...]
Ignalinoje gyvenimas slinko ramiai. Judėjimas geležinkeliu buvo labai mažas. Niekas nevarinėjo žmonių į pastotes, iš kurių anksčiau ne vienam teko grįžti be arklio ir ratų. Ketvirtadieniais Ignalinoje susirinkdavo didelis turgus – ramybės ir atsikuriančio gyvenimo rodiklis, bet neilgai ši ramybė truko. Karui dar nebuvo atėjęs galas. Nuklydęs toli nuo mūsų, jis netrukus vėl grįžo. Tuchačevskio armijai sėkmingai žygiuojant į Varšuvą, pabūgo Vakarų Europos kraštai, kad bolševikai nueis per toli. Lenkams į pagalbą atėjo Prancūzija. Prie Varšuvos, kaip vėliau sakydavo lenkai, įvyko cud nad Wisłą („stebuklas prie Vyslos“). Bolševikų armija buvo sumušta ir bėgo, tačiau mes tos bėgančios armijos nematėme. Ji žygiavo kitais keliais. Pas mus tik girdėjosi kalbų, kad vėl grįš lenkai, o lietuviams reikės išeiti. Įvykiai vystėsi dideliu tempu. Iš tikro sulaukėme liūdnų dienų. Spalio pradžioje iš Ignalinos išėjo paskutinis lietuvių traukinys. Ir vėl tarpuvaldis! Gerai, kad šį kartą nebuvo šaudymų.
Vis norėjosi to pliutonavo paklausti, kada gi jis išsirengs su savo būriu nukariauti „kovienskos Litvos“, bet lenkiškai labai silpnai temokėjau, todėl ir nepaklausiau. Vėliau paaiškėjo, kad legionieriai, generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujami, mėgino veržtis į nepriklausomą Lietuvą, bet gavo atkirtį ties Giedraičiais ir Širvintomis ir vos nepraradę generolo (jis vos nepateko į lietuvių nelaisvę) turėjo atsisakyti sumanymo įsikišus tarptautiniams veiksniams.
Netrukus vienos rudens nakties tylą sudrumstė jau pažįstama žygiuojančių legionierių daina: „Siekier, motyka, piłka, klescze, chodź, Maniu, daj mi jescze.“ Atvykę legionieriai buvo išskirstyti pas žmones. Mūsų name taip pat apsigyveno keletas kareivių. Visa šeima buvo sugrūsta į užpečkį, o kareiviai prisiklojo šiaudų ant grindų ir įsitaisė migius.
Šį kartą kai kurie jų buvo gana agresyviai nusiteikę prieš lietuvius. Atsimenu, vienas pliutonavas (kuopos būrio vadas – red. past.) labai norėjo kurį nors rytą papusryčiauti Kaune su savo pliutonu (lenk. pluton – būrys – red. past.) ir vis kalbėjo, kad Lenkijos armijai Lietuvą nugalėti yra vieni niekai, kad Lietuva netrukus būsianti lenkų sumušta, nuginkluota ir pan. Siutome visi, klausydami šitų jo šnekų, bet tylėjome sukandę dantis. Tie kareiviai prabuvo pas mus visą žiemą, tačiau „do Litwy kowieńskiej“ („iki Kauno Lietuvos“) jiems taip ir nepavyko nukeliauti. Tada nežinojome, kodėl. Buvo aišku, kad kažkas sulaikė lenkus nuo to žygio. Vis norėjosi to pliutonavo paklausti, kada gi jis išsirengs su savo būriu nukariauti „kovienskos Litvos“, bet lenkiškai labai silpnai temokėjau, todėl ir nepaklausiau.
Vėliau paaiškėjo, kad legionieriai, generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujami, mėgino veržtis į nepriklausomą Lietuvą, bet gavo atkirtį ties Giedraičiais ir Širvintomis ir vos nepraradę generolo (jis vos nepateko į lietuvių nelaisvę) turėjo atsisakyti sumanymo įsikišus tarptautiniams veiksniams. Dabar lenkai ilgam įsiviešpatavo Rytų Lietuvoje, bet Lietuvos Respublikos rytinė laikinoji siena (demarklinija) vietomis buvo visai netoli nuo Ignalinos. Demarklinija vingiavo pro Linkmenis, Antalksnę, Meironis, Dringio ežerą, Vaišniūnus, Kazitiškį, vietomis atkirsdama kaimus nuo jų laukų ir trukdydama pasienio gyventojams normaliai dirbti.
