Z. Vegelevičius. Meškiukų skraidymas: Lietuva nekontroliuoja savo oro erdvės?

Labai gaila, bet meškiukų desanto istorija jau pradeda įgyti labai keistą formą, kuri skleidžia nelabai malonų kvapą. Vieni politikai jau pasisakė, kiti, ko gero, dar laukia tinkamo momento ir bando atspėti, kokia galėtų būti visuomenės reakcija jiems išdėsčius savas įžvalgas.

O štai Vilniuje veikiančio Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Henrikas Mickevičius sako, kad „Lietuva pagal savo vertybes turi vertinti Baltarusijos prašymą padėti ištirti valstybės sienos pažeidimą vykdant pliušinių meškiukų akciją, nes žmogaus teisių aktyvistams veikti teisėtai pagal Aleksandro Lukašenkos režimo supratimą yra neįmanoma.“

Tiesiog tampa visiškai neaišku, ar tikrai gyvename teisinėje valstybėje. Iš vienos pusės žiūrint, tai demokratinėje šalyje kiekvienas pilietis turi teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Bet iš kitos pusės, demokratija - tai dar ir griežtas priimtų įstatymų laikymasis. Be šios antrosios sąlygos demokratija virsta anarchija. Pliušinių meškiukų istorijoje teisinis reguliavimas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymu, kurio 13 straipsnis „Lietuvos Respublikos oro erdvė“ sako, kad „ 1. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę, esančią virš jos sausumos teritorijos, vidaus ir teritorinių vandenų“, bei konstatuoja, kad „2. Vyriausybė užtikrina tinkamą Lietuvos Respublikos oro erdvės organizavimą, paskirstymą ir kontrolę, siekdama užtikrinti, kad civiliniai orlaiviai ją naudotų efektyviausiai, atsižvelgdami į oro erdvės poreikius nacionalinio saugumo tikslams“ , bei detalizuotos visų aviacinės veiklos subjektų teisės pareigos ir atsakomybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 285 patvirtintose LIETUVOS RESPUBLIKOS ORO ERDVĖS ORGANIZAVIMO TAISYKLĖSE.

Nė viename iš minėtų dokumentų nėra paminėta Estijos ar dar kokios kitos valstybės piliečių pareigos mūsų valstybės atžvilgiu. Todėl labai keistai skamba pasakymas, kad tuo metu budėjo Estijos komanda. Teisingumo dėlei reikia pabrėžti, kad tai ne pirmas atvejis, kai pažeidžiama Lietuvos Respublikos oro erdvė. Pakankamai plačiai viešojoje erdvėje buvo nušviesta istorija su orlaivio „Wilga W-35“ dingimu ir po kelių mėnesių jo aptikimu Baltarusijos pelkėse su trijų žmonių palaikais, Su-27 „nukritimas“ netoli Jurbarko, labai lengvo lėktuvo, skridusio link Trakų, nutupdymas Baltarusijos kariniame aerodrome, o dabar Švedijos piliečio skraidymas, Vokietijos grupės lėktuvėlių perskridimas per visą Lietuvą ir jų nutupdymas Latvijoje. Čia dar kyla klausimas, ar Prancūzijos ir Lietuvos lėktuvų susidūrimas nėra tokių pačių problemų pasekmė.

Zenonas Vegelevičius

Dar kyla klausimas, ar Prancūzijos ir Lietuvos lėktuvų susidūrimas nėra tokių pačių problemų pasekmė.

Būtų neteisinga manyti, kad nesėkme galima kaltinti tik dabartinę valdžią. Tikrai ne. Nusipelnę visi – ir tie, kurie buvo, ir tie, kurie yra, nes nei vieni, nei kiti nevykdė įstatymų, kuriuos patys priiminėjo. Jei ir toliau taip ilgiau tęsis, galim sulaukti ne tik pliušinių meškiukų. Ar sveikai mąstantys, gyvenantys demokratijos sąlygomis žmonės tikėjosi rugsėjo 11 d. įvykio? Karinių oro pajėgų vadas savo interviu paskelbė, kad 2015 metais ta situacija pagerės, bet juk penkiolikti metai dar labai toli, ir tie minimi radiolokatoriai tikrai iš esmės situacijos nepakeis. Žinoma, bus truputėlį geresnė situacija, bet iki reikiamo lygio dar būsime toli.

Kyla teisėtas klausimas, o ar buvo kada nors kitaip, nei yra dabar? Atsakymas, taip buvo kitaip. Dar 1993 metų gegužės mėnesį Nacionalinio saugumo komitetui buvo pristatytos Karinių oro pajėgų vystymo koncepcijos matmenys, kurioms buvo vienbalsiai pritarta. Tais laikais resursai buvo žymiai skurdesni, nei jie yra dabar. Todėl buvo panaudotos visos galimos priemonės. Rusijos kariuomenei išeinant iš Lietuvos pavyko paimti keletą radiolokatorių. Čekijos vyriausybė, matydama problemas ir mūsų didžiulį norą jas išspręsti, padovanojo didelį kiekį radiolokacinės technikos ir kitų reikiamų priemonių. Vėliau prisidėjo Lenkijos Respublika ir Švedija. Taigi, buvo sukurta oro erdvės stebėjimo ir valdymo sistema, kuri sudarė sąlygas kontroliuoti Lietuvos oro erdvę. Žinoma, tai dar buvo toloka iki visiškos oro erdvės kontrolės, tačiau ją palaikant ir laipsniškai modernizuojant būtume pasiekę žymiai geresnį rezultatą, nei turime dabar. Prieš gerą dešimtmetį prasidėjusios ir nesibaigiančios reformos ir reorganizacijos labai susilpnino valstybės gynybinius pajėgumus, tarp jų ir oro erdvės kontrolės galimybes.

Visa tai yra įrodymas to, kad Lietuvos žinybos prastai atlieka savo darbą ir valdžios atstovams derėtų atsakyti į klausimą, kodėl taip yra ir kas kaltas? Tai padaryti galima tik išryškinant problemas, o ne jas nutylint. Gynybos sistema privalo būti vystoma technologinių pasiekimų ir karybos mokslų pagrindu. Valdžioje esantys privalo suprasti, kad kiekvienas šios dienos žingsnis turės pasekmes ateityje ir įžvelgti, koks bus rezultatas ateityje, tam, kad išvengtume kartais labai sunkiai pataisomų klaidų. O jų šiai dienai yra pridaryta ir nemažai.