Pasaulyje plačiai nuskambėjo J. Bieliauskienės iš lagerio 1985 m. parašytas sveikinimas JAV prezidentui Ronaldui Reaganui. Atsakydama į lagerio prižiūrėtojų kankinimus ir nenorėdama leistis į diskusijas, metams paskelbė tylos įžadus. Žinia apie tai plačiai nuvilnijo per sovietinius lagerius, stiprindama kalinčiųjų dvasią. Savo veiklą J. Bieliauskienė tęsė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje: prisidėjo prie Krikščionių demokratų partijos ir ateitininkų organizacijos atkūrimo, globojo Sausio 13-osios žudynių aukas.
Šios ypatingos mūsų istorijai narsios moters gyvenimą ir veiklą aprašė žurnalistė, knygų autorė, dokumentinių filmų kūrėja Ramunė Sakalauskaitė „Delfi“ pristatomoje knygoje „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“. Autorė remiasi dokumentais, J. Bieliauskienės laiškais ir užrašais, lagerio draugių, bičiulių, bendražygių, Nijolės Sadūnaitės, kunigo Roberto Grigo, sūnaus Žilvino prisiminimais. Knygą papildo kovotojos už Lietuvos laisvę piešiniai, drauge Mordovijoje kalėjusios poetės Irinos Ratušinskajos eilės, kurias išvertė Ramutė Skučaitė.
Vytautas Landsbergis yra sakęs: „Jaunosios kartos turi žinoti, kas ta močiutė su tautiniais drabužiais ir skara. Ji visą laiką ėjo į Kovo 11-ąją. Jos pavardė turėtų būti mokyklų programose.“
Prasmingas J. Bieliauskienės (1929–2009) gyvenimas įkvepia, o jos laikysena – kovoti ir nepasiduoti – itin aktuali šiandien, kai kraugeriška imperinės Rusijos prigimtis kelia grėsmę mažoms tautoms, Europai ir pasauliui.
Knygos leidėjai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras drauge su VšĮ „Porta artis“. Informacijos surinkimą parėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, spaudos darbus – privatūs asmenys. Informacinis rėmėjas – „Delfi“.
Knygos pristatymas vyks šių metų kovo 1 d., 14 val. Vilniaus knygų mugėje.
Kviečiame skaityti ištrauką:
Įslaptintas lageris
Į vienintelį SSRS moterų politinių kalinių lagerį, vadintą Mažąja zona, įsikūrusį Mordovijos Autonominėje Respublikoje, Jadvygą Bieliauskienę nuvežė 1983 m. birželio 17 d. Tuo metu ten buvo gausu kraują siurbiančių uodų ir mašalų. Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos nutolusių Mordovijos kalėjimų sovietiniame traukinių žemėlapyje nebuvo pažymėta. Apie penkiasdešimties kilometrų lagerių atkarpą žinojo tik tie, kurie ten kalėjo, dirbo arba važiuodavo aplankyti artimųjų.
Oficialus lagerio Baraševo gyvenvietėje pavadinimas ŽX-385/3 reiškė geležinkelių ūkio (Železnodorožnoe choziajstvo) sutrumpintą pavadinimą. Tokios konspiracijos imtasi dėl to, kad nė šuo nesuuostų apie šią kančios ir patyčių vietą.
Ypatingąjį lagerį buvusioje vaikų kolonijoje įsteigė 1948 m. vasarį ir nuo tada įstaiga ŽX-385 buvo skirta „ypač pavojingiems“ politiniams kaliniams. 1953 m. kovą čia kalino 14 225 už politiką nuteistus žmones. 1954 m. dalį teritorijos perdavė pataisos darbų kolonijai, tačiau septynis ar aštuonis barakus paliko „ypač pavojingiems valstybės nusikaltėliams“. 1961–1972 m. tai buvo vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje, kurioje kalino sovietų sistemai ypač pavojingus asmenis, 1965 m. vasarą jų skaičius siekė 3 816. Žinant, kad iš viso SSRS kalėjimuose buvo kalinama pusantro milijono moterų, Baraševui atrinkdavo pačias pavojingiausias.
Įrengus moterims skirtą Mažąją zoną pirmiausia čia įkurdino Tikrosios stačiatikių cerkvės (Istinno pravoslavnaja cerkov), atsisakiusios paklusti 1920 m. įsteigtam sovietų valdžiai paklusniam Maskvos patriarchatui, atstoves. Tikintieji, pasipriešinę bažnyčios tarnavimui komunistų valdžiai, dokumentų neturėjo, net į rankas jų neėmė sakydami, kad „visa tai iš velnio“, niekur nedirbo ir pasitraukė į pogrindį. 1930 m. priklausymą Tikrajai stačiatikių cerkvei prilygino kriminaliniam nusikaltimui, o jos narius pradėjo vadinti sektantais ir ėmėsi represijų. Žilagalves tikėjimo neišdavusias stačiatikes, Mordovijos lageryje praleidusias po dvidešimt trisdešimt metų, išvežė į senelių namus, o jų baraką nutarė užleisti politinėms kalinėms.
Iš nuobodulio mirštantys sargybiniai moterims siūlė pasimylėti, nes pagimdžiusios vaiką jos galėjo tikėtis amnestijos. Taip buvo rodomas gailestingumas. Iš lageryje pagimdžiusių moterų, grūdamų į karcerį, krūtų upeliais tekėdavo pienas, tačiau naujagimius atimdavo ir atiduodavo į DMP (Dom materi i rebionka), o tai reiškė, kad palikdavo juos likimo valiai.
Žmones į lagerį veždavo specialiame kalinių vagone, prikabintame prie krovininių, o politinius kalinius laikė atskirai nuo kitų. Vagono langai buvo aklinai uždengti . Kas dėjosi lauke, kaliniai galėjo matyti tik koridoriuje pakeliui į tualetą. Sovietai mokėjo sugalvoti įvairių kankinimų. Vakarienei duodavo juodos duonos ir gabaliuką silkės, tačiau vandens – nė lašo. Kad naktį kankintų nepakeliamas troškulys. Dar bausdavo nevesdami į tualetą. Tuomet vyrai šlapindavosi į plastikinį maišą arba į batą. Iš nuobodulio mirštantys sargybiniai moterims siūlė pasimylėti, nes pagimdžiusios vaiką jos galėjo tikėtis amnestijos. Taip buvo rodomas gailestingumas. Iš lageryje pagimdžiusių moterų, grūdamų į karcerį, krūtų upeliais tekėdavo pienas, tačiau naujagimius atimdavo ir atiduodavo į DMP (Dom materi i rebionka), o tai reiškė, kad palikdavo juos likimo valiai.
Griežtojo režimo lagerio moterų zona, apsupta spygliuotosios vielos tvoromis, buvo pačiame maršruto gale. Politines kalines į jų teritoriją atlydėdavo ginkluoti sargybiniai su šunimis. J. Bieliauskienė dar nežinojo, kad „pirmasis lageris dvasine prasme buvo komfortas, antrasis – daug sunkesnis: ten žmogus tarp tūkstančių tarsi pasimesdavo, veikė uolūs KGB agentai, persekiojantys kiekvieną žmogų atskirai“.
Aukšta, liekna, tvirta lietuvė rusiškai mokėjo, bet sunkiai rinko žodžius. Likimo draugės pirmiausia pastebėjo šiltą J. Bieliauskienės šypseną, o netrukus įsitikino, kad naujokė turi viską mokančias rankas: gali ir siūti, ir dirbti kitus darbus. Naujokė labiausiai krimtosi dėl sūnaus studento, nuogąstavo, kad jos areštas nepaveiktų Žilvino likimo. Kai moterys sužinojo, kad pirmą kartą į Sibirą ją išvežė dar gimnazistę, o antrąją bausmę „užsidirbo“ vesdama prie Dievo vaikus, ėmė kreiptis „pani Jadvyga“, suprask, ponia.
Lietuvių pėdsakai
Mordovijoje Apgriuvęs vasarnamis, stebimas ginkluotų bokšteliuose įsitaisiusių sargybinių, kuriame įkurdino politines kalines, buvo pačiame teritorijos gale, už dviejų spygliuotosios vielos tvorų. Pirmą 2,5–3 metrų aukščio ir antrą žemesnę tvorą skyrė ruožas žemės, kurią sargybiniai išpurendavo, kad matytų, jeigu kuri nors būtų bandžiusi pabėgti ir liktų įmintos pėdos. Į teritoriją galėjai patekti tik per vartus, atidaromus iš lagerio pusės.
Mažosios zonos forma priminė kriaušę arba apendiksą. Nedidukėje moterų teritorijoje augo keli gležni berželiai, tuopa ir šermukšnis, už tvoros stūksojo visų Mordovijos lagerių ligoninė. Dar prieš tai, kai J. Stalino valdymo metais čia atvežė Tikrosios stačiatikių cerkvės moteris, Mažoji zona veikė kaip kultūros centro teritorija. Didžiausiame barako kambaryje, kuriame anksčiau rodydavo kino filmus ir vykdavo susirinkimai, įrengė dviaukščius medinius gultus, atskirtus vos pusės metro tarpu. Tame pačiame moterų barake 1975–1979 m. gyveno už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą nuteista Nijolė Sadūnaitė. Jai teko viršutinis gultas palubėje, ant kurio kaliniai jautėsi kaip žuvys be vandens.
N. Sadūnaitė „buvo didis autoritetas, kurios pavyzdys teikė stiprybės ir kitoms“. Norint perduoti žinią už tvoros politinių kalinių ligoninėje laikomiems likimo broliams, reikėdavo rasti sukalbamus kareivius. Ginkluoti vyrai, kurių pamainoje būdavo trys, stebėdavo aplinką. Sutarusi, kad kai per tvorą svies ant lapo surašytą žinią, pritvirtintą prie akmens apsuktu siūlu, jie netrukdys ir nešvilps, N. Sadūnaitė imdavo dainuoti „Lietuva brangi“ – šaukinį, skirtą kaliniams lietuviams. Jeigu lietuvių nebūdavo, jiems apie tai pranešdavo šią melodiją žinantys ukrainiečiai. Po dainos N. Sadūnaitė šokteldavo į medį ir, remdamasi pėdomis į kamieną, nes liaunos šakos nebūtų išlaikiusios jos 45 kilogramų svorio, sviesdavo akmenį su rašteliu kitapus tvoros.
Politiniai kaliniai pažinojo ir geru žodžiu minėjo kitus Mordovijoje kalėjusius lietuvius. Trijų Italijos aukštųjų mokyklų absolventas, dirbęs užsienio ambasadoje, partizanų leidinio „Laisvės balsas“ redaktorius Petras Paulaitis kalėjime praleido 35-erius metus. Kai kagėbistai reikalavo iš jo bent iš dalies pripažinti savo kaltę, jis atsakė: „Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės.“
Petras Plumpa pirmąjį „kelialapį“ į lagerį Mordovijoje gavo už tai, kad 1958 m. vasario 16 d. kartu su draugais ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos Trispalvę. Atlikęs bausmę sugrįžo į tėvynę, rinko parašus po Lietuvos katalikų memorandumu tuometiniam Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdheimui (Kurt Waldheim) ir dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybos darbe, už tai gavo naują septynerių metų bausmę Permės srities lageriuose Čistopolio kalėjime. Iš penkiolikos metų lageryje vienerius metus P. Plumpa praleido karceryje ir tai prilygo išgyvenimo stebuklui.
Bausmės, kančios, menki džiaugsmai
Medinis Mordovijos lagerio barakas buvo standartinio dydžio, tokius statė Intoje ir Vorkutoje. Statinys kažkuo priminė traukinį. Arčiausiai įėjimo, kairėje, buvo sandėlis, už jo – trivietis tualetas, atskirtas medinėmis pertvaromis. Norint atlikti gamtos reikalus reikėjo atsitūpti ir stengtis neįkristi į apačioje iškastą didžiulę dvokiančią duobę, iš viršaus matomą per išpjautą medinę skylę. Vyresnėms moterims tai tapo išbandymu.
Kalinės valgydavo penkių kvadratinių metrų dydžio kambaryje, kuriame buvo radijo taškas ir knygų. Dar vienas nedidelis medicinos kambarys būdavo užrakintas, jį atidarydavo tik atvykus gydytojui.
Didžiausias kambarys liko miegamuoju. Vietos ten buvo tiek, kad galėjai laisvai praeiti. Kai į Mažąją zoną atvyko J. Bieliauskienė, vietoje išardytų dviaukščių gultų buvo atvežtos geležinės lovos.
N. Sadūnaitės laikais šilumą palaikė apskritos formos skarda dengta krosnis, kūrenama pliauskomis, kurias moterys pačios sukapodavo. Pasirodžius J. Bieliauskienei, jau buvo įrengtas centrinis šildymas. Apgriuvusi krosnis irgi liko stovėti, T. Velikanova iš jos padarė židinį, kurį pakurdavo užklupus dideliems šalčiams. Antklodės buvo valdiškos, plonos. Šiltesnes, pačių persiūtas iš senų šimtasiūlių, atimdavo kaip ir kitus asmeninius daiktus. Prižiūrėtojai reikalavo gultą gražiai pakloti, kad ant viršaus būtų balta paklodė. Bet moterys tokios lovos nei klodavo, nei ant jos miegodavo, kad visuomet būtų pasiruošusios patikrinimui, todėl ir vadino reidine, skirta tik tikrintojų akims. Pavyzdinę baltą paklodę saugodavo, nes naujas dalijo tik kas dvejus metus.
Laikrodžių turėti neleido, veidrodžių irgi nebuvo. Tiesa, galėjai rasti desertinės lėkštės dydžio veidrodžio šukę. Net jeigu ir būtų turėjusios didelį veidrodį, save būtų sunku įžiūrėti dėl mažų barako langų, kurių atidaryti neleisdavo, o gryno oro įeidavo per orlaidę.
Sovietų režimo parankiniai mindė kalinių orumą ir dresavo juos kaip šunis. Neretai moterys išsirikiavusios laukdavo pusvalandį, o rikiuotėje pasirodžius viršininkui Šyšokinui reikėdavo išsitempti kaip stygoms. Jis galėjo uždrausti pirkti maisto produktus lavkėje, t. y. parduotuvėlėje, arba išsiųsti į karcerį.
Kalinės keldavosi 6 valandą ryto. Tuo metu įvirsdavo nešvariais batais apsiavusios budėtojos, skaičiuodavo kalines ir tikrindavo, ar kuri neliko voliotis lovoje. Sovietų režimo parankiniai mindė kalinių orumą ir dresavo juos kaip šunis. Neretai moterys išsirikiavusios laukdavo pusvalandį, o rikiuotėje pasirodžius viršininkui Šyšokinui reikėdavo išsitempti kaip stygoms. Jis galėjo uždrausti pirkti maisto produktus lavkėje, t. y. parduotuvėlėje, arba išsiųsti į karcerį. Viena kalinė už tai, kad lapkritį rikiuotėje ant pečių užsimetė megztinį ir atsisakė jį nusirengti, gavo devynias paras karcerio, kuriame kankindavo badu ir šalčiu.
Aštunta valanda – pusryčių metas. Paprastai atnešdavo puodą košės: sorų, avižų arba „aniutos akyčių“. Taip vadindavo perlinę košę, kuri vos pradėjusi vėsti pamėldavo. Maistą už tvoros buvusioje ligoninėje gamindavo viską vagiančios kalinės kriminalistės. Regis, neįmanoma sugadinti vandenyje virtos košės, tačiau įdėjus per daug druskos moterys, ypač sergančios inkstų ligomis, ištindavo. Persūdytą košę jos dažnai grąžindavo į virtuvę ir sėsdavo rašyti skundų į prokuratūrą. Galiausiai „druskos karą“ moterys laimėjo.
Po pusryčių, iki 16 valandos, vykdavo darbas. Vakarop, 17 valandą, atnešdavo lengvą vakarienę. Valgydavo virtuvėlėje. Kiekviena turėjo savo komplektą: po šauktą, puodelį ir nediduką dubenėlį. Viskas buvo iš aliuminio.
Sovietinių kalėjimų viršininkai žinojo, kaip „nesugadinti“ kalinių figūrų. Puode paprastai plaukiodavo nevalytos žuvies gabaliukai su ašakomis ir kelios neskustos bulvės. Dienos racione buvo 50 gramų mėsos, kurios svoris išvirus sumažėdavo iki 33, o 75 gramų žuvies porcija atšildžius ir pagaminus taip pat susitraukdavo. Pirmiausia moterys išrankiodavo žuvies odą, ašakas ir bulvių lupenas. Tuomet pasmulkindavo skiltelę česnako ir taupiai, lyg vaistinėje, įvarvindavo saulėgrąžų aliejaus, kurio dienai duodavo po 15 gramų. Taip vietoje nevalgomos sriubos turėdavo salotų, kurias vadino „Mažąja zona“. Juokaudavo sakydamos: „Damos po 6 valandos vakaro nevalgo.“
Dar duodavo arbatos, po gramą dienai. Kai pavyko išsireikalauti, kad atneštų arbatžolių, o ne pagaminto gėrimo virdulyje, kurio nepasversi, kalinės labai džiaugėsi. Arbatos jos galėjo nusipirkti ir papildomai, po 50 gramų per mėnesį, tačiau kava ir cukrus buvo uždrausti. Arbatžoles plikydavo tris kartus per dieną: pirmą – rytą, antrą – per pietus, o trečią – vakare. Pastaroji nepriminė įprastos arbatos, todėl, pridėjus žemuogių arba aviečių lapų, buvo pavadinta gėlių vardu. Neretai kalinės gėrė vien vandenį, pasemtą iš lauke buvusio šulinio.
Gaudavo ir žalios, į plastmasę panašios nevalgomos duonos. Prižiūrėtojai sakydavo: „Nesate kiaulės, suvalgysite.“ Kadangi maistas buvo aukso vertės, duoną džiovindavo maišeliuose, laikydavo sandėliuke arba iš jos lipdydavo skulptūrėles.
Kartą visos moterys susidėjo po 5 rublius ir nusipirkto svogūnų. Po lovomis išdžiovintų vitaminų pakako visai žiemai. Kitą kartą susimetusios po 5 rublius drauge nusipirko burokėlių. Vietos gyventojai tuo labai stebėjosi, nes burokėlių nevalgė, jais šėrė karves ir kiaules.
Į tremtį išvykstančią T. Velikanovą J. Bieliauskienė katalikiškai peržegnojo. Kai po kelių dienų per sovietinę spalio revoliucijos šventę atvyko latvė Lidija Doronina-Lasmanė, Jadvyga labai apsidžiaugė ir kažką pasakė lietuviškai. Tačiau naujokės lietuvių kalbos žinios buvo simbolinės.
J. Bieliauskienė ir L. Doronina-Lasmanė, gimusi 1925 m., buvo vyresnės, be to, abi jau buvo kalėjusios. Latvė net kelis kartus: 1947 m. už pagalbą partizanams – Urale, Sverdlovsko srityje, 1970 m. už savilaidos literatūros, griovusios sovietinę valstybę ir jos santvarką, platinimą – porą metų Rygos moterų kalėjime. 1983 m. ją nuteisė už antisovietinę propagandą ir agitaciją. Dėl J. Stalino ir L. Brežnevo metais patirtų kančių latvę laikė labiau nusipelniusia, todėl, kaip ir J. Bieliauskienę, vadino „pani“. Tai sugalvojo I. Ratušinskaja, prisimindama Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, iš kurios neva buvo kilę ir jos mamos giminaičiai.
Politinių kalinių sovietų valdžia nekentė labiau negu kriminalinių, todėl vadino fašistais. Laikė atskirtus nuo kriminalinių, kad „nepadarytų joms blogos įtakos“.
Baraševo lageryje taikė griežtas bausmes. Tokia buvo atsisakymo paklusti žeminantiems kalėjimo administracijos nurodymams kaina. Pirmas sąraše – draudimas pasimatyti su artimaisiais, po to – draudimas apsipirkti lavkėje, lagerio parduotuvėlėje, įrengtoje barake pagrindinėje teritorijoje. Ten prekiaudavo valgoma duona, meduoliais, arbata, cigaretėmis, dantų milteliais, vokais, pašto ženklais ir ūkišku muilu, kurio kaina šešis septynis kartus viršijo parduodamo laisvėje. Retsykiais pasitaikydavo deficitinio margarino, tinkamo šventiniam tortui kepti, ir veido kremo. Jeigu kuri nusipirkdavo saldainių, vieną karamelę padalydavo į mažiausius gabaliukus ir tai prilygdavo gardžiausiam desertui. Kalinės per mėnesį maistui lavkėje galėdavo išleisti 5 rublius, kuriuos išskaičiuodavo iš atlyginimo, jeigu pakankamai uždirbdavo.
Trečioje bausmių vietoje buvo vietinių vadinamas ŠIZO (Štrafnoj izoliator) – bausmės izoliatorius, panašus į mūrinį karstą. Į jį veždavo „stiklinėse“ automobilyje sumontuotose mažutėse kamerose, skirtose vienam žmogui. Ten buvo tiek mažai erdvės, kad keliai remdavosi į duris, o nugara ir pečiai – į sieną. Kalinės juokaudavo, kad norinčiųjų pavėžinti tokiu transportu tikslas – „moteris į laisvę paleisti su švaria sąžine“.
Rudenį ir pavasarį, kai oras bjauriausias, nekūrendavo, sienas dengė pelėsis, nuo šalčio gindavosi laikraščiais, kuriuos dalydavo dieną. Komunistų propaganda persmelktą spaudą kalinės kišdavosi po užpakaliais ir džiaugdavosi kitų valstybių žmonėms nežinomomis sovietinės žiniasklaidos galimybėmis.
Patekusias į ŠIZO išrengdavo iki apatinių. Karcerio uniforma – vadinamasis balafonas, į plūdurą panašus drabužis su didele iškirpte ir plačiomis trijų ketvirčių rankovėmis. Išgyventi penkiolika dienų ledo kambaryje padėjo stačiatikių močiučių kalinių „išradimai“: iš žiemai dalijamų chalatų, dažniausiai pasiūtų iš antklodžių, sudaigstydavo storus apatinius, iš šiltų liemenių – liemenėles. Instrukcijos skelbė, kokia turėtų būti oro temperatūra, bet niekas jų nepaisydavo, paprastai būdavo maždaug šeši laipsniai šilumos. Žiemomis termometras rodydavo −50, danties ant danties nesudėdavai. Prie betono grindų pritvirtinti vamzdžiai vos skleisdavo šilumą. Mažutėje keturvietėje patalpoje lovas dienos metu reikalaudavo pakelti prie sienų, kad neliktų vietos nei prisėsti, nei prigulti. Norėdamos bent kiek sušilti, dieną kalinės guldavo ant grindų glausdamos nugaras prie vamzdžių, nutiestų palei grindis. Rudenį ir pavasarį, kai oras bjauriausias, nekūrendavo, sienas dengė pelėsis, nuo šalčio gindavosi laikraščiais, kuriuos dalydavo dieną. Komunistų propaganda persmelktą spaudą kalinės kišdavosi po užpakaliais ir džiaugdavosi kitų valstybių žmonėms nežinomomis sovietinės žiniasklaidos galimybėmis. Šilumos trūkumą galinčio kompensuoti maisto, nevalgomos duonos ir vandenyje virtų balandų, ŠIZO gyventojai gaudavo tik kas antrą dieną.
Grindims plauti duodavo kibirą vandens ir dvokiantį skudurą, o politinėms kalinėms dar ir šluotą pridėdavo. Gamtos reikalus atlikdavo į parašą, 13 litrų talpos indą su geležine grandine. Pripildytas sverdavo apie 44 kilogramus, tad norint išnešti išpilti lengvai nepakelsi. Visus asmeninius daiktus atimdavo. Šukas leido naudoti kartą per parą, 6 valandą ryto. „Sovietinio rojaus“ gyventojos galėjo kalbėtis nebent su aplink zujančiomis pelėmis ir būriais utėlių. Šie parazitai tapo SSRS simboliu, jų negalėjo atsiginti ir J. Stalino į Jaltą 1945 m. vasarį pakviesti JAV bei Jungtinės Karalystės vadovai. Sunkiai sergančiai ligonei vaistus suleisdavo per grotuotas kameros duris.
Artimiesiems leido per du mėnesius parašyti vieną laišką, tikrinamą cenzūros. Norint apgauti prižiūrėtojus teko prisiminti kriminalinių kalinių patirtį ir naudoti popierinius vamzdelius, siūlus, kelnaičių gumą, muilą ir kitką, ką tik rasdavo po ranka.
Tiesa, buvo dar viena bausmė. Kalines dažniausiai naktimis veždavo perauklėti į Saranską, kur izoliatoriuje kagėbistai vykdė neteisėtas apklausas. Dieną laikydavo kameroje ir tik pusvalandžiui leisdavo išeiti į kiemelį, apsuptą aukšta nepermatoma tvora. Iš ten matėsi lopinėlis dangaus, tačiau tam reikėjo gerokai ištiesti kaklą. Šioje vietoje pabuvojo visos ir ne kartą. Mergina už tai, kad darbo kameroje užtraukė Alos Pugačiovos dainą apie Arlekiną, irgi gavo penkiolika parų karcerio.
Bausmė, kuriai reikėjo būti visada pasiruošus, – prižiūrėtojų tikrinimai. Į baraką jie atlėkdavo kaip viesulas, stverdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka, rausdavo spinteles ir rastus daiktus mesdavo ant grindų. Per tokius reidus atimdavo gautus ir pradėtus rašyti laiškus, asmeninius daiktus. Nemalonūs vizitai erzino, tad nuolatos reikėjo stebėti, ar per vartus nežengia tikrintojai. Jeigu kuri pastebėdavo, šaukdavo: „Šmon idiot“ („Šmonas ateina“). Tai reiškė, kad reikia mesti darbus ir skubėti gelbėti daiktų. Šmonas veikė visuose lageriuose, traukiniuose, gabenančiuose į kalėjimus ir tremtį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
