Šia ir daugybe kitų istorijų Skirmantas Pabedinskas kartu su bendraautore Zina Paškevičiene dalijasi leidyklos „Obuolys“ išleistoje knygoje „Istorijos, kurių jums nepapasakojau“ – joje šmaikščiu stiliumi aprašyti garsiausi reportažai ir tos istorijos, apie kurias niekas iki šiol negirdėjo. Istorijos, aprašytos S. Pabedinsko knygoje apima du laikotarpius – sovietmetį ir pirmuosius metus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kaip gimdavo anekdotai
Sovietmečiu valstybinės autoinspekcijos pareigūnų reidai buvo įprastas dalykas. Milicininkai stabdydavo mašinas ir tikrindavo, ar vairuotojai blaivūs.
Greičio matuoklių keliuose nebūdavo, užtat megzdavosi tiesioginis kontaktas su vairuotojais – iš tokių pokalbių kartais net gimdavo anekdotai. Tuo metu jau talkinau populiariai laidai „Keliai, mašinos, žmonės“. Žiūrovams ji patikdavo, nes, ko gero, ne vienas vairuotojas ją žiūrėdamas pagalvodavo, kad jis į tokią situaciją nepakliūsiąs. Bet traktorininkas Juozukas iš Biržų pakliuvo ir mano pakalbintas tapo nemirtingas.
Pokalbis, pavertęs Juozuką iš Biržų žvaigžde
Tiesa, mūsų pokalbis buvo daug ilgesnis, bet dėl laidos formato reikėjo trumpinti.
– Negėriau. Darbe biški, truputį išgėriau. Ir važiavau namo. Norėjau mėšlo parsivežti. Su sąlyga, kad mėšlo negavau. Mane sustabdė, nu, sustojau. Biškutį, truputį buvau išgėręs. Sustabdė, klausiau, sustojau.
– Kiek, Juozai, jūs išgėrėte?
– Išgėriau, gal dvi stiklinėles išgėriau.
– Degtinės, vyno?
– Vyno išgėriau, dvi stiklinėles, mažiutes tokias, ir degtinėlės vieną čierkelę.
– Jūs turbūt žinojote, kad po to reikės vairuoti traktorių? Juk negalima.
– Žinojau, žinojau, žinojau.
– Su kuo jūs gėrėte? Gal draugus tuos prisimenate?
– Su... dr... Žinai, kad aš nepažįstu tų draugų...
– Kas jums pasiūlė, ar jūs pirmas?
– Aš pirmą kartą nuvažiavau, prisirašymas biškutį buvo toks nedidelis.
– Jūs pradėjote dirbti toje statybos aikštelėje pirmą kartą?
– Pirmą? Ne, antrą jau dirbu.
– Tai ir prisirašėte pirmą kartą?
– Ne, antras jau.
Nustebino žmogaus nuoširdumas, sunku patikėti, kad taip į kamerą savo istoriją išklojo. Dažnai Juozą prisimindavau.
Įžymybė Lietuvoje
– Po reportažo tapau įžymus visoje Lietuvoje. Visi atpažindavo, vis siūlydavo kartu išgerti, – pasakojo jis. – Net dainą apie mane sukūrė, kai ateinu čia, užleidžia, visi dainuoja, linksma.
Nesakė, kad nebegeria. Aš ir neklausiau. Matyt, toji čierkelė žmogų ir pražudė. Dar po kelerių metų filmuodamas Biržuose sužinojau, kad Juozuko nebėra. Nupirkau gėlių, nuvažiavau į Biržų kapines.
Prisipažinsiu, tai vienas labiausiai pamiltų mano personažų. Nors iš tolo vengiu išgeriančių žmonių, tačiau Juozukas man tapo priimtinas jau vien todėl, kad neišdavė draugų. Taip, jis padarė nusižengimą, tačiau nemelavo, visą kaltę prisiėmė sau.
Tai vienintelis herojus iki šiol persekiojantis mane. Dažnai žmonės klausia, kaip jis gyvena. Sakau, nebėra jo. Siužetas apie Juozuką vis dar klajoja interneto platybėse.
Laidos „Keliai, mašinos, žmonės“ folkloras, komentarai apie siužetą tik teigiami – „jis ir po penkiasdešimt metų bus toks pat juokingas“, „šaunus vaikinas, draugų neišdavė“, „klasika“, „tada šitaip žmonės šnekėdavo, dabar agresyvūs, siunčia šešiais grabais visus ir gatavi užmušti tiek policininkus, tiek žurnalistus“, „kažin ar tebėra jie abudu gyvųjų tarpe po tiek metų“?
Draugų kaip Juozukas neišduosiu
Laidos „Keliai, mašinos, žmonės“ leitmotyvu tapo posakis „draugų kaip Juozukas neišduosiu“.
Dabar kita epocha, kita karta, o Juozukas vis tiek visiems patinka. Gal todėl, kad dabar laidos apie pijokus netikros, surežisuotos, o jiems galimai užmokėta, jog prieš kameras staipytųsi ir kas antrą žodį visus ant trijų raidžių siųstų.