O kaip kitaip – juk dabar pats nerštas, tikras medunešis, kai politikas turi padaryti viską, ką gali, jei nori žiemoti šiltai ir jaukiai. Būti Seime – kartu su kitais laimingais išrinktaisiais, nes likusiųjų už borto laukia atvira ir žvarbių vėjų prapučiama darbo rinka, kurioje jiems iš esmės nėra ką veikti. Bėda ta, kad šiais laikais kandidatui daryti tai, ką jis gali nebepakanka. Norint, kad pastebėtų reikia kažko, kam daugelis jų iš esmės nėra pasirengę. Tapti antruoju Petru ar bent Viktoru. Tai yra sėkmės receptas. Raktas į rinkėjo širdį.
Nemoki šokti tango? Ausį meška numynė dar vaikystėje, o balsas – kaip laringitu sergančios katės? Paprašyta grakščiai žingsniuoti kameros kryptimi judi erdve tarsi praplyšęs pelų maišas? Nieko baisaus. Kaip sako Andrius Užkalnis – kuo baisiau, tuo geriau. Tai reikėtų suprasti kaip patarimą tapti ryškiausia skarele kaimo sendaikčių turguje. Tai kas, kad nuo šleikščios spalvos visiems aplinkui dantis gelia – svarbu, kad iš tolo matosi. Arba dvokia. Kad tik pastebėtų. Mažu kažkam patiksiu?
