Algio Ramanausko-Greitai pokalbis su intelektualiai nuosaikiu prelegentu šią savaitę iššovė. Visiems visko pasitaiko leptelėti, bet jeigu pasaulėjautoje yra šaudymo galimybė, gal ne tiek galimybė, kiek vaizdinys, anksčiau ar vėliau transliacijoje tai nuskamba.
A. Ramanausko-Greitai pasaulėjautoje yra šaudymo galimybė – vaizdinys. Jo ir ne tik jo. Turime laiką, kai ne vienas žinomas, įtakingas, matomas pasaulyje asmuo tą galimybę – vaizdinį paleidžia į medijų diskurso apyvartą. Apie tai šiek tiek vėliau, bet jau dabar, įvertinę nacionalinius ir tarptautinius atvejus, galime palinguoti galvomis: penktasis Dievo įsakymas virto penktuoju Dievo anekdotu. Apverstas aukštyn kojomis „Nežudyk!“ tapo bajeriu. Konteksto kliše efektui sustiprinti. Arba trolinimo mechanizmu užmigusiai auditorijai išjudinti.
Kol kas dar veiksmažodis „sušaudyti“ yra hmm... emociškai sunkus veiksmažodis. Vėliau gal apsiprasime. Gal nebekreipsime dėmesio nei kam jis skirtas, nei kokia egzekucijos priežastis. Nes „sušaudyti“ vis tik yra ne retorikos figūra, o egzekucija. Buvo ir tebelieka. Veiksmažodis, kuris veikia vaizduotę, nervus. Jis užveda ir stumia vaizduotę link techninių proceso detalių. Ramanausko-Greitai atveju yra užuominų apie tas technines rusiško popso klausytojų egzekucijos detales. Jas varijuoja pats showmanas, pateikęs laiko perspektyvą su klausimais „prieš tai ar po to“.
Prieš tai kas? Gal pirmiau teis, o paskui sušaudys? Ar taip brutaliai – be teismo? O gal suteiks galimybę specialiosios komisijos akivaizdoje ištarti iškilmingą tų muzikos garsų atsižadėjimą, ir tada paleis su įmontuotu mikrofonu vietoje apykojės? Romos inkvizicija tokią galimybę suteikdavo prieš pradėdama laužyti kaulus.
Tolimesnis showmeno idėjos išgryninimas – atsiprašymas irgi skamba savotiškai. „Ne, mano brangūs bendrapiliečiai, ne jus aš neva kviečiau žudyti“. Idėjos nepaneigia 100%. Nesako: „Aš pajuokavau, nieko nenoriu žudyti“, užtat patikslina, karo terminais kalbant, target’ą. Taikinį. Lietuvos rusai lieka gyventi, taikinyje – nekokybiški lietuviai. Kiek procentų populiacijos jie sudaro? Vasarą prasivaikščioji nuomojamų Palangos kvartalų gatvėmis ir nesusidarai vaizdo, kad jų būtų mažai. Anaiptol.
Tas gražus, rimtas visuomenininkų kreipimasis į Prezidentą dėl valstybės griovėjų ir nelojalių piliečių pavojaus paviešintas beveik tą pačią dieną kaip ir Ramanausko-Greitai strateginis planas pakibo ore. Vieni siūlo gintis nuo nelojalių, bet abstrakčiai. Yra ir kita nuomonė su jai pritariančiais (jų ne tiek ir mažai), kaip gintis nuo nelojalių. Bet konkrečiai. Prezidentas gali nepasakyti nieko, erdvė interpretacijoms liks laisva.
Žiūrime į finišuojančios rinkimų kampanijos temperatūros grafiką. Ką matome? Ramanausko-Greitai pašaudymas buvo greita, nemokama paslauga penktajai kolonai. Pasisakė M. Puidokas ir kiti, dar negirdėjome Celofano nuomonės. Gal dar Šeimų Sąjūdis nepateikė savo rezoliucijos. Showmeno pokalbis su nuosaikiai intelektualiu politiku suteikė energijos. Gal ir prie balsadėžių turės poveikį, nes kol kas mūsų politinė sistema suteikia balso teisę visiems – lojaliems piliečiams ir įvairios muzikos klausytojams.
Ramanauskas-Greitai mobilizavo, staigiai konsolidavo tam tikrą Seimo rinkėjų dalį, kuri sėdėdama ant sofos pasijuto šaudoma. Nugriaudėjo sunkioji artilerija, „Respublika“ suteikė žodį signatarei Zitai Šličytei. Signatarė jau senokai nieko tokio nebuvo pareiškusi, o dabar gavo progą supurtyti kone visą pensininkų elektoratą. Netgi tą, kuris gal ir nežiūri rusiškų filmų, neklauso sovietinio popso, bet dabar žiūrės ir klausys.
Ponia Zita užuot sumažinusi Vysockio dainų garsą, dabar padidins decibelus. Kaimynams teks dažniau klausytis sovietinės mistikos šansonų. Tiesa, viena gera naujiena yra: Šličytė ta proga prisipažino, kad ji nėra Putino... mylėtoja. Mes to nežinojome, o dabar žinome. Vėliau, kalbėdama apie sovietinės muzikos poveikį emocinei sveikatai kažkiek pasitaisė ir senam nuplikusiam kgbistui suteikė liūto, kuriam nevalia tampyti ūsų vaizdinį. Hm. Kaip poetiška.
Coram populo – tautos akivaizdoje egzekucijos idėja kol kas lieka stiprus dirgiklis. Tai turbūt jau suprato intelektualiai besišypsantis showmeno kalbintas Vytautas Sinica. Politikas paaiškino: kalbos apie šaudymus yra „juodas, baisus juokas“. Bet juokas.
Šansą išeiti į Europą gavo Valdemaras Tomaševskis. Pasiklausęs Algio mūsų eurodeputatas Strasbūre judins Europos Parlamentą, jis jau rašo laišką prezidentei Metsolai. Kol kas neaišku, kaip jam seksis. Ar EP konservatorių frakcija susijaudins dėl galimai tragiško rusiškų melodijų ir klausytojų likimo Lietuvoje? Juk tai trečioji pagal dydį frakcija, argi nerimtas reikalas?
Tikėtina, kad Prancūzijos, Italijos žiniasklaida paruoš interviu, pateiks vaizdingą ir siaubingą reportažą apie galimas egzekucijas netgi ne dėl politinių pažiūrų, o dėl dainų dainelių. Ir pateiks išvadą: tokie dalykai tik Irane vyksta, šauktukas. Lietuvos ambasadoriams ES sostinėse teks paneigti, paaiškinti, kad čia buvo viso labo tik bajeris, o bajeriai pas Baltijos tigrus būna specifiniai.
Stebėtis neverta. Kadangi penktasis Dievo įstatymas skamba kaip penktasis anekdotas, tai netgi pats pats turtingiausias planetoje – Elonas Muskas – soctinkle X nuoširdžiai stebisi: „Kažin kodėl nešaudo į Bideną ir Kamalą?“ Na, paskui trina, paskui sako, kad bajeris. D. Trumpo rinkiminės kampanijos finalui atrinktas komunikacijos šviesulys Laura Loomer žada panašiai: „Po rinkimų surengsime egzekucijas žydų marksistams“. Trumpo kolegos iš respublikonų partijos pataria Donaldui: Laura mums pakenks savo atviru rasizmu. Bet Donaldui patinka – tiek pati Laura, tiek jos subtilūs komunikacijos efektai.
Verbalinė agresija, mon amour! Ji valdo visur: Amerikoje, Europoje, pas mus. Iš dešimties Dekalogo pozicijų visos labai pažeidžiamos. Liko nebent antroji – niekam nekliūna, tinka poilsiui ir rinkodarai: „Švęsk sekmadienį“.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.