Visgi klausimas – ar nueis Lietuva į kairę yra vertas apmąstymų. Nes kyla daug kitų svarbių klausimų: o kiek toli į kairę? Kaip ilgai ji gyvuos kairėje? Ir kokia bus ta kairė: klasikinė, progresyvi welfare state – kovos už socialinę gerovę, lygesnes lyčių, amžiaus, pajamų grupių teises, nuskriaustųjų interesus? Ar ji, mūsų miela, draugiška visiems kairė bus panaši į senąsias europietiškas socialdemokratijas? Tokias kaip 150 metų gyvuojanti Vokietijos Sozialdemokratische Partei Deutschlands (SPD). Arba kaip stipri, fašizmą sudorojusi Italijos Partito Democratico (PD)? Ir kaip toks, visiškai neseniai dešiniesiems populistams į kaulus davęs kairiųjų prancūzų frontas Nouveau Front Populaire? (NFP). O gal kaip pietinės graikų, ispanų sociademokratijos? Arba kaip legendinė Švedijos Socialdemokraterna?
Klasikinės europietiškos socialdemokratijos modelių nėra labai daug ir visi jie panašūs, skiriasi nebent atskiros šalies istorinis kontekstas. Nuo jo priklauso kairiųjų partijų reikšmė, populiarumas, įtaka visuomenei. Dabar atvirai prisipažinsiu: kai prieš 30 metų atsidūriau Italijoje, man didžiulį įspūdį paliko italų požiūris į kairiuosius. Kai mirė vietinę PCI (Partito Comunista Italiano) nuo Maskvos įtakos ir ideologinių gniaužtų atkabinęs šios partijos lyderis Enrico Berlingueras Romos vyskupo katedros Laterano šv. Jono aikštėje vykusiose laidotuvėse dalyvavo pusantro milijono žmonių!
Porą metų gyvenau tradiciškai „raudoname“ Italijos regione – Toskanoje. Intelektuali, analitinė žiniasklaida, galingi senieji universitetai, puiki svetimšalių integravimo sistema, geriausia šalyje sveikatos apsauga, empatiškos, su visais socialiniais sluoksniais bendraujančios miestų savivaldos. Tokia socialdemokratija man tiko ir patiko. Tokią socialdemokratiją nebūtų gėda turėti! Šiek tiek gąsdino kairiųjų organizuotumas ir arši protestavimo kultūra. Jeigu geležinkelio sistemos darbuotojams tenka dirbti 39 valandas, mes tuoj pat organizuojame visuotinį streiką, paskui išeiname su vienos spalvos vėliavomis į gatves, į aikštes, ir vyriausybė nusileis, sumažins iki 36 valandų darbo savaitės. Čia tai bent žmonių susitelkimas, sąmoningumas, gebėjimas kovoti už savo teises, - anuomet svarstydavau šnairuodamas į streikų organizatorius. Į didelę, piktą kairę.
Paskui kažkas atsitiko: Italijoje įvyko demokratiškas, taikus perversmas. Dabar šią šalį valdo dešinieji. Na, tokie, sakyčiau, labai labai dešinieji, su savo tradicijomis, idėjomis, istorijos šmėklomis. Mačiau iš arti kaip visa tai vyko. Kaip progresyvi, intelektualių galių pritvinkusi kairė užleido vietą politikos scenoje iš pradžių populistams, o paskui labai labai dešiniesiems.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje žinomas vokiečių sociologas Ralfas Dahrendorfas pareiškė: socialdemokratijos misija išsikvėpė! Socdeminių partijų laukė lėta, bet neišvengiama mirtis. Panašiai, tik nelabai intelektualiai svarstė staiga į politikos areną ištrūkęs italų milijardierius Silvio Berlusconis. Jis sakė: socialistai, komunistai nebeturi ką veikti, nes visi italai jau turi po vieną, o kai kas ir po du mobiliuosius telefonus, šeimos turi ne po vieną automobilį, o rugpjūčio mėnesį miestai ištuštėja, nes visi turi po antrą butą prie jūros. Welfare state, socialinės gerovės valstybė jau pastatyta, taigi, malonūs socialinio konflikto kurstytojai, eikite į pensiją!
Vis tik nei Dahrendorfas, nei Berlusconis nebuvo teisūs. Socialdemokratija nemirė dėl keturių priežasčių. Pirma: tvirta, giliai šaknis įleidusi ideologija nemiršta, prisitaiko prie naujo socialinio klimato. Antra: liberalioje visuomenėje nuolat vyksta nuomonių konfliktas, jis nevyksta tik autoritarinėse valstybėse. Trečia: plačiai išsišakojusi, puikiai politinę komunikaciją įvaldžiusi partija jaučia visuomenės nuotaikas ir jomis manipuliuoja. Ketvirta: reikia užčiuopti gyventojų, darbuotojų, mažumų grupę, kurios reikalus galima būtų ginti.
Tarkime, socdemai Švedijoje arba Italijoje gina migrantų teises, nes, kaip minėjo milijardierius Berlusconi, skurstantis Vakarų proletariatas tampa istorine fikcija. Tais atvejais, kai nelabai yra ką ginti, galima pasidairyti po pasaulį, išeiti į gatvę su Palestinos vėliava, nes palestiniečiai toli, su jais kasdienybėje netenka susidurti, o štai žydų bendruomenė – greta, gerai pažįstama.
Kairieji buvo ir liko seklūs, bet platūs. Jų interesų ribos išplaukusios, punktyrinės, nes siūlomas visuomenei modelis „gerovė“ ir yra amžinas socialinis punktyras, kone religija, kurios ribos nežinomos. Socialdemokratija yra lyg daugiametė pieva, kuri banguoja, žaliuoja, ją reikia šienauti, palikti ramybėje, paskui patręšti, paskui vėl palikti žaliuoti.
Dešinieji yra siauri, bet apsitvėrę. Jų gerovės modelis – tvirtovė, apjuosta aukšta tradicijų, liberalių nuostatų „netrukdyk gyventi rinkos sąlygomis“ siena. Socialdemokratams rūpi abstrakcija - darbo žmonės, įskaitant ir tuos, kurie nedirba. Dešiniesiems liberalams įdomesnės ir svarbesnės konkrečiai apibrėžtų grupių, tarkime, LGBT teisės.
Kairieji yra lėti. Neveltui pasaulinis „Lėto maisto“ judėjimas gimė Italijos kairiųjų gretose, kaip amerikinio, „greito maisto“ labiau ideologinė nei gastronominė priešprieša. Kairieji – tai neskubri, lėta biudžeto erozija, išmokų fontanai globalios krizės išvakarėse. Jeigu neprisimenate, paklauskite ministrės Blinkevičiūtės, ką ji sutvėrė su a.a. premjeru Kirkilu. Bet ji nekalta, nes lygiai tą patį krizės išvakarėse darė visos ES valstybės, kurias valdė socialdemokratai.
Dešinieji – greiti, kaip dalgio mostas. Pajutę ekonomikos, finansų rinkų lėtėjimą, jie nieko nelaukdami skelbia taupymo biudžetą, Vakaruose jis vadinamas „ašarų ir kraujo“, o pas mus – „diržų veržimosi“ biudžetas arba „naktinė reforma“. Jeigu neprisimenate, klauskite Kubiliaus, kodėl būtent taip vadinasi.
Abiejų sisteminių judėjimų požiūris į valstybės saugumą, gynybą, pasipriešinimą yra deklaratyviai panašus. Bet tik deklaratyviai. Socialdemokratija yra taika ir amžina išmoka „čia ir dabar“. Pasirūpinti pensininkais reikia šiandien, nes karo grėsmė rytoj gali būti išgalvota. Dešinieji liberalai – konservatoriai nuolat regi karo grėsmę, jie gyvena Pilėnų tvirtovės režimu. Jiems atrodo, kad pensininkai nepražus, pražus tik valstybė. Kita vertus, pensininkai pokario metais tikrai nepražuvo, jais pasirūpino okupacinis režimas, pasiūlęs nemokamas sanatorijas ir kolektyvinio sodo namelį.
Pabaigai – klausimas. Ar gali dvi sisteminės priešybės gyventi taikiai, bendradarbiauti valstybės, darbo žmonių labui? Atsakymas: gali, bet tai būtų nuolatinės peštynės. Istorinis precedentas buvo Italijoje, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jo pavadinimas – compromesso storico, istorinis kompromisas. Prakaituotų proletarų partija PCI sutarė valdyti valstybę drauge su katalikais – krikščionių demokratų partija. Kas iš viso to išėjo? Kairiųjų radikalai pasakė „šito nebus“ ir pagrobė, nužudė krikdemų lyderį Aldo Moro. Dešiniųjų ultros pasakė „šito nebus“ ir Bolonijos stotyje susprogdino keleivinį traukinį.
Šiomis dienomis feisbuke matau raginimus antrajame ture nebalsuoti už sisteminius. Neverta nervintis, teks susitaikyti: sisteminiai yra valstybės stuburas. Jeigu rytoj laimės kairieji socdemai, poryt sugrįš dešinieji neoliberalai. Netikite? Jūsų problemos. Šiaip ar taip, savo pažadą tesėjau: chameleoniškų naratyvų personažui eilučių neskyriau.
