Kiekvieną iš jų lydėjo po vieną abiejų šalių žvalgybos darbuotoją. E. Kohveras pasuko į Estijos pusę. Jis Rusijos kalėjimuose praleido daugiau kaip metus, nors buvo pagrobtas Estijos teritorijoje ir atvesdintas į Rusiją, kur suimtas už „šnipinėjimą“ ir nuteistas 15 metų.
Antrasis, pasukęs į Rusijos pasienio punktą „Kuničina gora“, taip pat kažkada buvo Estijos saugumo tarnybos darbuotojas, tačiau užverbuotas FSB ir nuteistas kalėti 16 metų dar 2012 metais. Kartu lygtinai nuteista ir jo žmona, kuri buvo sulaikyta oro uoste su slaptų dokumentų prikimšta elektronine laikmena. Šį kartą ji jau buvo išvykusi į Rusiją ir laukė savo vyro.
Sutuoktiniams Dresenams FSB tikrai buvo dėkinga už beveik du dešimtmečius (paprastai žvalgybos linkusios „pailginti“ bendradarbiavimo laiką siekdamos trikdyti priešininkus, nors A. Dresenas estų saugumo policijoje iš tikrųjų dirbo 1993-2012 metais) teiktą informaciją padėjusią tariamai atskleisti CŽV ir MI6 slaptas operacijas, užkirsti kelią Rusijos valdininkų verbavimui.
Kas nulėmė, atrodytų, netikėtą apsikeitimą? Kaip ir prieš 30-50 metų priežasčių ieškoma politikos aukštumose, net minimas JAV prezidento B. Obamos ir Rusijos prezidento V. Putino susitikimas. Neimčiau neigti tokių aplinkybių, nors derinant diplomatiniais kanalais apsikeitimo sąlygas galėjo būti mainams pasiūlyti ir kiti kandidatai. Tik šiuo atveju sudarytas įspūdis, jog E. Kohveras 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo FSB pagrobtas pasienyje (30 metrų nuo sienos) būtent šiems mainams. Kiek tame tiesos bus galima įvertinti ateityje, nors estų šaltiniai tai tvirtino nuo šių metų sausio mėnesio. Na, o A. Dreseno laukia įprastinis nuo KGB laikų praktikuojamas buvusių agentų „atidirbinėjimas“ – instruktuos FSB darbuotojus ar dėstys FSB mokykloje.
„Baltojo riterio“ operacija
Kitaip baigėsi anksčiau išaiškintam Estijos ir NATO paslapčių „pardavėjui“ Hermanui Simmui, kuris kaip ir A. Dresenas kali tame pačiame Tartu kalėjime. 2008 m. rugsėjo 21 d. H. Simm suimtas kartu su žmona Heete, nuo 1995 iki 2008 metų valstybines paslaptis tekino Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR). Būdamas atsakingas už slaptos informacijos apsaugą Estijos gynybos ministerijoje jis nutekino ne vieną paslaptį ir buvo įvardintas vienu didžiausių valstybinių paslapčių išdavikų – „labiausiai griaunančiu NATO istorijoje“.
2004-2008 metais Estijai būnant NATO nare, jis perdavė informaciją apie NATO šifravimo sistemų įsigijimą, naudojimą ir įrengimą. Tai tas pats, jei vokiečių šifravimo sistema „Enigma“ būtų atsidūrusi sąjungininkų rankose dar iki II pasaulinio karo pradžios. Tris keturis kartus per metus susitikdavęs SVR darbuotojais (Valerijum Zencovu „Valentinu“ ir Sergejum Jakovlevu (tariamu „portugalu“ Antonio de Jesus Amorett Graf), H. Simm laikėsi konspiracijos – susitikinėjo net penkiolikoje Europos valstybių. Tai jam nebuvo sunku padaryti, nes jis 2003-2006 metais turėjo Estijos premjero J. Partso leidimą vežti per sieną slaptą informaciją.
Žinoma, tokio lygio šnipas NATO istorijoje nebuvo vienintelis: vokietis Rainer Rupp teikė slaptą informaciją Rytų Vokietijos Stassi, prancūzų karininkas Pierre-Henri Bunel perdavinėjo Jugoslavijai NATO bombordavimo planus per Kosovo krizę, o britų generolo vertėjas Daniel James perdavinėjo Iranui jautrią informaciją apie karines operacijas Afganistane.
Vokiečių žurnalo „Spiegel“ žurnalistai Fidelius Schmidas ir Andreas Ulrichas gana detaliai aprašė H. Simmo virtimą agentu, kuris iki 2001 metų dešimtyje valstybių 16 kartų susitiko su kuratoriumi nuo KGB laikų V. Zencovu, į parko šiukšlines mėtė fotojuostas paslėptas išmetamose gėrimų įpakavimuose, kaip iš tariamo portugalo gaudavęs mėnesinę 1200 eurų „algą“, aprūpintas tobula skaitmenine technika ir fiktyviu vaistų buteliuku slėpti USB raktus ir t.t. Kartu tapo ir Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybos „Bundesnachrichtendienst“ (BND) šaltiniu, teikusiu informaciją apie Rusijos veiksmus ir organizuotą nusikalstamumą.
Už Rusijos užsienio žvalgybai perduotą 2006 metais Brunssumo konferencijoje gautą CD su žinomais ir įtariamais Rusijos agentais, dvigubais agentais, H. Simmas gavo 5000 eurų premiją ir tariamą generolo majoro laipsnį (iki milicijos pulkininko jis jau buvo išsitarnavęs iki 1990 metų, o SVR kūrė iliuziją, jog kelia jo laipsnį už nuopelnus).
Vokietijos BND ir JAV federalinis tyrimų biuras nuo 2008 m. gegužės 26 d. pradėję „White Knight“ („Baltojo riterio“) operaciją su sąjungininkių pagalba sekė H. Simmą, kol galiausiai jis buvo suimtas ir 2009 m. vasarį nuteistas 12 metų kalėti bei turėjo atlyginti 1,3 mln. eurų padarytus nuostolius.
Šnipai kontržvalgybos rankose
Lietuva šiuo metu yra demaskavusi Rusijos ir Baltarusijos agentus, kurie dirbo ir SVR, ir GRU, ir FSB, ir KGB. Imtasi net kraštutinės priemonės – diplomatų išsiuntimo. VSD kontržvalgybininkams atlikus savo darbą 2014 m. iš Lietuvos išsiųsti 3 su diplomato priedanga dirbę Rusijos žvalgybų darbuotojai, keli buvo priversti išvykti nepasibaigus akreditacijai.
2014 m. gruodžio 29 d. slaptos operacijos metu sulaikyti du šnipinėjimu įtariami asmenys – Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų karininkas ir Rusijos Federacijos bei LR pilietybes turintis asmuo. Taip pat Lietuvoje sulaikytas dar vienas šnipinėjimu įtartas etatinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas N. F.
Vykdant šią sudėtingą ilgalaikę žvalgybinę operaciją nustatyta, kad jis vykdė prieš Lietuvą nukreiptą žvalgybinę operaciją. Buvo demaskuoti svarbią pagalbinę informaciją (apie galimus verbavimo taikinius, infrastruktūrą...) Baltarusijos karinės žvalgybos tarnybai GRU teikę du asmenys – valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“ dirbęs Romualdas Lipskis ir Lietuvos kariuomenėje paramediku tarnavęs Andrejus Ošurkovas.
Pastaraisiais metais VSD rekomendacijų neįsileisti ar neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje daugėjo geometrine progresija: 2011-2012 m. Buvo atmetama daugiau kaip po 200 prašymų, 2013 m. (Lietuvai pirmininkaujant ES ir Rusijai suaktyvinus savo žvalgybos tarnybų veiklą) jau atmesti 628 prašymai. 2014 m. Rusijai pradėjus karinę konfrontaciją ir separatistų rėmimą Rytų Ukrainoje – VSD rekomendavo neįsileisti 1 345 asmenų. Tokia prevencija sukuria priešiškų žvalgybų veikimui nepalankią terpę, verčia jas ieškoti papildomų galimybių veiklai savo ar kaimyninių valstybių teritorijose.
Žvalgybų pinigai
Galima sakyti, kad Lietuvos saugumo ir karinės žvalgybos tarnybos savo darbą atlieka, tačiau visada aktualus lieka resursų ir jais susijusių galimybių klausimas. Jeigu Lietuvoje jos nebus tinkamai remiamos, tai Rusijos žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos prisitaikys prie šios situacijos ir suras naujas landas bei galimybes neigiamai paveikti šalies nacionalinį saugumą.
Jei prieš dešimtmetį valstybės saugumo finansavimui Rusijoje buvo skiriama 115 milijardų rublių arba daugiau kaip 3 mlrd. eurų (to meto kainomis), tai dabar buvo skiriama vos ne 10 kartų daugiau (o skaičiuojant nuvertėjusias rubliais ir visus 20 kartų daugiau).
Vien tik FSB oficialaus skelbiamo biudžeto dalis išaugo iki 47 mlrd. rublių (daugiausia dėl saugumiečių pensijų mokėjimo perkėlimo į FSB biudžetą). Tiesa, po daugkartinio biudžeto didinimo nuo 2000 metų, 2015 metais pirmą kartą FSB biudžetas sumažintas 3 proc. Abejotina, ar tai atsilieps Rusijos žvalgybų aktyvumui Baltijos šalyse. Labiau tikėtina, kad sumažins dalį centrinio aparato, tačiau išlaikys savo potencialą Rusijos paribyje.
Tad Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos galimybių didinimo klausimas lieka atviras, nors kai kurias dvikovas su Rusijos žvalgyba ir laimime.