A. Anušauskas. Laisvės diena ir okupantų padaryta žala: priminimas trumpą atmintį turintiems politikams

Prieš 28 metus, vaduojantis iš okupacijos, reikalavimą išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos savo parašu patvirtino vos ne kiekvienas suaugęs Lietuvos gyventojas.

Lietuvos laisvės Lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama surinkta 1,65 mln. parašų, kurie buvo įteikti Maskvai. Tai buvo įgaliojimas Lietuvos Sąjūdžiui, kuris besiruošdamas rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą rinkiminėje programoje suformulavo pagrindinius principus, kurie vėliau buvo įgyvendinami: „Tarpvalstybinės derybos dėl Sovietinės kariuomenės statuso, kaip užsienio kariuomenės, nustatymo ir palaipsninio išvedimo iš Lietuvos teritorijos terminų bei sąlygų siekimas“.

Iš karto buvo atsuktas propagandinis-dezinformacinis Kremliaus ruporas. Okupacinis admirolas V. Ivanov 1991 m. balandį parašytame laiške Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai drabstėsi putomis iš pykčio: „Kai „nepriklausomybės“ teritorija palaipsniui apsiriboja „valdžios bunkerio“ teritorija, nors ir vadinasi Aukščiausiąja Taryba“, „kai artėja valdžios paralyžius“, „panašios falsifikacijos (…) neturi nieko bendro su darbščios lietuvių liaudies tikro savarankiškumo siekiu“ ir pan. Okupacinės armijos tikslai aiškiausiai suformuluoti 1991 m. rugpjūčio 18 d. pučo metu paskelbtame Valstybinio komiteto ypatingajai padėčiai Sovietų Sąjungoje nutarime Nr. 1: „Nedelsiant išformuoti valdžios ir valdymo struktūras, sukarintus junginius, kurių veikimas prieštarauja SSRS Konstitucijai ir SSRS įstatymams“. Pradėta ruoštis Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmui, tačiau pilietinės Lietuvos ir Rusijos visuomenė privertė keisti beprotiškus komunistų planus.

Po nesėkmingo pučo visomis priemonėmis buvo stengiamasi atitolinti okupacinės kariuomenės išvedimą, įteisinti jos buvimą Lietuvoje, gal net privatizuoti neteisėtai valdomą turtą. Kai 1991 m. rugpjūčio 27 d. LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl visiško SSRS ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos“, Rusijos pusė iškėlė naują sąlygą – kariuomenės išvedimo pradžios Baltijos šalyse galima tikėtis tik po jos išvedimo iš kitų Rytų Europos valstybių, t.y. ne anksčiau 1994 m. Vilniuje, Šiaurės miestelyje, dislokuotų karinių dalinių karininkai SSRS Gynybos ministrui ir LR AT pirmininkui V. Landsbergiui 1991 m. rugsėjo 30 d. išsiuntė ultimatyvų pareiškimą: butus perduoti karininkų į asmeninę nuosavybę nemokamai, iki 1994 m. neperdislokuoti ir neišformuoti Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių.

Tačiau Lietuva turėjo keletą neatremiamų argumentų. Tuo metu pradėtas aktualizuoti ir žalos, kurią patyrė valstybė ir žmonės dėl okupacinių dalinių veiklos, problema. Jau 1991 m. sausio 18 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl okupacinės kariuomenės padarytų nuostolių Lietuvos Respublikos ūkiui ir gyventojams“. Tų pačių metų birželio 4 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą „Dėl 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikos ir jos gyventojams atlyginimo“. Šiuo aktu siekta atstatyti 1940–1991 m. Lietuvos gyventojų pažeistas nuosavybės teises, nustatyti jiems padarytą žalą, kai okupacijos laikotarpiu buvo naikinami ir įkalinami nekalti Lietuvos gyventojai, neteisėtai nusavinamas, naikinamas, išvežamas Lietuvos Respublikai ir žmonėms priklausantis turtas, prievarta griaunamos ūkio struktūros, vykdoma priverstinė kolektyvizacija. Vyriausybei pavesta pateikti Lietuvos Respublikos Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su SSR Sąjunga skaičiavimus, kurie pagrįstų 1940–1991 m. SSRS padarytos žalos dydį. 1991 m. spalio 5 d. Baltijos valstybių tarybos posėdyje Lietuvos delegacija vadovaujama V. Landsbergio laikėsi nuostatos, kad sovietinės kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu, jos buvimas nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos buvimą. Buvo sutarta laikytis suderintų principų: neleisti karinių dalinių papildymo šaukiamaisiais, išvesti kariuomenę iš sostinių (iki 1991 m. gruodžio 1 d.), neleisti išformuoti karinių dalinių vietoje ir derėtis dėl socialinių garantijų kariškiams, nesiejant to su išvedimo procesu, reikalauti Pabaltijo karinės apygardos ir jos struktūrų panaikinimo. Visa tai gerokai paveikė svetimos kariuomenės sudėtį ir galimybes.

1992 m. balandžio 27 d. buvo priimtas dar vienas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl referendumo paskelbimo piliečių valiai pareikšti dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir žalos Lietuvai atlyginimo“. Referendume dalyvavo 1 931 278 rinkėjai arba 70,05 proc. visų rinkėjų. Už SSRS kariuomenės išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos balsavo 1 751 026 piliečiai, arba 68,95 proc. visų rinkėjų, iš dalyvavusiųjų balsavime – 90,67 proc. Čia atsakymas ir tiems politikams, kurie dabar turi trumpą atmintį ir mano, jog Lietuva žalos atlyginimo klausimo iki 2000 metų nekėlė ir tai tik „konservatorių reikalas“.

Siekiant pristabdyti išvedimo procesą, iš Maskvos pusės buvo keliamas kompensacijų už paliekamą turtą klausimas. Bet pagal tarptautinės teisės nuostatas – Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į nekilnojamą turtą Lietuvos teritorijoje buvo neginčijamos ir negalėjo būti derybų ar susitarimų objektu. Lietuva 1991 m. lapkričio 28 d. išleido įstatymą, kuriuo nustatė, kad SSRS kariuomenės naudojami pastatai ir statiniai priklauso Lietuvos Respublikai. Kariuomenės „buvimo“ Lietuvoje statusas buvo pagrįstas tik Sovietų Sąjungos įstatymais. Tarptautinė teisė nepripažino ir jokios „įgijimo senaties“ – teisės pažeidimas (Lietuvos okupacija) negalėjo sukurti Sovietų Sąjungai jokių teisių Lietuvos atžvilgiu: ex inuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė negimsta). Tai lietė ir nekilnojamąjį turtą, kurį Lietuvos teritorijoje valdė ar sukūrė okupacinė kariuomenė.

1993 m. rugpjūčio 31 d. buvusi okupacinė, o tuo metu jau neteisėtai Lietuvos teritorijoje buvusi Rusijos kariuomenė, paliko Lietuvą. Tuomet buvo nustatyta, kad SSRS kariuomenė paliko turto (panaudojamo Lietuvos ūkio ar jos kariuomenės poreikiams) už 716 mln. dolerių, o ekologinė žala siekė 1,78 mlrd. dolerių (be okupacinės kariuomenės buvimo ir Lietuvos kariuomenės turto nusavinimo padarytos žalos).

Padaryta didžiulė žala Lietuvos valstybei, jos piliečiams, gamtai, ūkiui ir kultūrai buvo tiesioginė Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos pasekmė. Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybe, išsivadavusia nuo okupacinės kariuomenės 1993 m. rugpjūčio 31 dieną. Lietuvos piliečiai savo pastangomis, pagal tarptautinės teisės nuostatas likvidavo vieną pagrindinių okupacijos ir aneksijos ramsčių. Su laisvės diena!