A. Ažubalis. Ar išeisime iš įklimpusių Lietuvos ir Lenkijos santykių?

Abi tautos – lietuviai ir lenkai – puikiai prisimename, kaip dvišalis konfliktas tarp Pasaulinių karų tapo mūsų bendra kilpa po kaklu. Tada trečiosios jėgos dėjo dideles pastangas, „padėdamos“ tam konfliktui neišsispręsti, tačiau ir pats jo pobūdis buvo sudėtingas ir klampus.

Šiandien Lietuvos ir Lenkijos santykiai vėl įklimpę, tik pagrindas tam gerokai menkiau apčiuopiamas, tai – lenkų tautinės bendrijos teisių Lietuvoje klausimai, virtę dvišalių santykių objektu, geopolitinius iššūkius paliekant kažkur paraštėse. Kaip tada, taip ir dabar galima drąsiai teigti, kad trečioji jėga veikia toliau. Ne paskutinį vaidmenį čia atlieka ir ambicijos bei skirtingi istoriniai vertinimai. Vis dėlto, kad nekartotume istorinių klaidų, turime išeiti iš šio užburto rato, o tai galime padaryti tik adekvačiai įsivertinę esamą situaciją ir pradėdami abipusio įsiklausymo etapą.

Rusijai žvanginant ginklais bendroje mūsų kaimynystėje, turėjau vilties, kad Lenkijos valdžios žvilgsnis į porinkiminę situaciją Lietuvoje bus įdėmesnis, atsiribojęs nuo stereotipų. Tikėjausi, kad tam toną uždavė pirmoji vieša žinia po abiejų valstybių prezidentų susitikimo šių metų rugpjūtį, kur buvo akcentuojami geopolitiniai iššūkiai regione, o ne kitos valstybės vidaus politikos klausimai. Tačiau ryškėja vaizdas, kad Lenkijoje šiuo klausimu permainų nėra, ir valstybės vidaus politinėje darbotvarkėje įtvirtintas „lenkų tautinės bendrijos Lietuvoje klausimas“ išlieka, kartu su sunkiai suvokiamomis iniciatyvomis prilyginti totalitariniams nacių ir komunistų režimams „lietuviškąjį nacionalizmą“...

Todėl akivaizdu, kad lenkų politikams dar reikės laiko ir milžiniškos politinės drąsos, kol bus ryžtasi pripažinti, jog Lietuvos lenkų tautinės bendrijos teisės ir sąlygos lenkiškos kultūros puoselėjimui mūsų valstybėje yra pavyzdinės. Tokios drąsos, kokią parodė a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis 70-ųjų Antrojo pasaulinio karo pradžios metinių minėjimo metu pasakęs, kad „Lenkijos dalyvavimas 1938 m. Čekoslovakijos aneksijoje buvo ne tik klaida, bet ir nuodėmė“. Visos tautos turi savo sąskaitų su istorija, neretai tai tampa įšalusio ginčo tarp skirtingų tautų prielaidomis. Visgi, tikra lyderystė prasideda nuo tokių sąskaitų uždarymo tokiu būdu, kad nukentėjusioji pusė pajustų nuoširdų norą susikalbėti.

Deja, per virtinę metų, su Kremliaus parama, rusų ir lenkų tautinių bendrijų Lietuvoje atstovu pasiskelbusio Valdemaro Tomaševskio įpiršti „vaizdiniai“ Lenkijos politikams tapo „realybe“, kuria iki šiol klaidingai tikima ir pagal kurią braižoma Lenkijos politinė darbotvarkė Lietuvos atžvilgiu.

Dažnai girdime kaltinimus nevykdant įsipareigojimų, vieną tokių epizodų patyriau ir pats, kuomet eidamas užsienio reikalų ministro pareigas susitikau su kolega. Tuomet pasiūliau pasidėti ant stalo dažnai minimą ir retai cituojamą 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį abiem kalbomis ir palyginti, gal nesutarimai užkoduoti skirtingose traktuotėse? Tačiau gavau atsakymą, kad sutarties lyginti nereikia, mat įsipareigojimams įvertinti užtenka „gaunamų raportų“ (?). Skirtingos šios sutarties nuostatų interpretacijos gali būti viena iš nesutarimų priežasčių, tačiau Lenkijos atstovai iki šiol atsisako susėdus ją aptarti.

Girdime, kad Lietuvos lenkų padėtis švietimo srityje blogėja, nes uždaromos mokyklos, kuriose dėstoma lenkų kalba. Tačiau tai – selektyvus paaiškinimas, ignoruojantis faktą, kad mokyklų tinklas optimizuojamas visoje Lietuvoje dėl bendro mokinių skaičiaus mažėjimo, taigi – objektyvių demografinių priežasčių. Lietuviškos mokyklos uždaromos ir sujungiamos dar sparčiau nei tautinių bendrijų gausiai apgyvendintose vietovėse – lenkiškos.

Kai prezidentui Bronislawui Komorowskiui jo vizito metu Lietuvoje buvo parodyta kaugė mokomųjų leidinių lenkų kalba Lietuvos valdžios išleistų lenkų moksleiviams ir maža krūvelė vadovėlių – Lenkijoje išleistų ir skirtų ten gyvenantiems lietuviams, abejonių dėl mūsų rūpesčio visų tautybių savo piliečiais turėjo lyg ir nebelikti. Tačiau į tai buvo numota ranka, kaip ir į pateiktą konfidencialią informaciją apie aktyvią bei sėkmingą Kremliaus „globą“ vienijant prokremliškas Lietuvos rusakalbių organizacijas su vietiniais lenkų tautybės politikais.

Neabejotina, kad Lietuvos tautinių bendrijų padėtis yra ir bus svarbus pačiai Lietuvai. Tai –konstanta. Jeigu Lietuvoje tautinių bendrijų teisės būtų pažeidinėjamos, ar pagal „Freedom House“ laisvės ar kitokius indeksus būtume tarp pasaulio lyderių? 2016 m. birželio 27 – liepos 12 d. visuomenės nuomonės agentūros „Baltijos tyrimai“ atlikta tautinių bendrijų apklausa parodė, kad 72 proc. respondentų tautinių bendrijų situaciją Lietuvoje vertina gerai arba labai gerai, dar didesnis procentas užfiksuotas tarp jaunesnių nei 30 metų apklaustųjų.

Tačiau ką neabejotinai turime pripažinti, tai – ilgametis Lietuvos Vyriausybių abejingumas socialinei ir ekonominei situacijai Pietryčių Lietuvoje. Apverktina regiono ekonominė padėtis ne tik sukūrė izoliuotos salos įvaizdį, bet ir padėjo įsitvirtinti Kremliaus naratyvams vietos gyventojų galvose. Neabejotina, kad prie šios izoliacijos, deja, prisidėjo ir tikslinės dotacijos su Rusijos ambasada flirtuojantiems vietos politikams su Lenkų rinkimų akcija priešakyje. Lietuvoje veikiančio „Rytų Europos studijų centro“ tyrimas parodė, kad būtent socioekonominė atskirtis, o ne pavardžių ar gatvių lentelių rašybos klausimai kuria didžiausią izoliaciją ir tautinių bendrijų nepasitenkinimą padėtimi.

Jau kurį laiką Lietuvoje įsitvirtino aiškus supratimas, kad jei žmonėms bus sudarytos sąlygos oriai gyventi, uždirbti, tapti nepriklausomais nuo savivaldoje dominuojančių hierarchinių valdymo struktūrų, jie bus kur kas atsparesni vietinei propagandai ir įsitrauks į valstybės gyvenimą kaip visaverčiai Lietuvos piliečiai. Ar ne tai, o ne šalutiniai, politizuoti klausimai šiandieninėje situacijoje turėtų būti mūsų abiejų rūpestis, kai kalba pasisuka apie lenkų tautinę bendriją Lietuvoje?

Lietuva, kaip ir Lenkija, turi gilią tautos istorinę atmintį. Jos nepalaužė net XX a. totalitariniai režimai, o ginkluota rezistencija po antrojo pasaulinio karo raudonajam agresoriui truko ilgiau nei bet kur kitur. Mūsų neįveikė KGB ir visas sovietinis gulaginis teroras. Tai išugdė galią priešintis primetamoms taisyklėms, nepagrįstiems reikalavimams ir išankstinėms sąlygoms. Tačiau būti atviriems abipuse pagarba grįstų ryšių plėtojimui.

Abipuse pagarba ir įsiklausimu turi būti grindžiami ir Vilniaus bei Varšuvos santykiai. Lenkų tautinės bendrijos Lietuvoje problemų sprendimas mums svarbus ne mažiau nei jums, tačiau turime apsibrėžti, kokios iš tiesų problemos egzistuoja, o kas – tik kažkieno sukurta mitologija. Ir, dar svarbiau, tai turi neužgožti bendro tikslo geopolitinių neramumų akivaizdoje.

Žinoma, vertinant iš, ypač ankstesnės valdžios mėgtos, Lenkijos, kaip didžiųjų Europos valstybių koncerto, narės perspektyvos, Lietuva yra per maža ir nesvarbi partnerė. Tačiau politikoje ir ypač šiandien turėtų rūpėti ne tik didžiųjų valstybių žaidimai, o kaip tik – regiono ir kaimynių konsolidavimas, kaip tai brėžia „jogailaitiškoji“ Lenkijos užsienio politikos paradigma. Todėl antagonizmas su kaimynais, ar tai būtų Lietuva ar Ukraina, nėra perspektyvus kelias.

Jozefo Pilsudskio, kurio metais 2017-uosius paskelbė Lenkijos Seimas, politinis palikimas, kuriame kupina vizionieriškų regiono integravimo vaizdinių, lietuviams visada bus susijęs ir su Vilniaus krašto užėmimu, taigi – ir sužlugdytomis galimybės formuoti Baltijos Antantę ar platesnį regioninį bloką. Tačiau šiandieniniame kontekste Lietuva mato svarbą Lenkijai imtis regiono lyderystės ir nekartojant tarpukario klaidų tęsti J. Pilsudskio puoselėtą Tarpjūrio valstybių konsolidavimo, nukreipto prieš galimas grėsmes iš Rytų, darbą.

Šis tekstas, š. m. sausio 24 d. publikuotas viename iš dešiniosios pakraipos Lenkijos dienraščių „Dziennik Gazeta Prawa“, buvo rašytas dar prieš pasirodant eiliniam provokatyviam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vicepirmininko Zgibnevo Jedinskio siūlymui pasirašyti su Rusija nepuolimo sutartį, kuris tik dar kartą patvirtino teksto aktualumą.