A. Ažubalis. Lietuvos Šaulių sąjunga – kariuomenės struktūra ar „laisvo ginklo jėgas“ vienijanti organizacija?

Lapkričio pabaigoje įvyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas, kuriame tarp kitų svarbių sprendimų buvo patvirtinti naujieji organizacijos strategijos pagrindai (pataisas ir siūlymus šauliai gali teikti iki Naujųjų Metų). Organizacijos, kuri tęsia tarpukario Lietuvos šauliškumo tradiciją ir pastaraisiais metais vis labiau įrodanti savo svarbią vietą valstybės ir visuomenės gyvenime.

Šimtai Lietuvos piliečių, tarp jų ir aš, prie Sąjungos prisijungėme prasidėjus Rusijos intervencijai Ukrainoje, kai savęs paklausėme: „Ar tikrai gerai žinau, kaip vykdyčiau savo konstitucinę pareigą – ginti tėvynę – jeigu to prireiktų?“ Visi vienaip ar kitaip stengiamės ne tik tobulėti asmeniškai, bet ir prisidėti prie Sąjungos stiprėjimo.

Lapkričio 24-ąją Seime inicijavau Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupės, kurią šiandien sudaro keturių didžiausių frakcijų Seimo nariai-šauliai, sukūrimą. Organizacijai stiprėjant bei įgaunant vis didesnį pasitikėjimą visuomenėje, daugėja ir parlamente svarstomų klausimų, kurie svarbūs Šaulių sąjungos raidai. Praėjusią kadenciją toks buvo, pavyzdžiui, Ginklų kontrolės įstatymas. Neabejoju, kad šioje kadencijoje įkurta draugų grupė padės aktualius klausimus spręsti sklandžiau, vienas jų – suteikti šauliams teisę priskirtus tarnybinius ginklus laikyti namuose.

Sąjungai augant, daugėja svarstymų ir apie jos raidos vizijas, kurios ne visada tarpusavyje dera. Todėl atliepdamas šias aktualijas noriu priminti panašius tarpukario Lietuvoje vykusius debatus.

Šiandien, kaip ir tarpukario Lietuvoje, išryškėjo dvi stovyklos: vieniems Sąjunga – pilnavertiškai į krašto apsaugos sistemą integruota, jos pavaldume esanti struktūra, kuri karo atveju veiktų kone kaip reguliarioji kariuomenė. Kalbama apie kulkosvaidininkus, logistus, dengiančiąją ugnį ir panašius dalykus taip, jog, atrodytų, būtume ruošiami stoti į priešakines linijas. Kiti pirmiausia akcentuoja visuomeninį ir pilietinį organizacijos veiklos pobūdį, o paramilitarinę Sąjungos kryptį jie supranta kaip rengimąsi partizaniniam veikimui, specifinių šauliškų funkcijų dienos X atveju vykdymui.

Verta prisiminti, kaip Sąjungą įsivaizdavo jos tėvai-įkūrėjai. 1919 m. rugpjūčio 9 d. laiške žmonai Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis rašė: „O visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportinė, pusiau politiniai-kariškai-partizanų organizacija“. „Šaulys – tai ginkluotas pilietis“, – taip lakoniškai Lietuvos šaulių sąjungos ideologas V. Putvinskis 1923 m. apibūdino lietuviško paramilitarizmo fenomeną. Šaulių sąjunga, kaip buvo rašoma tarpukario tekstuose, vienijo „palaido ginklo jėgas“.

Taigi, Šaulių sąjunga siekta suvienyti patriotiškai nusiteikusius piliečius, pasiryžusius siekti bendro tikslo – ginklu įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, išryškėjo ir paramilitaristinės organizacijos specifika. Svarbus organizacijos veiklos aspektas buvo ir karinis rengimas, ir nekarinė veikla: šauliai buvo skirstomi į rikiuotės (tinkamus elgtis su ginklu) bei tuos, kurie užsiėmė kultūrine, sportine, šviečiamąja veikla (istorikų teigimu, kas antras (!) mokytojas tarpukario Lietuvoje buvo šaulys), bet karinio pavojaus atveju nebūtų aktyviau dalyvaujantys kariniuose veiksmuose.

Iš tinkamų ginkluotam pasipriešinimui, tik dalis šaulių mobilizacijos ir karo atveju būtų buvę kviečiami jungtis į reguliariąją kariuomenę. Didžioji dauguma buvo organizuojami likti savo, kaip šaulio, veikimo paskirties vietose ir vykdyti jiems priskirtus apsaugos ir partizaninio pasipriešinimo uždavinius. Pavyzdžiui, saugoti tiltus ir kitus strategiškai svarbius objektus, įrenginėti kliūtis priešui judėti, jį klaidinti ir t. t. Tačiau svarbiausias veikimo principas buvo tai, jog šauliai privalėjo greitai susirinkti ir būti pasirengę įgyvendinti numatytus uždavinius, veikti arba gavę įsakymą, arba jo nesant, tačiau priešui puolant, tai daryti savarankiškai be aukštesnės vadovybės nurodymo. Dr. Jono Vaičenonio teigimu, toks taktinis veikimo principas buvo plačiai paplitęs Europos karyboje.

Besibaigiant Nepriklausomybės kovoms prasidėjo Šaulių sąjungos reorganizacija, lėmusi palaipsnį Sąjungos pavaldumo Krašto apsaugos ministerijai didėjimą ir, galiausiai, visišką kontrolę. Tarpukario Šaulių sąjungos raidą nagrinėję istorikai pateikia išvadas, jog stiprėjanti centrinė valdžia siekė vis labiau kontroliuoti Sąjungą. Tai, be abejo, lėmė ir auganti karo grėsmė Europoje, tad galiausiai 1935-1936 m. šauliai tapo visiškai priklausomi nuo karinės valdžios. Taip vieno iš Šaulių sąjungos įkūrėjo V. Putvinskio šauliškumo, ką jis savo raštuose prilygino tautiškumui ir suvokė ne tik kaip vien karinį pasirengimą, bet ir pilnavertę dvasinio, kultūrinio piliečio, doro, fiziškai stipraus žmogaus ugdymo koncepciją, idėja atsidūrė antrame plane.

Jis į pirmą vietą visuomet statė visuomeninį ir tik paskui karinį organizacijos pobūdį. Šaulių ideologines ištakas bandęs apčiuopti prof. Vygantas Vareikis citavo V. Putvinskį, kuris labiausiai iš visų priešinosi Sąjungos sukarinimo projektui, akcentuodamas jos savarankiškumą: „Reiškia, kad visas instruktavimas priklauso jau ne nuo Centro valdybos, bet nuo KAM, nes visi rajonų skyrių ir barų vadai taip pat turbūt bus skiriami Krašto apsaugos ministerijos. Iš demokratinės visuomeninės organizacijos paliko vien šešėlis: pasidarė antros rūšies kariuomenė“.

Kodėl šis istorinis rakursas aktualus šiandien? Regint naujos kokybės ir pagreičio Šaulių sąjungą, svarbu atsiremti į jos tėvų-kūrėjų viziją, pabrėžiant jos visuomeniškumo ir ypač savarankiškumo principus, jokiu būdu neatsisakant glaudaus bendradarbiavimo su krašto apsaugos sistema Tėvynės saugumo stiprinimui.

Šiandien Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas apibrėžia, jog Sąjungai vadovauja vadas, kurį suvažiavimas tvirtina krašto apsaugos ministro teikimu, suderintu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Tačiau ministras turi teisę ir atšaukti Sąjungos vadą, todėl atviras ir diskutuotinas klausimas, ar šiuo metu Sąjungos pavaldumas geriausiai atspindi V. Putvinskio viziją (žinoma, jei ji mums priimtina). Krašto apsaugos ministras yra politinė figūra, o juk Šaulių sąjunga vienija įvairių politinių pažiūrų (galų gale, tai šaulių sąjungos tikslų atžvilgiu apskritai yra šalutinis dalykas) žmones, Lietuvos patriotus. Svarstytina, ar nebūtų prasminga arba mažinti ministro įgaliojimus Sąjungos atžvilgiu, arba ją apskritai perduoti Lietuvos kariuomenės vado žinion, kuris yra ir nepolitinė figūra, ir geriausiai dienos X atveju žinantis, kur šauliai yra reikalingiausi.

Juk grėsmės atveju šauliai pirmiausia turėtų atlaisvinti reguliariąją kariuomenę nuo visų pašalinių dalykų ir leisti susikoncentruoti į kovinius veiksmus. Bent jau tokią Organizacijos misiją itin taikliai nusakė dr. Vytautas Jokubauskas, Seime vykusiose konferencijoje apie pilietinį pasipriešinimą pristatydamas tarpukario Šaulių sąjungos veiklą.

Lietuvos šaulių sąjungą papildo vis daugiau patriotiškai nusiteikusių, įvairaus amžiaus ir profesijų Lietuvos piliečių. Jie renkasi tapti šauliais, įvertindami šią ypatingą Sąjungos misiją Lietuvos valstybingumo užtikrinimui. Svarstydami šiandieninės Sąjungos ateities viziją turėtume įvertinti tarpukario Lietuvos patirtį, tėvų-kūrėjų išsakytus žodžius bei besijungiančių piliečių lūkesčius, tapti „laisvo ginklo jėgas“ vienijančios, savarankiškos organizacijos dalimi.