Šią temą pasirinkome, nes prieš 76 metus prasidėjo Lietuvos sovietizacija. Neatsiejama ir labai žiauri jos dalis buvo po metų prasidėję masiniai gyventojų trėmimai. Trėmimai pakeitė mūsų visuomenės veidą, pasėjo baimės ir nepasitikėjimo atmosferą, skaudžiausiai smogė inteligentijai. Kolūkių kūrimas, piliečių teisių suvaržymas, mokymas, kad Lietuva pati surengė proletariato revoliuciją ir pasiprašė priimama į SSRS – visa tai turėjo ne tokias baisias pasekmes, kaip ištisų tūkstančių šeimų kelionė į mirtį.
Ne paslaptis, kad Klaipėdos istorija, nors ne mažiau tragiška, per karą tekėjo kiek kita vaga. Pirmosios sovietinės okupacijos metais ji buvo likusi nacistinės Vokietijos sudėtyje. Kai 1941 m. birželį Lietuvoje vyko šaliai savigarbą sugrąžinęs Birželio sukilimas, Klaipėda patyrė masinius sovietų aviacijos bombardavimus. Klaipėda per karą sugriauta daug labiau nei kiti Lietuvos miestai. 1945 metų sausį nacių okupantus pakeitusi Raudonoji armija įžengė į kone visiškai sugriautą, beveik be gyventojų likusį, tris dienas degusį miestą.
Šiandien daug ir madingai kalbama apie tai, kad po karo prasidėjo nauja Vilniaus istorija, tačiau tuo laiku tikrai prasidėjo ir nauja Klaipėdos istorija. Per karą miestas neteko absoliučios daugumos buvusių gyventojų. Sovietams buvo sukurta proga rašyti naują miesto istoriją tarsi nubraukus brūkšnį ant balto lapo. Reikia pripažinti, kad jiems neblogai sekėsi. Kone visiško miesto sunaikinimo diena paversta „išvadavimo diena“.
Gausybei naujųjų gyventojų, dažnai neturinčių jokio ryšio ne tik su miesto istorija, bet ir su pačia Lietuva, toks mitas buvo priimtinas. Aktyviai statyti paminklai Klaipėdos „išvaduotojams“, sukurtas kultas ir išpopuliarintas pasakojimas, pagal kurį Sovietų Sąjungoje buvo visai neblogai, Sovietų Sąjunga buvo sava, Sovietų Sąjunga nugalėjo nacizmą ir „išlaisvino“ Klaipėdą.
Sovietmetis oficialiai baigėsi, okupacinė kariuomenė pasitraukė, atkurta nepriklausoma Lietuva. Tačiau ar valstybės pokyčius lydėjo mąstymo pokyčiai? Integravomės į Vakarus, gyvename laisvėje ir demokratijoje. Tačiau kas žino, kiek žmonių tuo pačiu metu gyvena sovietmečio nostalgijoje? Įvairūs politiniai įvykiai bei sociologiniai tyrimai leidžia pagrįstai įtarti, kad Klaipėdoje netrūksta tokios sovietmečio nostalgijos.
Neatleistinai daug žmonių čia švenčia tariamą „pergalę prieš fašizmą“. Atrodo, turėtume gerai žinoti, kad Lietuvai kaip ir visoms komunistiniame bloke atsidūrusioms šalims niekada nebuvo jokios „pergalės prieš fašizmą“. Buvo tik vieno okupanto pakeitimas kitu. Tai verčia klausti, koks švenčiančiųjų požiūris į Lietuvos valstybę. Juk gegužės 9 d. švenčiama ne kas kita, o Lietuvos okupaciją įtvirtinusios pasaulio tvarkos įsigalėjimas.
Neseniai Klaipėdoje buvo paskleistas melas, kad „Bilotaitė nemėgsta rusų“. Jokiu būdu neskirstau žmonių pagal tautybes ir jokiu būdu nesakau, kad sovietiškumas yra Lietuvos rusų problema. Pasaulėžiūros neturi tautybės, o sovietmečio nostalgiją sukelia daug motyvų. Tai gali būti Putino propagandos įtaka, gali būti asmeninės gerovės nuosmukis atkūrus nepriklausomybę. Nuo to nukentėjo daugybė lietuvių, kuriems šiandien taip pat sunku rasti ištikimą santykį su savo valstybe.
Tačiau kokios bebūtų priežastys, ir kokios bebūtų tautybės, Lietuvos rūpestis yra užtikrinti savo piliečių lojalumą ir palaikymą Lietuvos valstybės idėjai. Tą padaryti – sunkus uždavinys. Viena vertus, gyvenimas Lietuvoje turi būti priimtinas tiek ekonominės gerovės, tiek teisingumo, skaitymosi su žmogumi prasme. Kita vertus, negalime tiesiog stebėti, kaip yra iki šiol kurstoma sovietmečio nostalgija ir priešiškumas Lietuvai.
Šio priešiškumo vis dar pilna dvejose vietose – dalies piliečių mąstyme ir mūsų miestų viešosiose erdvėse. Vilniaus Žaliojo tilto paminklai buvo tapę kone skandalinga tema, tačiau net ir juos nuėmus visoje Lietuvoje pilna kitų pagarbos okupantams ir jų kolaborantams ženklų. Kaip pasakė vienas jaunas klaipėdietis politologas, „akivaizdūs tautos ir valstybės išdavikai yra toliau pagarbiai laikomi, mokyklose pateisinami ar užtariami, vien todėl, kad pirmas buvo poetas, antras – jautrus, o trečias – nesuprato.“ Apsimetame, kad nesuprantame, jog sovietmečiu kolaborantų vardais mokyklos, gatvės ar skverai buvo vadinti ne dėl jų kultūrinių laimėjimų, o dėl jų politinės išdavystės.
Paminklai viešojoje erdvėje yra gyva simbolika, kuri visada kursto atitinkamą pasaulėžiūrą ir nostalgiją to paminklo statytojams. Okupantai paminklus statė geriausiose vietose, rinkosi jas ne veltui, griovė mūsų pasididžiavimo simbolius ir vietoje jų paliko stovėti savus. Mes kažkodėl atsisakome apsivalyti. Gerbiame juos, didžiuojamės, randame kaip juos pateisinti ir apginti jų teisę toliau teršti mūsų, ypač menančiųjų sovietmetį, sąmones.
Didis rezistentas mons. Alfonsas Svarinskas sakydavo, jog jo priešmirtinė svajonė yra, kad Lietuva atsimintų savo didvyrius. Sulaukti dienos, kai Lietuvos miestelių aikštėse gulėjusiems nukautiems partizanams ir jų motinoms tose pačiose aikštėse stovės paminklai. Galėtume ir turėtume užsikrėsti šia A. Svarinsko svajone. Iš pagarbos visiems žuvusiems už mūsų laisvę, visiems ištremtiems į Sibiro lagerius, visiems nepasidavusiems gyvenimui mele, turėtume nebeleisti, jog viešose, geriausiose, okupantų išsirinktose mūsų miestų vietose stovėtų paminklai tiems, kas iškiliausius mūsų tautiečius trėmė ir žudė. Iš tos pačios pagarbos valstybė ir žmones turėtų ne tik rūpintis kapinėmis, kurias dažnai apleidžiame, bet ir viešai pagerbti žmones, kurie valstybę kūrė ar dėl jos atidavė savo gyvybes. Turėtume atsiimti iš sovietmečio viešąsias erdves lygiai kaip jos buvo atimtos iš Lietuvos.
Vien tą padarę mes tikrai neatgausime sovietmečiui nostalgiją jaučiančių žmonių sąmonių ir lojalumo Lietuvai. Būtų naivu tikėtis. Tačiau tuo atkurtume istorinį teisingumą, grąžintume skolas valstybės kūrėjams ir gynėjams – jos svarbiausiems „kreditoriams“. Desovietizacija mūsų sąmonėse reikalauja daugelio kompleksinių, visų pirma švietimo priemonių. Tačiau prasidėti ji gali ir išorėje, panaikinant tuos melą ir panieką Lietuvai skleidžiančius simbolinius orientyrus, kurie visi sutartinai rodo ir kreipia mūsų žmones dairytis į Rytus.
Negalime toleruoti, kaip dirbtinai kuriami tautiniai konfliktai ir tarptautiniai skandalai apie tariamai skriaudžiamus, privilegijų negaunančius kitataučius Lietuvos gyventojus. Gerai žinome Rusijos „tėvynainių“ koncepciją ir joje įtvirtintą pasiryžimą bet kada ateiti ginti buvusių SSRS piliečių ir jų vaikų teises nuo fašizmu kaltinamos Lietuvos.
Tai žinant, tiek Lietuvos valdžiai, tiek Klaipėdos savivaldai, toleruoti ir ignoruoti absoliučiai bet kokias sovietmečio nostalgijos palaikymo ir kurstymo formas yra neatleistinas neveikimas. Toks neveikimas yra veikimas prieš savo valstybę. Mūsų labai įtemptoje ir pavojingoje geopolitinėje situacijoje, viskas, kas neskatina piliečių ištikimybės Lietuvai, didina naujų okupacijų, trėmimų ir gedulo dienų grėsmę.