Viena ar kita forma skandalai šioje srityje kyla ir Seimą pasiekia jau dešimtus metus. Sakysite, „yra svarbesnių problemų“. Galbūt.
Tačiau valstybės išnaudojimas geriausiai ir klesti tada, kai politikai, visuomenė ir atsakingos tarnybos užsimerkia prieš visus „nepakankamai svarbius“ atvejus, ieškodami didesnio grobio.
Vaikų sveikata žaidžiantys ir vis naujų kelių iš valstybės pasipelnyti randantys ortopedijos priemonių gamintojai savo „sėkminga veikla“ atskleidžia sistemines sveikatos apsaugos sektoriaus ligas.
Pėdučių afera
Praėjusiais metais pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl to, kad serijinės gamybos ortopedinė avalynė buvo parduodama kaip gaminama pagal individualų užsakymą. Apgaulė čia mažiausiai dviguba. Apgaunamas klientas, kuriam parduodama ne ta, daug brangesnė prekė. Apgaunama valstybė, kuri finansuoja tik individualiai pagamintą avalynę. Nukenčia ir vieni, ir kiti.
Pastaruoju metu ortopedinės avalynės klausimas į Seimą grįžo su nauja jėga. Kauno lopšeliuose-darželiuose mažamečiai vaikai buvo masiškai nemokamai tikrinami ortopedine avalyne prekiaujančių įmonių, visų pirma Nacionalinio ortopedijos centro.
Suprantama, rasta daugybė pilnapadžių ir kitų problemų turinčių vaikų. Visi jie aprūpinti ortopedine avalyne, itin pigia, mat vėlgi kompensuojama valstybės. Tačiau daliai tėvų pradėjus domėtis ir tirti vaikus pakartotinai, paaiškėjo, kad ortopedinė avalynė dažniausiai visai nereikalinga. Tiesiog rastas pretekstas kompensuojamai avalynei parduoti.
Taip apgaudinėjama jau ne tik valstybė. Dėl lengvo pelno aukojama ir vaikų sveikata. Medikų patvirtinta, o ir sveiku protu suvokiama, kad sveikam vaikui dėvėti ortopedinę avalynę yra žalinga. Natūralu, jog tą sužinoję tėvai kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, Sveikatos apsaugos ministeriją, Kauno miesto savivaldybę. Tačiau niekur nebuvo išgirsti.
Kaltų nėra, bausmės neveikia
Seimo Antikorupcijos komisija gegužės 4 dieną svarstė neskaidraus pasipelnymo iš prekybos ortopedine avalyne Kaune klausimą. Posėdyje dalyvavę institucijų atstovai vienas per kitą tvirtino, kad kaip lapė vištidėje į Kauno darželius įsisukęs Nacionalinis ortopedijos centras turėjo licenciją, bet teikė paslaugas nelicencijuotose vietose, t.y. darželiuose, ir šie veiksmai yra neteisėti. Todėl licencija iš jo buvo atimta. Žavu, kad tai padaryta nors tada, kai klausimas pasiekė žiniasklaidą ir Seimą. Tačiau procesas vyko ne vienerius metus ir, sąmoningai ar ne, liko nepastebėtas.
Medicina yra tiesiogiai su piliečių sveikata susijusi, todėl nepaprastai jautri ir ypatingos kontrolės reikalaujanti sritis. Pagrįsta tikėtis, kad su sveikatos priežiūra susijusių priemonių pardavimas bus stebimas, fiksuojamos tendencijos, daromi patikrinimai. Viso to nebuvo.
Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorė pabrėžia, kad medicinos priemonių gamyba nėra akredituojama, jie tik registruojami. Be to, ortopedinės priemonės yra pirmos klasės medicininės priemonės, kurioms netaikomas atitikties reikalavimams vertinimas.
Tik neseniai pradėta tikrinti, kokia – „individuali“ ar „serijinė“ – yra jų gamyba. Akreditacijos tarnyba tikrina tik kokybę, tuo tarpu ligonių kasos tikrina gamybos būdą. Tokioje painiavoje, kur visi atsakingi po truputį, kaip visada lieka neatsakingas niekas. Pro tokias landas ir slysta išradingi prekeiviai.
Net panaikinus pažeidėjų licencijas, problemos mažiausiai dvi. Viena vertus, akivaizdžiai nevyksta tokių procesų kontrolė. Nei SAM, nei kitos institucijos nenorėjo girdėti tėvų skundų, neatsiranda asmeniškai kaltų už pražiopsotą sukčiavimą valstybinėje ligonių kasoje. Į mano klausimą, kas asmeniškai atsakingas už vaikų patirtą neturtinę ir valstybės turtinę žalą, posėdžiuose neatsako niekas. Kaltų nėra. Visiems antikorupcijos komisijos nariams sukilo deja vu jausmas – metai iš metų girdimi tie patys sveikatos apsaugos institucijų atsakymai panašių skandalų metu.
Kaip nėra kaltų, nėra ir valios priimti atsakomybę griežtinančius sprendimus. SAM viceministro teigimu, už „savalaikį pokyčių inicijavimą atsakomybę dalinasi SAM, Valstybinė ligonių kasa ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba“. Taigi atsakomybė vėl bendra.
Kaip minėta, baudos už nelegalią veiklą tą darančių įmonių negąsdina, jos susimoka ir dirba toliau. Antikorupcijos komisija (AK) dar 2011 metais Sveikatos apsaugos ministerijai pateikė paketą siūlymų, kokiais teisės aktais reikėtų spręsti panašaus pobūdžio problemas. 2015 m. AK dėl tos pačios problemos į SAM kreipėsi pakartotinai, bet sprendimų toliau nėra. Eina penkti metai, keičiasi ministrai, bet pasiūlymai dūla stalčiuose, o tarnybos toliau baudžia vis naujus to nebijančius pažeidėjus.
Žingsniai iš aklavietės
Dar blogiau tai, kad apsunkinta licencijų panaikinimo tvarka. Jei įmonei licenciją atimti dar realu, tai konkrečiam gydytojui, kuris vaikui išrašo melagingą diagnozę – itin sudėtinga. Medikui, sąmoningai priimančiam paciento sveikatai žalingus sprendimus, galėtų ir turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Reikėtų to siekti.
Sveikatos apsaugos ministerija turėtų nustatyti aiškias sankcijas už tokius pažeidimus ir operatyviai reaguoti į tėvų skundus, o ne juos ignoruoti. Būtina griežtinti licencijų išdavimą. Negalima išduoti jų įvertinus medicinos paslaugas teikti norinčias įstaigas vien pagal pateiktus dokumentus. Visais atvejais būtina gyvai pamatyti turimą inventorių, veiklos sąlygas, įvertinti personalą ir tik pagal tai leisti ar neleisti veiklą. Savivaldybės taip pat turėtų stebėti, kas lankosi ir kokius verslus suka joms pavaldžiose švietimo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Kol sprendimai Sveikatos apsaugos ministerijoje stringa, atsakingų nerandama, o ministrų komandose dirbti priimami tiesioginiai ortopedinės technikos prekeivių atstovai, pokyčių tikėtis neverta. Sveikatos apsaugos ministerija piliečių sveikatos neapsaugo net nuo medicinos paslaugų teikėjų.