Žmonėms rūpi jų saugumas, bet nebematydami policijos, negalėdami pakviesti pareigūno į staiga kilusį incidentą, jie ima nerimauti. Ar tokia situacija nebandys pasinaudoti nusižengti linkę asmenys, nebeatrodo iš piršto laužtas nuogąstavimas. Be to, jei didžiuosiuose miestuose dar gali pamatyti policijos ekipažą, tai kaimiškose vietovėse – policininkai, atrodo, išties pasidarė reti svečiai.
Maža to, visą Lietuvos visuomenę sukrėtė kelių policininko žūtis nuo apsvaigusio piliečio peilio ašmenų. Gaila pareigūno, gaila jo šeimos narių, gaila žmogaus. Tačiau liko daug neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kodėl neperšaunamas liemenes pareigūnai laikė bagažinėje, kodėl galimai nesuveikė jų naudoti elektrošokai, ar tinkamai pareigūnai buvo paruošti tramdyti smurtautojus? Svarbiausia, kodėl buitinio konflikto malšinti vyko kelių policininkų ekipažas?
Atsitiktinumas ar ne, bet ne vienam vairuotojui pasirodė, kad policijos ekipažų vis rečiau matyti Lietuvos keliuose ir gatvėse. Tuo tarpu eismo taisyklėms nusižengti linkę asmenys, atrodo, jau pajuto nebaudžiamumo atmosferą. Sakysite, kad subjektyvu? Galbūt. Tačiau avaringumo statistikos paneigti neįmanoma. Vos pasidžiaugėme, kad kurį laiką įskaitinių eismo įvykių mažėjo, dabar situacija ėmė sparčiai blogėti. Šiais metais, palyginti su 2015 metų tuo pačiu laikotarpiu, pirminiais duomenimis užregistruoti 1 242 eismo įvykiai, t. y. 13,7 proc. daugiau. juose sužeisti 1 493 žmonės arba 12,3 proc. daugiau nei praėjusių metų atitinkamą pusmetį. Tai kur gi kelių policija?
O juk dar visai neseniai girdėjome ovacijas policijos ambicingai reformai. Tokiai gerai, anot jos architektų, kad po to Lietuvoje išsispręs visos policijos problemos – bus patenkinti ir „angelai sargai“, ir jos saugoma visuomenė. Tačiau darosi aišku, kad plačiai išreklamuota policijos reforma nepateisino lūkesčių (bent jau kol kas). Reklamuota, kad policininkų algos didės, tik nutylėta, kad tai bus daroma atleidžiamų kitų jų kolegų sąskaita – patyrusių kolegų, srities profesionalų – į kurių apmokymą praeityje investuota taip pat ir mokesčių mokėtojų pinigų. Ir jei, pasak dabartinio Vidaus reikalų ministro Tomo Žilinsko, vien šiemet yra atleista 450 policininkų, o priimta – vos 45, yra skandalo vertas faktas.
Tai kokia gi šios policijos reformos esmė? Sutaupyti, atsikratant patyrusių policininkų, likusius paverčiant universaliais „robokopais“, kuriuos brangiomis, bet ne visada panaudojamomis technologijomis aprūpina privačios įmonės? Jei taip, tad ciniška ir tiek.
Gaila, kad šios „permainos“ policijos sistemoje, kaip ir beje kitose srityse, mūsų šalyje vyksta ilgai ir skausmingai, o žadėtų permainų taip ir nepatiriame. Reformos vyksta, bet po jų paaiškėja, kad tebuvo perstumdytos biudžeto eilutės, o dalis paprastų, bet neprastų specialistų neteko darbo. Nauda visuomenei – abejotina. Ir viskas plačiai mojuojant efektyvumo vėliavomis. O tas efektyvumus suvokiamas – primityviausia šio žodžio prasme – buhalteriškai, apkarpant neva nereikalingas išlaidas.
Pikčiausia, kad viskas daroma lyg iš Laisvosios rinkos instituto kabinetų, o ne atsakingų ministerijų ir departamentų. Tokiose reformose atsiskleidžia neapgalvotų reformų alfa ir omega – išlaidų karpymas, administracijos mažinimas, dalies funkcijų atsisakymas ir jų perdavimas privatininkams, o tada nereikalingų darbuotojų atleidimas ir naujų darbų bei funkcijų likusiems užkrovimas. Gaila, kad ir policijos vadai, atrodo, eilinį kartą taip paprastai ir technokratiškai pasidavė primestai ideologijai.
Šios reformos veidu ir vadovaujančiu architektu tapo į politiką stipriai pasukęs buvęs policininkų vadas ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Net partiją, atrodo, jis pasirinko pagal uniformos spalvą. Dabar atrodo, kad gal ir gerai, jog šis žmogus pasirinko ne socialdemokratus, o valstiečius. Tik gaila tų paprastų valstiečių, ne agroverslininkų, kurie gali pasisamdyti ir saugos bendroves, ir policijos vadą į sąrašo priekį įrašyti. Gaila tų kaimo žmonių, kurie lieka be policijos. Gal ir neblogas Saulius Skvernelis žmogus, bet gaila, kad be politinių pažiūrų, kuriam įtaką, panašu, gali padaryti bet koks „ekspertas” ar jo užsigeidęs oligarchas.