Akli rinkimai
Mūsų rinkimų kampanijos dėl susiklostančių politinių tradicijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) praktikos ir žiniasklaidos gebėjimų (ar negebėjimų) vis labiau virsta reklaminėmis varžybomis, bet ne turinio rungtynėmis.
Rinkėjai yra paliekami praktiškai visiškai neinformuoti apie tai, kokį turinį jie gali rinktis, ir tuo esame visiškai skirtingi nuo tų pačių JAV. Skirtumą tarp mūsų rinkimų ir JAV rinkimų kampanijų pradeda pastebėti ir žiniasklaida, R. Valatka teisingai pastebi, kad „iš nusususios politikos einame į politikos visiško nebuvimo laikotarpį, tik kol kas niekas per daug nesuka sau galvos. Baisiausia, kad apie tai nekalba politikai“, ir daroma išvada, kad to priežastis yra sumažėję partijų finansiniai resursai bei po specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) žingsnių padidėjusi baimė naudotis nelegaliais pinigais.
Be abejo, pinigai yra svarbus rinkimų kampanijų komponentas, tačiau, mano įsitikinimu, mūsų rinkimų kampanijų problema yra žymiai gilesnė ir nesusijusi su pinigais. Politikos nebėra ne todėl, kad pinigų trūksta, o todėl, kad trūksta politikos turinio.
Be abejo, Amerikos Prezidento rinkimų kampanijoje yra daug politinės reklamos, bet taip pat yra daug rimtų debatų tiek tarp kandidatų, tiek tarp ekspertų ir analitikų – ir tai sudaro galimybę rinkėjui suvokti ne tik kokia reklama jam labiau patinka, bet ir kokį politikos turinį jis pasirenka balsuodamas už vieną ar kitą kandidatą. JAV žiniasklaidoje mirga įvairiausių analitinių straipsnių, nuodugniai išstudijuojančių abiejų kandidatų programines nuostatas ir jų veikimo būdus.
Lietuvos rinkėjai tuo požiūriu yra visai kitokioje situacijoje:
1. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) jau nuo senai suformuotų tradicijų dėka rinkimų kampanijos metu žiniasklaida pati apie rinkimus iš viso nieko neberašo, nes bijo, kad VRK ją apkaltins šališkumu. Todėl kandidatai ar partijos gali verstis per galvą, bandydami pristatyti savo programų turinį, tai žiniasklaidoje nebus atspindėta ir jokių diskusijų apie tai žiniasklaidoje nebus.
Partijoms belieka tik pačioms pirkti žiniasklaidoje reklamą, sudarant galimybes ir žiniasklaidai uždirbti. Be abejo, rinkėjai į tokią reklamą negali žiūrėti kaip į objektyvią informaciją, todėl iš žiniasklaidos jie negali tikėtis objektyvios pagalbos suvokiant, kokį turinį įvairios partijos siūlo.
2. Normalių, intensyvių, turiningų debatų tradicija, niekada Lietuvoje nebuvusi labai gyvybinga, šiais metais VRK ir išsigandusių socialdemokratų dėka, atrodo, bus numarinta. Vietoje to VRK pasiūlys chaosą pseudo diskusijų, kurios sudarys iliuziją, kad vyksta intensyvūs debatai, tačiau rinkėjai matys tik balaganą, kai toje pačioje scenoje sėdės kandidatų turgus ir jiems bus leidžiama kalbėti apie bet ką (LRT radijo debatuose Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams nurodyta diskutuoti su L. Balsio Žaliaisiais – ir tai vadinama nacionaliniais debatais?).
Tai vadinsis „demokratine kova“, iš kurios rinkėjas supras tik viena: politika – tai turgus ir chaosas, kuriame nėra jokio gilesnio turinio. Deja, to iš esmės nepakeis ir gera pilietinė iniciatyva „Balsuok atsakingai“, organizuojanti debatus tarp apygardų kandidatų, nes diskusijos apygardose turi visai kitą pobūdį nei nacionaliniai debatai.
3. Partijų ir kandidatų programų turinį galėtų padėti atskleisti politikos ir ekonomikos ekspertai, tačiau ir jie, atrodo, nejaučia pareigos vargintis ir atidžiau analizuoti „turinį“, todėl apsiriboja atskirų skaičių, kuriuos partijos skelbia savo programose, palyginimu (pvz., kuri partija numato didesnį atlyginimą ar pensijas), tačiau visiškai nenagrinėja to, ar partijos teisingai supranta svarbiausias šalies ir jos žmonių problemas, ar turi sisteminį matymą, kaip tos problemos bus sprendžiamos, ar turi intelektinio ir profesionalaus potencialo tokias nuostatas įgyvendinti. Deja, tenka pripažinti, kad ir pateikiamos ekspertinės analizės požiūriu mūsų rinkėjai yra žymiai „skurdesnėje“ padėtyje nei tie patys Jungtinių Amerikos Valstijų rinkėjai.
Todėl ir tenka konstatuoti, kad rinkėjams palikta „akluose rinkimuose“ – valstybė, rinkimų organizatoriai, žiniasklaida nenori arba negali rinkėjams padėti, juos tinkamai, suprantamai ir iš įvairių pusių informuojant apie jų pasirinkimo turinį.
Valstybės politika yra visų pirma politikos turinio reikalas, tačiau kai apie tai yra nediskutuojama – lieka politika be turinio, o tai yra tik politikavimas. Jis ne tik stumia rinkėjus tolyn nuo atsakingo pasirinkimo, bet dar blogiau, kad pratina ir partijas bei jų kandidatus vis mažiau rūpintis tuo pačiu politikos turiniu, nes nėra galimybių kaip apie jį informuoti rinkėjus.
Kuo svarbios partijų programos ir ko jose reikia ieškoti?
Neretai tenka susidurti su paradoksaliais teiginiais – girdi, partijų programos yra niekam nereikalingos ir neįdomios, nes jos visos yra panašios. Dažniausiai taip teigia tie, kas į tas programas nelabai ir gilinasi, arba, paėmę į rankas, jas tik pavarto ir pastebi jose tik kokį nors skaičių, susijusį su būsimais atlyginimais ar pensijomis. Ir tik pagal tai lygina partijas.
Be abejo, toks „intelektualiai tingus“ būdas nagrinėti partijų programas tik pagal jų „viršelius“ yra suprantamas, ypač kai partijos parašo 250 puslapių apimties programines knygas, kaip kad padarė mano gimtoji Tėvynės Sąjunga. Tačiau tai nereiškia, kad tokios partijų programos tikrai yra nevertingos ir niekam nereikalingos.
Kyla natūralus klausimas, kodėl partija rašo tokios apimties programą, jeigu yra žinoma, kad rinkėjai tokios „knygos“ tikrai neskaitys, o ir ekspertai, kaip rodo lietuviška patirtis, ją tik paviršutiniškai pavartys?
Mano atsakymas yra labai paprastas, paremtas mano paties asmenine patirtimi – išsamios partijos programos pirmiausia reikia tam, kad žinotum, ką darysi laimėjęs rinkimus.
2008-2012 metais, laimėję rinkimus, sugebėjome pasiekti esminės pažangos tik tose srityse, kur turėjome labai aiškų veiksmų planą savo rinkimų programoje, kuri ir tada buvo didelės apimties. Po rinkimų, pasaulinė krizė privertė programą papildyti neatidėliotinomis krizės įveikimo priemonėmis, bet reformos energetikoje, aukštajame moksle, skatinant inovatyvią žinių ekonomiką, pritraukiant investicijas, buvo sėkmingos, nes buvo suplanuotos dar prieš rinkimus.
Taip pat ir dabar – turime aiškų planą, kaip žymiai sparčiau plėtoti konkurencingą ekonomiką, ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje, pritraukiant naujas investicijas ir taip sukuriant daug naujų gerų darbo vietų. Tai pareikalaus ir esminės visos švietimo sistemos pertvarkos, kurios planą taip pat turime. Tokių plačių, sistemingų, visa apimančių pertvarkų neįgyvendinsi iš esmės nepertvarkęs valstybės valdymo – tokių pertvarkų išsamų planą taip pat esame parengę.
Todėl skaitydamas ir kitų partijų programas, žiūriu ne į tai, kokį atlyginimą jos žada, bet į tai, ar jos turi sistemingą planą kaip užauginti ekonomiką, kad toks atlyginimas būtų mokamas.
Todėl partijų programose visada ieškau trijų esminių dalykų:
1. Ar iš partijos programos yra aišku, kad partija aiškiai mato esmines problemas ir turi užtektinai intelekto suprasti tų problemų priežastis? Jeigu yra nesuprantamos problemos ir jų priežastys, negali tikėtis ir jų sprendimo.
2. Ar iš partijos programos yra aišku, kaip sistemingai įvardintas problemas ir jų priežastis partija yra pasiruošusi spręsti? Ar programa yra sisteminių nuostatų visuma, ar yra tik eklektiškai išvardijami rinkėjams turintys patikti, tačiau vienas kitam prieštaraujantys pažadai, kai viename puslapyje yra pažadama „mažinti mokesčius“, o kitame puslapyje – „didinti mokytojų atlyginimus ir visas pensijas“?
3. Ar iš programos yra aišku, kaip partija yra pasiruošusi įgyvendinti savo programinius pažadus, tai yra ar yra sisteminis valstybės valdymo pertvarkos planas, susietas su programinių įsipareigojimų įgyvendinimu.
Štai šie trys „sisteminiai stulpai“ – sisteminė problemų analizė, sisteminių permainų programos ir sisteminiai jų įgyvendinimo planai – analizuojant partijų programas ir turėtų susilaukti didžiausio tiek rinkėjų, tiek analitikų dėmesio, tačiau, deja, iki šiol to netenka matyti.
Kam turi rūpėti rinkimų kokybė?
Rinkimai yra demokratijos pamatas. Jeigu pamatas nėra kokybiškas, tai ir pats valstybės rūmas negali būti labai tvirtas. Rinkimų kokybę lemia ne tik rinkėjams besisiūlančių partijų ir kandidatų kokybė, ne tik „rinkėjų kokybė“ – tai yra jų pasiryžimas ir gebėjimas daryti „kokybiškus“ pasirinkimus, bet ir tai, ar rinkėjui yra sudaryta galimybė tokį pasirinkimą daryti ne aklai, bet gaunant kiek galima daugiau jam suprantamos informacijos apie siūlomus pasirinkimus.
Valstybė, kurios pamatas yra demokratiniai rinkimai, turi rūpintis, kad tokia informacija rinkėjui būtų kiek galima plačiau prieinama taip, kaip valstybė rūpinasi, kad pirkėjas, atėjęs į parduotuvę, būtų informuojamas apie tabako žalą, produktų sudėtį ar jų galiojimo laiką. Deja, kaip buvo rašyta pradžioje, šiuo metu daugelis valstybės nustatytų taisyklių ar suformuotų rinkimų praktikos tradicijų eina priešinga kryptimi, rinkėjus stumiant aklo pasirinkimo link.
Partijos, kurioms tikrai rūpi valstybės reikalai ir tikra „demokratijos kokybė“ šioje valstybėje, negali į tai žiūrėti vien tik abejingai ir galvoti, kad tai kažkaip savaime susitvarkys. Demokratija yra labai jautrus augalas ir, kaip rodo daugelio šalių patirtis, be sąmoningų valstybės politinio elito pastangų turi labai mažai galimybių pasveikti.
Todėl mano pirmas siūlymas yra paprastas – kviečiu atsakingas parlamentines partijas jau šiuose rinkimuose imtis esminių permainų ir sudaryti žymiai daugiau galimybių rinkėjams daryti kokybišką pasirinkimą, renkantis ne politikavimą, o tikrą valstybės politiką, pagrįstą turiniu.
Kaip tai padaryti:
1. Siūlau organizuoti seriją rimtų, viešų tarppartinių debatų, kuriuose būtų ginčijamasi tarpusavyje tarp svarbiausiųjų partijų atstovų ir su ekspertais, kuri partija yra geriau pasirengusi, pateikti programinius atsakymus į mano suformuluotus tris „sisteminius“ klausimus.
2. Kadangi nematau ekspertų pastangų nagrinėti partijų programų ieškant atsakymo į mano suformuluotus 3 klausimus, tą pažadu padaryti aš pats ir mano partijos kolegos – nuodugniai išnagrinėti mūsų svarbiausių konkurentų programas, ieškant atsakymų į jau ne kartą minėtus klausimus. Tikimės, kad tą patį padarys ir mūsų konkurentai su mūsų programa.
3. Kadangi demokratinio proceso dalyviai yra ne tik partijos ir rinkėjai, bet ekspertai ir žiniasklaida, siūlau šiuose rinkimuose surengti „Kokybiškos ekspertizės“ konkursą, kad po rinkimų partijų sudarytas specialus komitetas galėtų apdovanoti „kokybiškiausių ekspertizių“ autorius. Turime ugdyti ne tik partijų ir rinkėjų politinę kultūrą, bet ir politinės ekspertizės kultūrą bei kokybę, nes to stokojant negali tikėtis pažangos, stiprinant „demokratijos kokybę“.
Suprantu, kad mano pasiūlymai ne visoms partijoms bus priimtini, nes „akluose rinkimuose“ daugiau sėkmės gali tikėtis tos partijos, kurios mėgsta drumstą vandenį, neskaidrius politinius finansus ir elementarų balsų pirkimą. Ir kurios yra tiesiog nepajėgios siūlyti ne politikavimą, o rimtą valstybės politiką. Bet ir tai padės rinkėjams geriau suvokti, kas yra kas. Tiesa padarys jus laisvus, buvo pasakyta, ir partijos turi padėti rinkėjams sužinoti tiesą.