A. Kubilius. Ar idėjų dar reikia Lietuvos valstybės politikai?

Prieš porą metų rašiau apie tai, kad iki pat 2016 metų pabaigos mūsų laukia politinė ir ekonominė stagnacija, nes turime „nieko neveikimo“ Vyriausybę. Prognozės, deja, išsipildė su kaupu.

Tuo metu rašiau, kad tokią situaciją lemia tai, jog Lietuvos politika vis labiau lieka be ambicijų ir naujų idėjų, nes prabėgę narystės Europos Sąjungoje metai atpratino nuo savarankiško idėjų generavimo ir įpratino prie tingaus vien tik europinių direktyvų įgyvendinimo.

Todėl mano diagnozė buvo paprasta: Lietuvos valstybės politikoje vis labiau įsivyrauja stagnacija, radikalus populizmas, politikavimas be idėjų, vietoje idėjų lyderystės politikoje, o visa tai apvainikuoja – politinė lyderystė be intelektualaus potencialo. „Politikoje“ formuojasi vis didesnis tikros politikos ir tikros lyderystės deficitas.

Tame pačiame tekste sakiau, kad reikia tikėtis, jog po 2016 metų Seimo rinkimų tokia stagnacija užsibaigs, jog bus sugebėta grįžti prie idėjų lyderystės politikoje. Vis dar gyvenu tokia viltimi, džiaugiuosi, kad mūsų partijoje tam intensyviai ruošiamės, tačiau nesu įsitikinęs, kad tokia viltimi gyvena kitos partijos. Ir tai man neramu.
Kyla klausimas – kodėl tai turi kelti nerimą?

Idėjų ir lyderystės vaidmuo valstybės pažangoje

Nuo pat Kovo 11-osios norime, kad Lietuva taptų klestinčia, modernia, vakarietiška šalimi, kurioje būtų saugu ir gera gyventi, o lietuviai nustotų laimės ieškoti už vandenynų, tačiau ją surastų čia pat Lietuvoje.

Per prabėgusius 26-erius metus daug pasiekėme, norime pasiekti dar daugiau, tačiau pradedame lėtėti ir vis ilgesniems tarpams stabčioti.

Pats laikas išsiaiškinti, kokie svarbiausi faktoriai lėmė ligšiolinę valstybės pažangą, o tada bus galima aiškintis, kaip tuos faktorius šiandien stiprinti, kad stagnacija netaptų permanentine.

Aš tvirtinu, kad ligšiolinę pažangą lėmė aiškios tokios pažangos idėjos atskirose srityse ir intelektuali politinė lyderystė, užtikrinusi, kad tos idėjos būtų įgyvendintos. Pažanga Lietuvoje nebuvo tolygi, nes ne visose srityse tokių idėjų atsirado, todėl socialinė apsauga, sveikatos apsauga ar švietimas padarė mažiau pažangos nei rinkos ekonomika ar energetika.

Yra ir kitoks požiūris – kad idėjos ir lyderystė nėra svarbiausias valstybių pažangą lemiantis faktorius. Kai balandžio pabaigoje Gabrielius Landsbergis Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) auditorijai pristatė mūsų parengtą „Naują planą Lietuvai“, kuriame išdėstėme, kokių naujų ekonominių idėjų įgyvendinimas turėtų žymiai sparčiau stumti Lietuvą europietiškos gerovės tikslo link, prof. Ramūnas Vilpišauskas išsakė pastabą, kad tarp modernių valstybių pažangos teorijų yra ir „muddling through“ („kapanojimosi“) teorija, kuri pažangą paaiškina mažų, chaotiškų ir sunkiai prognozuojamų žingsnių visuma, kuriame idėjos ir lyderystė nevaidina svarbesnio vaidmens.

Valstybių pažangos teorijų yra įvairių. Pastaruoju metu, kai pasaulyje matoma vis daugiau žlungančių valstybių, daugelis žinomiausių autorių imasi šios temos, ieškodami atsakymų, kodėl vienoms tautoms pasiseka sukurti sėkmingas valstybes, o kitos kapstosi nesėkmėse. Viena iš populiariausių pastarojo meto knygų apie tai yra Harvardo ir MTI profesorių Daron Acemoglu ir James A. Robinson knyga „Kodėl tautos žlunga?“ („Why Nations Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty“, 2012).

Šie mokslininkai aiškina, kad tautų sėkmės istorijose svarbiausią vaidmenį suvaidina ekonominės ir politinės institucijos, jų sugebėjimas generuoti idėjas ir imtis telkiančios lyderystės, įgyvendinant tokias idėjas. Pavyzdžiu, kokį vaidmenį šalių pažangoje suvaidina tinkamos institucijos, mokslininkai naudoja Šiaurės ir Pietų Korėjų vystymosi po II pasaulinio karo skirtumų pavyzdį, kurį ir lėmė tokių institucijų skirtumai.

Nesiimu nagrinėti, kuri iš valstybių pažangos teorijų yra teisingesnė, bet labiau įtikintas esu antrosios teorijos, pabrėžiančios institucijų ir jų lyderystės svarbą. Galų gale, mano įsitikinimu, tai įrodo ir Lietuvos patirtis.

Pažiūrėkime, kas lėmė Lietuvos pažangą nuo pat 1990-ųjų. Mano atsakymas, paremtas mano paties patirtimi ir dalyvavimu tiek politikoje plačiąja prasme, tiek valstybės valdyme siauresniąja prasme, yra toks – valstybės pažangą lėmė aiškios, išvystytos politinės (ekonominės, socialinės, energetinės) idėjos, gebėjimas jas įgyvendinti ir tiek idėjų generacijai, tiek jų įgyvendinimui sutelkta pakankama intelektuali politinė lyderystė.

Peržvelkime kelių pastarųjų dešimtmečių svarbiausių valstybės pažangos žingsnių prielaidas ir pamatysime, kiek svarbus tokioje pažangoje buvo aiškus idėjinis tokios pažangos turinys.

Pradėkime nuo pat pradžių: Kovo 11-oji ir Nepriklausomybė – beveik nuo pat Sąjūdžio pradžios (bent jau nuo Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo 1988 m. spalio mėn.) buvo aišku, kad visą judėjimą vienijanti idėja yra Lietuvos Nepriklausomybė. Nepriklausomybės atkūrimo idėja įveikė pradinį žmonių netikėjimą bei baimę ir tapo galinga tikėjimo banga. Tikėjimo banga iškėlė lyderį – Vytautą Landsbergį, V. Landsbergis išmintingai telkė ir vedė vis platesnį tikinčiųjų būrį į priekį.

Po Nepriklausomybės restitucijos sekė privačios nuosavybės restitucijos ir sugrįžimo prie rinkos ekonomikos idėjos. Aiškios Sąjūdžio idėjos, aiški G. Vagnoriaus, A. Abišalos lyderystė. Šios idėjos nubrėžė ekonominės transformacijos ilgalaikius bėgius, kuriais po 1992-ųjų rinkimų važiavo ir kairieji. Ir nors valstybinio turto privatizavimas dažnai pavirsdavo elementariu „prichvatizavimu“, bet Lietuva nesustabdomai žengė rinkos ekonomikos link ir tai buvo pažanga.

Vėliau vis daugiau dėmesio užėmė nuo pat pradžių Sąjūdžio deklaruotos integracijos į Vakarus (bėgimo tolyn nuo Rusijos) idėjos. Neabejotina V. Landsbergio ir vėliau – V. Adamkaus lyderystė. A. Brazauskas suvaidino svarbų vaidmenį, nes savo kairuoliškąjį elektoratą, nuolat jaučiantį stiprią nostalgiją sovietmečiui, sugebėdavo nukreipti Briuselio kryptimi.

Pati integracijos į ES ir NATO idėja, dominuojanti Lietuvos politinėje darbotvarkėje, diktavo daugelio politinių, teisinių, ekonominių reformų idėjas – nes integracija buvo galima tik įgyvendinus europines reformas.

Ryškėjant narystės ES perspektyvai, atsirado poreikis rūpintis Lietuvos ekonomikos pažanga, jos inovatyvumu ir modernumu. Po 2000 metų premjerystės man pačiam su kolegomis teko imtis iniciatyvos suburiant politikos, mokslo ir aukštųjų technologijų lyderius į „Žinių Ekonomikos Forumą“, kuris lyderiavo atnešant į Lietuvą žinių ekonomikos, aukštųjų technologijų klasterių, „Saulėtekio slėnio“ ir kitų slėnių idėjas.

Aiški mūsų lyderystė lėmė ir tai, kad G. Kirkilui 2006 m. formuojant mažumos Vyriausybę, kurios egzistavimui reikėjo mūsų partijos paramos, viena iš mūsų iškeltų sąlygų buvo paramos „Saulėtekio slėniui“ ir kitiems panašiems slėniams sąlyga. Taip 2006 metais buvo priimtas sprendimas slėnių plėtrai skirti 10 proc. 2006-2013 metų ES finansinės paramos. Kai šiais metais „Saulėtekio slėnyje“ buvo atidaromos naujai pastatytos milžiniškos Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro ir Jungtinio Gyvybės mokslo centro infrastruktūros, galėjome džiaugtis, kad nuo pat 2001 metų sėtos žinių ekonomikos idėjų sėklos sudygo ir davė gerų vaisių.

Lygiai taip pat „Žinių Ekonomikos Forumo“ ir mūsų XV Vyriausybės bei ministro Gintaro Steponavičiaus lyderystė buvo lemiama parengiant ir 2009 metais įgyvendinant esminę aukštojo mokslo reformą. Daug kas šiandien kritikuoja dabartinę aukštojo mokslo būklę, tačiau tai, kas kritikuojama, yra pasekmė to, kad po 2012 metų Seimo rinkimų tolesnės būtinos reformos buvo sustabdytos, nes nebeliko nei idėjinės, nei politinės lyderystės, o ne to, kad 2009 metais buvo įgyvendintos tariamai netinkamos reformos.

2008 metais į valdžią atėjome su aiškia, dar „Žinių Ekonomikos Forume“ suformuluota „investicijų medžioklės“ idėja, matydami tokiose užsienio investicijose vieną iš svarbiausių Lietuvos ekonomikos modernizavimo ir žinių ekonomikos plėtros instrumentų.

Ministro Dainiaus Kreivio lyderystė, pratęsta vėliau ir ministro Rimanto Žyliaus, šią idėją pavertė konkrečiu Vilniaus, kaip Nordic-Baltic IT paslaugų centru hubo, projektu, dėl ko į Vilnių atėjo pirmieji „Barclays“ ir „Western Union“ IT paslaugų centrai, o dabar tokių centrų jau yra daugiau nei 50 ir juose sukurta per 15 000 gerai apmokamų darbo vietų.

Taip pat džiaugėmės, kai į bendražygių iš „Žinių Ekonomikos Forumo“ sukurtas lietuviškas biotechnologijų įmones atėjo tokie pasauliniai gigantai kaip „Teva“ ar „Termofisher Scientific“.

Dar 2007 metais suformuluotoje „Rusijos sulaikymo doktrinoje“ paskelbėme aiškią idėją, kad po įgyvendintų ES ir NATO narystės tikslų, svarbiausiu strateginiu tikslu turi tapti energetinės nepriklausomybės idėja. Su šia idėja bandėme spausti ir mūsų palaikytą G. Kirkilo mažumos Vyriausybę, tačiau stiprios politinės lyderystės stoka to laikotarpio kairiųjų valdžioje tuo metu pradėtus įgyvendinti energetikos projektus dažnai nustumdavo į neskaidrią „Leo“ trajektoriją.

Tik po 2008 metų Arvydui Sekmokui ėmus vadovauti naujai sukurtai Energetikos ministerijai ir lyderiauti tikrai negailestingoje kovoje už Lietuvos energetinę nepriklausomybę, su prezidentes Dalios Grybauskaitės ir ES komisijos pagalba pavyko ne tik atlaikyti geopolitinius mūšius su „Gazprom“, bet ir pastatyti ant bėgių svarbiausius dujų terminalo, „Trečiojo energetikos paketo“ pertvarkos dujų sektoriuje bei elektros jungčių projektus.

Deja, pralaimėjome kovą „Rosatom“ dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) įgyvendinimo, todėl dabar turime kovoti prieš Astravo AE, tačiau mums pavyko pasiekti, kad po 2008 metų energetinės nepriklausomybės idėja pradėjo pagaliau tapti realybe – tam pirmiausia reikėjo aiškios politinės idėjos ir stiprios politinės lyderystės. Pastatyta ant konkrečių projektų bėgių, ši idėja net ir po 2012 metų rinkimų nebegalėjo būti kokių nors skardžių sustabdyta.

Man asmeniškai teko nepavydėtina „sėkmė“ du kartus patirti, kaip 1999 ir 2009 metais Lietuvą užklupusios skaudžios Rusijos ar pasaulinės finansų krizės priverčia asmeniškai imtis „krizės įveikimo“ aiškių idėjų ir šių idėjų įgyvendinimui reikalingos lyderystės. Kartu su Algirdu Šemeta ir Inga Šimonyte žinau, kad tai nebuvo labai patraukli lyderystė. Taip pat žinau, kad mūsų lyderystė įveikiant krizę Lietuvoje turbūt ne visiems patiko, tačiau Lietuva iš krizės atsigavo ir į spartų augimą sugrįžo greičiau nei daugelis mūsų kaimynų. Tai sukūrė pagrindą ir euro įvedimui 2015 metais. To pasiekėme tik įgyvendindami aiškias krizės įveikimo idėjas, nesiblaškydami ir nebėgdami nuo lyderystei priklausančios atsakomybės už nepopuliarius sprendimus.

Krizė skatino imtis ir naujų idėjų, kurių įgyvendinimo reikėjo tam, kad valstybė efektyviau ir taupiau tvarkytųsi su jai priklausančiu turtu ir lėšomis – taip 2009 ir 2010 metais Dainiaus Kreivio ir Rimanto Žyliaus nelengva lyderystė tiesė kelius valstybinių įmonių valdymo pertvarkai, kuri iš pat pradžių buvo pasitikta su aštriu pasipriešinimu. Aiški idėja ir tvirta lyderystė pramušė rezistencijos frontą, o valstybė gavo daugiau finansinės naudos iš savo moderniau valdomų įmonių.

Šias idėjas ir lyderystes prisimenu ne todėl, kad norėčiau pasigirti ar kam ką nors priminti. Pats galiu prisiminti ir mūsų nesėkmių pavyzdžius, pavyzdžiui, kaip mūsų Vyriausybei nepavyko išjudinti daugiabučių namų renovacijos idėjos įgyvendinimo, nes nesusitvarkėme su lyderystės iššūkiu, arba kaip 2012 metais žlugo VAE idėjos įgyvendinimas, kai nesugebėjome apginti visuomenės nuo Kremliaus propagandinio spaudimo ir nesėkmingai susiklostė kitos, nuo mūsų nepriklausiusios labai svarbios šiam projektui aplinkybės (2011 metais įvykusi Fukušimos AE katastrofa, regiono partnerių tylioji rezistencija, ir tokio projekto įgyvendinimui būtinos tarppartinės konsolidacijos neišlaikymas).

Tačiau sėkmingus aiškių idėjų įgyvendinimus prisiminiau tam, kad aiškiai pamatytume, kas lemia valstybės pažangą. Dar kartą galiu pakartoti – ją lemia aiškios pažangos idėjos ir tvirta intelektuali politinė lyderystė, kurios reikia tokių idėjų įgyvendinimui.

2012-2016 metai – naujų idėjų ir lyderystės deficito metai

Žinau, kad daug kam mano žvilgsnis į pastaruosius ketverius metus gali pasirodyti kaip neobjektyvus: mes – opozicijoje, socialdemokratai – valdžioje, todėl viskas, ką mes kritiško sakome apie šios valdžios veiklą, tariamai yra persmelkta politinės konkurencijos. Nesiginčysiu su tokiu požiūriu, tačiau vis tiek labai trumpai išsakysiu savo požiūrį į šį pastarąjį ketverių metų laikotarpį.

Mano įsitikinimu, šiai valdžiai labiausiai trūko naujų idėjų ir tvirtos lyderystės įgyvendinant tokias idėjas. Tai lėmė daugelis priežasčių, apie tai rašiau ir pradžioje cituotame savo straipsnyje, o geriausiai tai apibūdino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakydama, kad iš šios Vyriausybės ji negali reikalauti didesnių naujų idėjų ar didesnių darbų, nes tokia Vyriausybė tiesiog yra nepajėgi tai padaryti. Todėl ir gyvename idėjų ir darbų stagnacijoje, kuri jau pereina ir į ekonomikos stagnaciją, nes nėra nei idėjų, nei darbų lyderystės.

Tai nereiškia, kad tai nepatinka žmonėms, bet dėl to negali kaltinti žmonių. Žmonės nori ramybės ir nelabai mėgsta permainas, net jeigu jos tikrai ateityje atneš geras perspektyvas, bet valdžiai žmonių natūralus noras gyventi ramiai negali būti indulgencija, atleidžianti stagnacijos nuodėmes. Šiandieninė patogi stagnacija ateityje gali kainuoti labai brangius nepatogumus: aukštą nedarbą, žemus atlyginimus, didelę emigraciją.

Bandant įvertinti šios valdžios veiklą neišvengiamai turi atskirti du dalykus: kaip jiems sekėsi įgyvendinti paveldėtus tęstinius projektus, ir kaip jiems sekėsi įgyvendinti savo savarankiškas idėjas.

Su tęstiniais projektais, tai yra su važiavimu bėgiais, kurie remiantis aiškiomis idėjomis buvo nutiesti dar mūsų Vyriausybės, šiai valdžiai tvarkytis sekėsi visai neblogai – taip buvo užbaigti mūsų pradėti terminalas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, taip buvo ir euras įvestas.

Iš savarankiškų idėjų, kurių įgyvendinimą galima pripažinti šiai Vyriausybei, įmanoma prisiminti tik tris ryškesnes idėjas – minimalios algos didinimas, atgaivinta daugiabučių renovacija ir parengtas naujas Darbo kodekso projektas. Tačiau į kiekvienos iš šių idėjų įgyvendinimą galima pažvelgti ir kritiškai.

MMA didinimas, kurį didele dalimi lėmė Darbo partijos lyderystė, tapo vieninteliu šios valdžios ekonominės politikos įgyvendinamu instrumentu ir todėl susidaro vaizdas, kad šiandieninė valdžia gyvena absurdiškos ekonominės politikos pasaulyje, kai galvojama, kad keliant MMA yra skatinimas ekonomikos augimas, užmirštant, kad ekonomikos augimą sukuria verslas, kuris savo sėkmės sąskaita gali pradėti mokėti ir didesnius atlyginimus, o valdžios funkcija yra tik prižiūrėti, kad neatsirastų per didelių socialinių skirtumų ir todėl laikas nuo laiko valdžia turi didinti MMA.

Renovacijos procesų paspartinimas, kažkada ministro Valentino Mazuronio garsiai išreklamuotas, atrodo, kad baigia išsikvėpti, nes V. Mazuroniui pasitraukus iš ministrų, nebeliko ir reikalingos lyderystės.

Naujo Darbo kodekso parengimas atrodė kaip šios valdžios reformistinė viršūnė, tačiau aiškios politinės lyderystės stoka šio svarbaus projekto svarstymą Seime pavertė tikru politiniu detektyvu, kai atrodo, kad iš visų Kodekse suprojektuotų permainų gali likti tik permainos Kodekso pavadinime.

Bandant prisiminti, kokias dar savarankiškas idėjas ši valdžia per 4 metus sugeneravo ir įgyvendino, apima beviltiškumo jausmas, nes net ir labai stengdamasis niekaip negali nieko daugiau prisiminti. Todėl ir neturi būti nuostabu, kad Lietuvą apima vis gilesnė ne tik politinė, bet ir ekonominė stagnacija: eksporto augimas sustojo, bendras ekonomikos augimas sulėtėjo, regionuose bedarbystė nemažėja, o jeigu ir mažėja – tai tik vėl išaugusios emigracijos dėka.

Tiesa, dėl teisybės verta prisiminti, kad per šiuos 4 metus taip pat buvo imtasi ir stiprinti krašto gynybą, bet tai buvo pasiekta „dėka“ Putino agresijos bei Prezidentės lyderystės ir opozicijos konstruktyvaus spaudimo dėka. Vyriausybę galima pagirti, kad ji tam nesipriešino, nors lyderystės ir nedemonstravo.

2016 m. rinkimai – atgal prie idėjomis ir lyderyste sukurtos pažangos?

Esu įsitikinęs, kad iš dabartinės pavojingos stagnacijos Lietuvą į dinamiško augimo kelią gali sugrąžinti tik aiškios idėjos ir tokių idėjų įgyvendinimui pasiruošusi ir pasiryžusi politinė lyderystė. Tokio supratimo vedami nesenai ir paskelbėme išsamų bei sisteminį aiškių, ekonominio augimo sąlygas sukuriančių idėjų paketą, pavadintą „Nauju planu Lietuvai“. Siūlau visiems jį atidžiai perskaityti arba pasidžiaugti jo trumpu video pristatymu.

Šiame tekste nesiimu detalizuoti viso plano, galiu priminti tik tiek, kad planu siekiama Lietuvoje įgyvendinti Airijos sėkmės istoriją, kai per 1992-2002 metų laikotarpį Airija iš ilgametės Europos ekonominės atsilikėlės labai sparčiai tapo Europos pirmūne. Planas yra didelės apimties, net 60 puslapių, nes norint pasiekti esminio Plano tikslo – žymiai spartesnio ekonominės gerovės Lietuvoje kilimo, neužtenka vien tik paskelbti siektinos minimalios algos dydį.

Planas apima net keturias sritis – inovatyvios ekonomikos vystymas didmiesčiuose, investicijų pritraukimas ir naujų darbo vietų kūrimas regionuose, profesinio ugdymo sistemos pertvarka, kad Lietuva nepritrūktų kvalifikuotos darbo jėgos, ir specialaus, didelės apimties investicinio fondo, kurio apimtis siektų beveik 7 mlrd. eurų, sukūrimas. Plane įvardinti skaičiai – 1250 eurų bruto vidutinis atlyginimas ir 400 eurų vidutinė pensija 2021 metais yra šių idėjų įgyvendinimo rezultatas. Ir visiškai realus rezultatas, nes tokiais pat tempais atlyginimai augo Airijoje po 1990 metų.

Tėvynės Sąjunga nuo pat Sąjūdžio laikų valstybės pažangos siekė naujomis idėjomis ir tvirta lyderyste. Su „Nauju planu Lietuvai“ tęsiame šią tradiciją, tęsiame pastangas naujomis idėjomis grįsti valstybės pažangos perspektyvą.

Ar tokios idėjos bus įgyvendintos Lietuvoje? Be abejo, – tai lems rinkimai. Tačiau rinkimai lems ir tai, ar į Lietuvos valstybės politiką sugrįš idėjos. Tai įvyks tik tuo atveju, jeigu partijos eis į rinkimus su idėjomis. Deja, čia mano optimizmas ir tampa nebe tokiu tvirtu.

Stengiuosi atidžiai stebėti ir kitų partijų pasirengimą rinkimams. Kol kas matau rinkimų kampanijas, plakatus, rankų paspaudimus, garsius šūkius, kad galime tai, ko kiti negali, tuščiomis bendrybėmis užpildytas rinkimų programas, bet nematau idėjų. Nematau naujų idėjų, nematau šiomis idėjomis degančių akių, nematau tokiomis idėjomis užsikrėtusios lyderystės.

Politika be idėjų yra tik politikavimas. Tai tiesioginis kelias į idėjų ir darbų stagnaciją. Šiandien turime kelti esminį klausimą: ar ketverių stagnacijos metų, ketverių prarastų metų užtenka tam, kad suprastume, jog yra būtina sugrįžti prie idėjomis grįstos politikos, jeigu norime Lietuvoje sparčiau kurti europietišką gerovę. Idėjos ir lyderystė yra būtinos sąlygos, norint tai pasiekti. Partijos yra atsakingos už kokybišką idėjų ir lyderystės pasiūlą, net jeigu rinkėjai ir demonstruoja, kad tam nėra paklausos, nes partijos yra atsakingos ne tik už savo populiarumą, bet ir už tikrą valstybės pažangą, kurią gali sukurti tik partijų pasirengimas naujomis idėjomis brėžti ateities perspektyvą.

Atsakydamas į straipsnio pavadinime retoriškai pateiktą klausimą – ar idėjų dar reikia valstybės politikai, pats sau atsakau labai paprastai: tik idėjos ir sukuria valstybės politiką, kuri veda šalies pažangos link. Tokias idėjas ir jų įgyvendinimui būtiną politinę lyderystę turi sugeneruoti politinės partijos. Tai turi būti jų svarbiausias darbas ir esminė atsakomybė. Tuo politinės partijos ir skiriasi nuo bet kokių kitokių žmonių susibūrimų.

Jeigu partijos to nesugeba padaryti, valstybei ir lieka tik „muddle through“ kelias – „kapanojimosi“ kelias, kurio pasekmė yra stagnacija, lėta pažanga, tolstanti gerovės perspektyva ir dėl to nesustojamai išsivaikščiojanti Lietuva. Deja, tenka pripažinti, kad artėjant Seimo rinkimams dauguma partijų tik tokią „kapanojimosi“ perspektyvą ir tesugeba Lietuvai pasiūlyti – nei idėjų, nei lyderystės potencialo nesimato. O tai ir verčia su nerimu žvelgti į mūsų visų ateitį.