A. Kubilius. „Baimės demokratija“ ir „skęstančiųjų“ radikalizmas

Prieš kelias dienas rašiau, kad baimė yra prastas valdžios palydovas. Tikėjausi, kad valdžia įveiks savo baimes ir sudarys galimybę opozicijai neeilinėje sesijoje pateikti valdžiai nepatogių klausimų.

Iš vakaro, prieš ketvirtadienio nesėkmingą sesijos pradžią, mačiau, kaip man atrodė, tokio būsimo valdžios elgesio ženklų ir tai kėlė mano optimizmą. Deja, pasirodė, buvau naivus. Baimė yra tvirtai užvaldžiusi dabartinę valdžią, todėl valdančioji dauguma vieningai balsavo, kad opozicijai nebūtų leista pateikti tokių klausimų. Valdžiai buvo nusispjauti į tai, kad tuo pačiu buvo šiurkščiai sulaužyta Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta, kad ne mažiau kaip trečdalis Seimo narių turi teisę sukviesti neeilinę Seimo sesiją ir joje privalo būti svarstomi sesijos iniciatorių (šiuo atveju – opozicijos) siūlomi klausimai.

Klasikinė vakarietiška demokratija, vadinamoji konstitucinė demokratija, remiasi keliais aiškiais principais: laisvais demokratiniais rinkimais; valdžios atskaitomybe žiniasklaidai ir parlamentinei opozicijai; teismų nepriklausomumu. Šie esminiai demokratijos mechanizmai yra ginami Konstitucijos, todėl tokia sistema ir yra vadinama konstitucine demokratija.

Memorandume apie „demokratijos eroziją“, kurį paskelbėme prieš kelias savaites, sakėme, kad pagal visus šiuos svarbiausius demokratijos principus mūsų demokratija šiuo metu yra gana sunkiai pasiligojusi. Praėjusią savaitę paaiškėjo dar viena liga – mūsų demokratija nėra atspari valdžios baimės bacilai. Tokią demokratijos ligą tenka pavadinti „baimės demokratija“.

Klasikinė konstitucinė demokratija gimė ir plėtojosi remdamasi keliais idealistiniais principais – kad demokratijoje dalyvaujantys piliečiai ir politikai yra išmintingi ir bent minimaliai sąžiningi (ypač per rinkimus), kad valdžia nebijo atskaitomybės opozicijai, žiniasklaidai ir platesnei visuomenei, nes tik tokia atskaitomybė apsaugo valdžią nuo klaidų, neskaidrumų ir galimos korupcijos, kad teisėjai yra pakankamai išmintingi ir galintys priimti protingus ir piliečiams suprantamus sprendimus politinės korupcijos bylose. Kaip rašėme Memorandume, iki tokių idealių sąlygų demokratijos veikimui mums dar gana toli.

Šiomis savaitėmis pamatėme dar vieną ryškią problemą – kai jaunoje demokratijoje valdžia pasiduoda paniškai baimei, ji labai nesunkiai, savo daugumos „buldozeriu“, atskaitomybės opozicijai mechanizmą sugriauna. Taip konstitucinė demokratija tampa „baimės demokratija“ – parlamente galima svarstyti tik tai, ko valdantieji nebijo. To tipišką pavyzdį ir matėme Seimo salėje. O bijo jie savo korupcinių istorijų, savo nekompetencijos, savo stagnacijos atskleidimo.

„Baimės demokratija“ įgyja ypač pavojingas formas, kai ją pradeda lydėti ir „skęstančiųjų“ radikalizmo fenomenas, tai yra, kai valdančios partijos ar jų lyderiai, ypač artėjant rinkimams, pradeda jausti, kad politiškai jie ima „skęsti“, todėl jų elgesys tampa radikaliu, neracionaliu, neprognozuojamu, nebepaisančiu jokių konstitucinės demokratijos taisyklių ar tradicijų. Tokio radikalizmo svarbiausia priežastimi yra ta pati baimė, ypač, kai ji apima pačius aukščiausius valdžios sluoksnius.

Pastarosiomis dienomis tokio „skęstančiųjų“ radikalizmo elgesį ėmė nuolat demonstruoti ir pats Premjeras.

Toks „skęstančiųjų“ radikalizmas dažniausiai pasireiškia dvejomis tipinėmis formomis.

Pirmoji iš jų yra ta, kurią sąlygiškai galima pavadinti „aplinkui priešai“. Šiomis dienomis ši „skęstančiųjų“ radikalizmo viruso atmaina ypač smarkiai užpuolė Premjerą. Tik grįžęs iš Karibų viešai pareiškė, kad ant stalo rado raštelį, kuriame tariamai buvo išdėstytas prieš jį nukreipto perversmo planas. Po to nusprendė teismuose gintis nuo Agnės Bilotaitės „priešiško“ puolimo. Po to paaiškino, kad priešai puola jo Malinauską ir Malinauskui padedančius ministrus. Tada nutarė, kad priešai yra visa opozicija, kuri organizuoja prieš Premjerą nukreiptą neeilinę Seimo sesiją, todėl Premjeras savo balsu neparėmė tokios sesijos darbo.

Galų gale pats Premjeras įvardijo, kad Rusija daro įtaką prieš jo Vyriausybę nukreiptiems mokytojų streikams. Šio pareiškimo net pats išsigando, todėl radijo laidoje radikaliai, vos neužspringdamas užsipuolė „Žinių radijo“ žurnalistą Aurimą Perednį, atskaitydamas jam, kaip priešui, piktą moralą: „Reiškia jūs manęs negąsdinkit reiškia. Aš aš aš labai atvirai sakau. Tai džiaugtis reikia, kad, kaip pasakyt, kad aš aš apie tai kalbu nu“. (Andriaus Tapino transkripcija, patalpinta jo feisbuke). Taigi, priešai, negąsdinkite Premjero!

Antroji tokio „skęstančiųjų“ radikalizmo viruso forma yra ta, kurią reikėtų vadinti „o pas jus negrus muša“. Mano kartos bendrapiliečiai dar gerai atsimena, kaip prieš žlungant Sovietų Sąjungai, 1980-ųjų pradžioje, į JAV politikos lyderių kritiką dėl disidentų persekiojimo Sovietų Sąjungoje, kritiką dėl sovietų invazijos į Afganistaną, sovietų lyderiai ir politrukai iš baimės nervingai atsakydavo – „o pas jus, Amerikoje, negrus muša“. Sovietai taip ir „paskendo“ iki pat savo žlugimo, kartodami tą pačią frazę – „o pas jus negrus muša“.

Dabartinė Lietuvos valdžia, ypač tada, kai jai nesiseka su eiliniais korupciniais skandalais, elgiasi lygiai taip pat – iš jų neišgirsi jokių racionalių paaiškinimų dėl juos krečiančių korupcinių skandalų, girdėsi tik tai, kad dėl visko yra kalti konservatoriai. Kuo valdžiai blogiau, tuo radikalesnius tokio pobūdžio pareiškimus iš valdžios išgirsi. Anksčiau tokius pareiškimus valdžia patikėdavo ištransliuoti Skardžiui, Gražuliui ar Vėsaitei, bet pastaruoju metu su jais vis intensyviau pradeda konkuruoti pats Premjeras, kiekvieną savo paaiškinimą dėl savo Vyriausybės bėdų pradėdamas žodžiais „o jūs, konservatoriai,...“

„Baimės demokratija“ ir „skęstančiųjų“ radikalizmas yra gana pavojingas mišinys. Silpna, baimių persekiojama, atsiduodanti radikalizmui valdžia yra pavojinga valstybei. Baimė užvaldo valdžią, jeigu ji bijo tiesos, o taip būna tada, kai valdžia žino, kad turi didelių nuodėmių, kurias reikia slėpti. Baimė užvaldo valdžią ir tada, kai ji pradeda jausti, kad ima vis sparčiau „skęsti“ savo skandaluose ir kai rinkėjai pagaliau pasako: „karalius – nuogas“.

Tačiau ir šią analizę pasistengsiu baigti optimistiškai – mano įsitikinimu, „baimės demokratijos“ ir „skęstančiųjų“ radikalizmo virusai yra nesunkiai įveikiami. Pirmiausia todėl, kad jie yra labai ryškūs, gerai matomi ir todėl lengvai pastebimi. Praeitą savaitę tai ir matėme.

Vardan demokratijos sveikatos – baimę reikia vyti iš valdžios. Jeigu kitaip neišeina, jeigu baimės nebegalima atskirti nuo valdžios, kartais tenka baimę vyti su visa valdžia. Dabartinė valdžia labai sparčiai artėja prie tokios stadijos. Tai ir suteikia man vilties, kad galų gale pasveiksime...