Kai kas prognozuoja, kad kito apvalaus jubiliejaus ši Sąjunga nebesulauks: „Brexit“ ir Donaldo Trumpo džiaugsmas dėl jo, pabėgėliai, Putino hibridinės intrigos, Graikijos ekonominis paralyžius – visa tai iššūkiai, kuriuos matydami euroskeptikai džiugiai prognozuoja greitą ES mirtį.
Tačiau, kaip žinome, gandai ne tik apie Marko Tveno mirtį, dažnai būdavo ir tebėra gerokai perdėti. Lygiai taip pat yra ir su gandais apie greitą Europos Sąjungos mirtį. Mano įsitikinimu, švęsdama savo 60-metį, Europos Sąjunga yra tik savo brandos pradžioje. Tuo ji skiriasi nuo manęs, prieš keletą mėnesių taip pat šventusio tokį pat savo asmeninį jubiliejų, nes jaučiuosi jau solidžiai subrendusiu. Europos Sąjungos brandos pradžia pasižymi įvairiais sunkumais ir netikėtumais, bet kalbėti apie mirtį nėra jokios prasmės.
Šiame tekste noriu pasidalinti keletu šventinių (ir ne tik) pastebėjimų apie į brandos kelią žengiančią Europą ir apie tai, kodėl neteisūs tie, kurie skuba ją laidoti. Taip pat keletas pastebėjimų apie mus ir ta pačią Europos Sąjungą – su kokiais iššūkiais visi mes susidursime, ko turime siekti, kuo džiaugtis ir kam nesipriešinti.
Sąjungos 60-metis: jaunystė, branda ar senatvė?
Kodėl 2017 metais, prabėgus 60-čiai metų nuo Romos sutarties, kalbu tik apie Europos Sąjungos brandos pradžią? 60 metų, atrodo, nėra taip mažai, ypač, kai lyginame su žmogaus gyvenimu. Tačiau, kaip rodo pasaulio istorija, valstybių ar jų Sąjungų gyvenime 60 metų yra gana trumpas laikotarpis.
Tam, kad Europos Sąjunga, švęsdama savo 60-metį, įkvėptų šiek tiek daugiau optimizmo, labai sveika jos istoriją palyginti su Jungtinių Amerikos Valstijų istorija. JAV savo Konstituciją patvirtino 1787 metais, o 1791 metais ją papildė Teisių biliu. Taip prasidėjo JAV gyvavimo moderniųjų laikų istorija. Prabėgus 70 metų nuo šios svarbios datos, 1861 m. JAV pergyveno didžiulę, tragišką egzistencinę krizę – Pietūs nutarė atsiskirti nuo Šiaurės ir JAV paniro į pilietinį karą.
Turėjo prabėgti dar beveik 60 metų, kad 1917 metų pradžioje, po Prezidento Woodrow Wilsono kalbos, JAV apsispręstų dėl įsitraukimo į karą Europoje. Taip prasidėjo JAV globalaus dominavimo šimtmetis. Verta prisiminti ir tai, kad 1861 metais JAV federalinis biudžetas siekė tik 4 proc. viso JAV BVP, jis buvo nedaug padidėjęs ir 1900 metais, kai tesiekė tik 5 proc. Tik XX amžiaus du pasauliniai karai ir po jų gerokai padidėjęs valstybių vaidmuo JAV išlaidas padidino iki 30 proc.
Europos Sąjunga, švęsdama savo 60-metį, patiria panašų išmėginimą, kokį panašiu savo gyvavimo laikotarpiu patyrė ir JAV: nuo JAV norėjo atsiskirti pietinės valstijos, nuo Europos Sąjungos nori atsiskirti Didžioji Britanija. Skyrybos yra skausmingas dalykas: JAV vientisumas buvo išsaugotas ginklu, ES negali sekti tokiu pavyzdžiu, tačiau tikėtina, kad „Brexit“ baigsis gera sutartimi abiem pusėms ir taip bus išsaugotas Europos žemyno vientisumas. Verta taip pat prisiminti, kad ES biudžetas šiuo metu siekia tik 1 proc. viso Europos Sąjungoje sukuriamo BVP.
Ar dar po 60 metų (maždaug 2077 metais) ES paseks JAV pavyzdžiu ir įžengs į globalaus dominavimo amžių, šiandien dar sunku prognozuoti, bet faktas yra tas, kad ir ES, ir JAV, švęsdamos savo 60-mečius, buvo tik savo brandos pradžioje.
6-tasis Europos Sąjungos raidos scenarijus
Jubiliejaus proga Europos Komisijos Prezidentas Jean-Claude Junckeris paskelbė 5 scenarijus, pagal kuriuos, Komisijos nuomone, gali toliau vystytis Europos Sąjunga, ir visas Europos intelektualinis bei politinis elitas nuskubėjo rinktis ir ginčytis, kuris scenarijus yra labiausiai tinkamas. Europos „didieji“, susirinkę Versalyje, paskelbė, kad ES toliau vystysis pagal „dviejų greičių“ scenarijų. Kai kas paskubėjo tuo piktintis ir skelbti protestus.
Ta proga noriu išsakyti keletą pastabų, kurios, mano įsitikinimu, įrodo, kad ES vystysis pagal 6-tąjį scenarijų, kuris nėra įtrauktas į Junkerio paskelbtą scenarijų meniu. 6-tasis scenarijus yra ypatingas tuo, kad neturi jokių apibrėžtų bruožų ir todėl nenuspėjamas. Taip sakau žvelgdamas į prabėgusių 60 metų patirtį bei susiformavusias ES vystymosi tendencijas ir nematydamas jokių priežasčių, kodėl tos tendencijos per ateinančius 60 metų turėtų keistis.
Svarbiausias Europos Sąjungos vystymosi dėsnis gali būti aprašytas labai paprastai: Europos Sąjunga vystosi „natūralios, organiškos integracijos“ keliu, o ne kažkokių išgalvotų intelektualių integracijos schemų įgyvendinimo būdu. Todėl euroskeptikų pamėgtas gąsdinimas įvairiomis intelektualiomis Europos integracijos idėjomis (pastaruoju metu gąsdinama „daugiau Europos“ idėja) yra graži intelektualinė gimnastika, tačiau mažai ką bendro turinti su Europos Sąjungoje realiai vykstančiais procesais.
Nuo pat ES gimimo su Romos sutartimi 1957 metais, visus 60 metų ES vystėsi pagal tą pačią logiką: eidama nuo krizės prie krizės Europos Sąjunga natūraliai, organiškai įvairiose srityse ieškodavo naujų bendrų instrumentų, kurie padėtų apsiginti nuo tokių krizių, ir tokius instrumentus įgyvendindama, Europos Sąjunga tapdavo labiau integruota ir labiau konsoliduota. Praktinė, natūrali, organiška Europos Sąjungos integracija nuo Romos sutarties atvedė iki dabartinės Lisabonos sutarties, kuri atspindi žymiai labiau konsoliduotą ir integruotą ES būseną, jeigu dabartį lygini su Romos sutarties laikais.
Ir šiandien Europos Sąjunga yra priversta ieškoti vis naujų atsakų į vis naujas krizes ar iššūkius – pastaruoju metu ieškoma bendro ES atsako į pabėgėlių krizės iššūkius, stiprinant išorės sienų apsaugą ir kuriant bendrą pabėgėlių priėmimo politiką, šiek tiek anksčiau, kaip atsakas į pasaulinę finansinę krizę, gimė Fiskalinės drausmės sutartis ir Bankų sąjunga. Taip ES juda į priekį tuo pačiu – natūralios, organiškos integracijos keliu.
Be to, nuo XX amžiaus pabaigos Europai tenka ieškoti atsako ir į globalius iššūkius – bendra rinka ir bendra valiuta buvo pradėtos intensyviai kurti 1990 metų pradžioje, kai suvokta, kad į pasaulio ekonomiką sugrįžta toks milžinas kaip Kinija, ir buvo suprasta, kad norint Europai globaliai konkuruoti, tenka vienytis.
Visi pasigąsdinimai, kad Europos Sąjunga subyrės, ar pranašystės, kad jos tolesnė integracija negalima, nes tariamai nėra vienijančio „Europos vertybių“ ar „Europos tautos“ pagrindo, rodo tik tiek, kad ES kritikai iki šiol dar nesuprato Europoje vykstančios „organiškos integracijos“ procesų realybės: Europos Sąjunga vienijasi ne kokių nors gražių intelektualių, tačiau išgalvotų idėjų ar schemų pagrindu, bet „didžiausios bendros naudos“ pagrindu. Ta „didžiausia bendra nauda“ kartais būna aiški, kartais sunku sutarti, kokiais būdais tą bendrą naudą geriausia pasiekti, tačiau gąsdintis taip organiškai vykstančios konsolidacijos ir integracijos nėra labai protinga.
Galima spėti, kad tokiu natūraliu organiškos integracijos keliu Europos Sąjunga ir toliau vystysis, sudrebinama vis naujų krizių ir iššūkių bei sugebėdama imtis vis naujų „didžiausios bendros naudos“ praktinių instrumentų, kurių reikia tam, kad būtų rastas atsakas, kaip įveikti tokias krizes ir naujus iššūkius.
Šiandien sunku pasakyti, kaip Europos Sąjunga atrodys po ateinančių 60 metų, t. y. 2077 metais, kai bus minimas Romos sutarties 120 metų jubiliejus, tačiau galiu prognozuoti, kad ES bus žymiai labiau konsoliduota ir integruota, lyginant su tuo, ką turime dabar. Ir tai įvyks natūraliai, organiškai, įveikiant vis naujas krizes. Lietuvai toks natūralios, organiškos integracijos kelias bus naudingas pirmiausia geopolitinio saugumo prasme. Tokią natūralią ES integraciją lydės ir nuolatinės intelektualios diskusijos, kad tokia integracija yra pasmerkta žlugti, kad ES neturi ateities, ir tokia kritika taps taip pat natūralia organiškos ES integracijos proceso dalimi. Tačiau būtų visiškai neišmintinga tokiai ilgalaikei natūraliai organiškai integracijai žūtbūtiniai priešintis.
„Natūrali integracija“ ir jos „natūralūs iššūkiai“
Per ateinančius 60 metų Europos Sąjungos „natūrali integracija“ susidurs su „natūraliais iššūkiais“, bet ne su tais, kuriais taip mėgsta gąsdinti euroskeptikai.
Keletas minčių apie tokius mūsų laukiančius „natūralius iššūkius“:
a) Ne „Briuselio biurokratija“, o prasta ekonomika yra grėsmė.
Daug kas mėgsta keikti Briuselio biurokratiją, tvirtindami, kad jos yra per daug, kad ji yra nedemokratiška, kad ji sukuria daugybę nereikalingų ir absurdiškų reguliavimų, kad ji bando plėsti savo galias į tas sritis, kuriose tvarkytis turi tik nacionalinės valstybės. Tokioje kritikoje yra tiesos, bet ES iššūkiai ir problemos kyla ne dėl blogos „Briuselio biurokratijos“, o dėl globalių iššūkių Europos Sąjungos ekonomikai ir jos socialiniam modeliui.
Daug nusivylimo dėl negerėjančio gyvenimo yra ne tik Lietuvos provincijoje, bet ir Britanijos, Prancūzijos ar net Vokietijos provincijoje. Tai lemia objektyvūs procesai – 2016 metais paskelbta Mackenzey Global instituto ataskaita apie pasiturinčiose valstybėse atliktus tyrimus parodė, kad per pastarąjį dešimtmetį net 85 proc. žmonių, gyvenančių šiose šalyse, susidūrė su tokia situacija, kad jų uždirbtos pajamos arba neaugo arba netgi mažėjo. Toks dešimtmetis yra pirmasis po II pasaulinio karo.
Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl abiejose Atlanto pusėse daugelis žmonių yra nusivylę, praradę viltį dėl geresnės ateities, pasidavę frustracijai bei prieš „sistemą“ nukreiptam pykčiui, o tai sukuria gerą erdvę pigaus populiarumo siekiantiems politikams nurodyti, kas yra kaltas: Europoje dažniausiai būna kalta „Briuselio biurokratija“, Jungtinėse Valstijose – imigrantai iš Meksikos ar globali laisva prekyba. Toks visuomenėse paplitęs nusivylimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įvyko „Brexit“ ir kodėl tokio populiarumo pasiekė D. Trumpas, Bernie Sandersas ar Marine Le Pen.
Europoje yra įvairių ekonominių problemų, jas lemia įvairios priežastys, kai kurias iš jų gal ir lemia „Briuselio biurokratija“, tačiau didžiausia problema kyla dėl struktūrinių ES ekonomikos modelio problemų, kurias geriausiai dar 2005 metais apibūdino Angela Merkel, įvardindama 3 skaičius: 1) ES valstybėse gyvena apie 7 proc. pasaulio gyventojų; 2) ES valstybės pagamina apie 20 proc. pasaulio BVP ir 3) ES valstybės finansuoja apie 50 proc. pasaulio socialinių išlaidų.
Europos tradiciniai didžiuliai nacionaliniai socialiniai įsipareigojimai skandina Europos ekonominį konkurencingumą ir tik vienintelė Skandinavija demonstruoja pavydėtiną gebėjimą suderinti dideles socialines išlaidas su globaliu pirmavimu konkurencingumo lenktynėse. Visos kalbos, kad ES politinė konsolidacija žlugdo ES ekonomiką yra visiškai nepagrįstos, nes JAV ar Kinija yra politiškai kur kas labiau konsoliduotos nei ES, tačiau tai joms netrukdo nei labai sparčiai augti, nei būti inovacijų garvežiais.
Girdint Europos Sąjungoje populiarų nepasitenkinimą „Briuselio biurokratija“ ir aiškinimą, kad Briuselis yra kaltas dėl visų Europos ekonominių ir socialinių problemų, kurias europiečiai jaučia savo kasdieniame gyvenime, rimti europiečiai ir politikai atsakymo turi ieškoti ne klausiant, kaip pakeisti Briuselio biurokratiją, bet ką daryti su ekonominiu socialiniu „Europos modeliu“, kuriame tradiciškai vyrauja dideli socialiniai valstybės įsipareigojimai. Gali taip įvykti, kad ilgainiui Europa bus priversta gana radikaliai peržiūrėti savo tradicinį ekonominį/socialinį modelį, o ne Briuselio galias (kurias taip mėgsta nagrinėti Europos intelektualai).
Iš Lietuvos patirties verta pastebėti, kad po 2004 metų Lietuva padarė daugiausia pažangos ten, kur reikėjo įgyvendinti aiškią ES politiką (finansai, energetika, aplinkos apsauga, ekonomikos dereguliavimas) ir mažiausiai pažangos ten, kur tokios politikos nebuvo ir nėra: švietimas, socialinė rūpyba ir sveikatos apsauga. Taigi Lietuvos pažangai, grynai pragmatiškai, „daugiau Europos“ ir daugiau galių Briuselyje būtų naudinga mūsų ekonominei socialinei pažangai, jau nekalbant apie geopolitiką.
b) „Žirklės“ tarp europietiškų lūkesčių ir europietiškos realybės.
Vis dažniau galvoju, kad dalis plintančio nusivylimo Europos Sąjunga yra nulemta paprasčiausio ir didelio neatitikimo tarp europiečių lūkesčių, kuriuos jie sieja su ta pačia Europos Sąjunga bei jos „Briuselio biurokratija“, ir realybės, kokias galias ir resursus savo rankose turi tas pats Briuselis.
Klausantis kritikos, skirtos ES ar Briuseliui, kartais atrodo, kad kritikuojantieji norėtų, jog ES daug efektyviau išspręstų tas problemas, su kuriomis žmonės susiduria savo kasdienybėje. Lūkesčiai yra dideli – ir didesnių atlyginimų, ir didesnių pensijų, ir efektyvesnės bendros rinkos bei sienų apsaugos, o jeigu to nėra, tai nacionaliniai politikai skubiai pirštu parodo į Briuselio pusę, sakydami, kad tie nesprendžia arba neleidžia spręsti vietose.
Iš ES, kaip ir iš nacionalinių Vyriausybių, žmonės nori „daug ir greitai“, tačiau visada verta prisiminti, kad per nacionalinių valstybių biudžetus yra perskirstoma tarp 40-50 proc. nacionalinių valstybių BVP, tuo tarpu metinis ES visų išlaidų biudžetas siekia tik apie 1 proc. visos ES BVP, kuris susideda iš nacionalinių valstybių BVP. Kitaip sakant, ES finansiniai resursai yra apie 40-50 kartų mažesni už bendrus nacionalinių valstybių finansinius resursus, lygiai taip pat ir realios ES galios ką nors spręsti ES mastu yra tiek pat kartų mažesnės už atskirų nacionalinių valstybių galias.
Mes kol kas esame išskirtinėje padėtyje, nes kol kas gauname didelę struktūrinę paramą iš bendro ES biudžeto, ir tokia parama siekia iki 30 proc. mūsų metinių biudžetinių išlaidų. Todėl mums gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad ES turi daug galios ir resursų spręsti visas Europos problemas. Realybė, deja, yra kitokia, o tai reiškia, kad ir mes gyvename išsiskėtę gimnastikos špagate tarp „iliuzinių europinių lūkesčių“ ir žymiai menkesnės europietiškos realybės. Kai gyvenimas privers tai suvokti, bus nelengva, tačiau, esu įsitikinęs, kad ateityje natūrali europietiška integracija neišvengiamai atves ir prie to, kad ES disponuos didesniais finansiniais resursais. Taip, kaip tai istorijos bėgyje įvyko su JAV biudžetu.
Be to, vis labiau aiškės, kad bandymai dalį valstybės politikos sričių palikti išimtinai nacionalinei atsakomybei, taip bandant sumokėti kainą patriotiniams lūkesčiams, turi savo realybės kainą – tos sritys lieka mažiausiai reformuotos ir labiausiai nesugebančios suteikti žmonėms aukštos kokybės viešųjų paslaugų. Lietuvoje galime aiškiai matyti, kad geriausiai tvarkosi tos sritys, kurios buvo priverstos prisitaikyti prie ES ar kitų vakarietiškų organizacijų intensyvios priežiūros.
Kaip jau minėjau, Lietuvoje geriausiai atrodo valstybės finansų, energetikos, kai kurių kitų ekonomikos sričių, kariuomenės tvarkymas, kur tokios priežiūros ir pagalbos buvo daugiausia, o blogiausiai atrodo tos sritys, kurios Europos Sąjungoje tradiciškai yra paliktos nacionalinei atsakomybei: švietimas, sveikatos apsauga, socialinės rūpybos reikalai. Norėdami ir šiose srityse pajudėti į priekį, turėtumėme mažinti savo vietininkiškus lūkesčius ir pageidauti daugiau europietiškos realybės.
Kadangi prieš tai išaiškinau, kad esu „natūralios, organiškos integracijos“ šalininkas ir kadangi esu įsitikinęs, kad ateityje jos matysime vis daugiau, todėl esu įsitikinęs, kad būtų neprotinga tam priešintis. Ypač mums, gyvenantiems čia, Lietuvoje. Priešingai, savo lūkesčius turėtumėme orientuoti į tai, kad tos europietiškos realybės būtų daugiau, o tam iš tikrųjų reikia, kad Europoje būtų „daugiau Europos“. Bet tai vyks natūraliai, o ne įgyvendinant kokią nors dirbtinę, intelektualią schemą.
c) Europinės konsolidacijos ir nacionalinės fragmentacijos priešprieša.
Natūralios, organiškos ES konsolidacijos pasekmė – vis akivaizdžiau natūraliu Europos varikliu ir lyderiu tampa Vokietija. Po „Brexit“ tai jausis dar labiau. Prancūzija, Lenkija, Ispanija, Italija kovos už savo vietą. Mes, savo ruožtu, neturime bijoti Vokietijos lyderystės, nes tai yra natūrali, organiška lyderystė.
Kita vertus, Europa susiduria su kita, gana aštria savo natūralios, organiškos konsolidacijos pasekme – atskirose valstybėse stiprėja nacionalinės fragmentacijos tendencijos: Katalonijos ir Škotijos pastangos siekti savo nacionalinės nepriklausomybės, išlaikant savo priklausomybę Europos Sąjungai, yra tik du tokių procesų pavyzdžiai. Ateityje tokių procesų galime tikėtis ir daugiau. Nes tai lemia natūralūs procesai: plėtojantis organiškai ES konsolidacijai, vis daugiau galių įvairiose srityse yra suteikiama „Briuselio biurokratijai“ ir atitinkamai jų mažėja nacionalinėse sostinėse.
Kaip sakiau, toks natūralus galių persiskirstymas pats savaime tikrai nėra blogis, o priešingai – „didžiausios bendros naudos“ realizavimo instrumentas. Tačiau jo pasekmė yra ta, kad tokio natūralaus proceso metu mažėjant nacionalinės valstybės sostinės politinėms ir juridinėms galioms (nes dalis jų persikelia į Briuselio lygmenį), įvairūs regionai, išlaikę stiprius istorinius ir etninius sentimentus, vis drąsiau, nepaisydami ir nesibaimindami nusilpusių savo valstybių sostinių, imasi siekti savo regiono nepriklausomybės, kartu deklaruodami ištikimybę narystei Europos Sąjungoje.
Tokie natūralūs procesai, skatinantys „regionų Europos“ ar „Tėvynių Europos“ sentimento plėtrą Europoje, gali gąsdinti, nes susidaro vaizdas, kad Europoje vienintelis dalykas, kuris auga, – tai chaosas. Be abejo, nacionaliniai jausmai yra galinga jėga, mes patys tą patyrėme Sąjūdžio metais – gali sugriauti didžiausias imperijas, tačiau į šiandien ryškėjančią sąsają tarp natūralios europietiškos konsolidacijos ir didėjančios regioninės fragmentacijos nežiūrėčiau labai baimingai.
Šie procesai reiškia tik tiek, kad Europos organiškos konsolidacijos procesų dėka istoriniai regionai Europoje šiandien jaučiasi žymiai stipriau ir drąsiau, ir į tai turės atsižvelgti tiek nacionalinės sostinės, tiek Briuselis. Regionų sentimento stiprėjimas yra neišvengiamas ir prie to ES turės prisitaikyti. Gal net ieškant naujų europinių instrumentų, kad būtų patenkinti ir regionai, ir nacionalinės sostinės.
Galų gale, kaip ir kitais atvejais, ekonominės problemos, nusivylimas savo socialine būkle, sumaišytos su istoriniais nacionaliniais sentimentais, išveda žmones į gatves. Nėra sunku jiems nurodyti, kas yra kaltas: kartais nacionalinė sostinė, kartais Briuselis (Lietuvoje – be abejo, Kubilius :)). Jei Europoje ar jos atskirose valstybėse būtų mažiau ekonominių problemų, tikėtina, kad būtų mažiau ir euroskepticizmo, o kai kur – ir regioninės fragmentacijos.
Ir pabaigai
Kaip prieš kelis mėnesius apie Europos Sąjungą kalbėjo Vytautas Ališauskas – nežinomybė gąsdina. Kaip vystysis pasaulis, ar net mums artimesnė Europa – sunku prognozuoti, ypač kai matome, kad daugėja chaoso, sunkiai suprantamų politinių procesų, plinta lengvabūdiškas populizmas. Tai tikrai neramina. Bet tokioje šio laikmečio kasdienybėje turime įžvelgti ilgalaikius procesus, jų gilumines nekintamas priežastis, ir tai padės mums suvokti, kas vyksta.
Mums, pirmiausia, turi rūpėti Europos Sąjunga. Keletą jos giluminių procesų pabandžiau aptarti. Jie manęs negąsdina. Priešingai, jų natūralios tendencijos man duoda atsakymą į klausimą – kas mūsų laukia. Matysime Europoje atsirandant „daugiau Europos“, bet tai vyks natūraliai ir truks dešimtmečius.
Būtų blogai, jeigu pasiduotume Centrinėje Europoje plintančiai madai ir bandytume priešintis tokioms natūralioms tendencijoms. Tuo nieko nelaimėtume ir tik stotume prieš savo gyvybinį interesą – būti dalimi Vakarų. Europos Sąjunga, o tuo pačiu ir mes turime visas galimybes ir toliau drąsiai eiti tuo pačiu keliu, kokiu ES ėjo pirmuosius 60 metų – vis didesnės brandos ir vis didesnės konsolidacijos keliu. Natūraliu keliu ir todėl patraukliu keliu. Man patinka šis kelias, nepaisant to, kad vietomis jis būna netikėtai duobėtas.