A. Kubilius. Kada valdžia nustos apgaudinėti pensininkus ir mus visus?

Premjeras neseniai paaiškino, kodėl pensijos Lietuvoje yra mažesnės nei kaimyninėse valstybėse. Kaip visada jo atsakymas buvo toks pat paprastas: atseit, Kubilius jas 2009 m. sumažino, todėl jos ir yra mažesnės.

Socialdemokratai neužmiršta kiekviena proga pakartoti, kad Kubilius ir konservatoriai „atėmė“, „nusavino“, vos ne „pavogė“ pensininkų pensijas ir todėl dabar vargšai pensininkai turi kentėti.

Toks propagandinis melas yra tapęs išskirtiniu šios valdžios bruožu ir jau nebestebina. Nestebina ir tai, kad dalis žmonių tokia aktyvia melaginga valdžios propaganda ima ir patiki.

Tačiau realybė yra ta, kad ypač mažas pensijas gaunantys pensininkai yra būtent šios valdžios skriaudžiami, ar net galima sakyti apiplėšinėjami jau ketvirtus metus iš eilės, ir tie patys socialdemokratai dėl to visai nesijaudina.

Faktai yra tokie:

1. Nuo 2012 metų pabaigos, kai pasibaigus ekonominei krizei į valdžią sugrįžo socialdemokratai ir savo darbą pradėjo nuo Seimo narių algų pasididinimo beveik 30 proc., vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje 2013, 2014, 2015 metais kilo vidutiniškai po 5 proc. Šiais, 2016 metais kils tiek pat. 2016 metų pabaigoje atlyginimai bus maždaug 20 proc. didesni nei buvo 2012 metų pabaigoje. Ir tai yra gerai, bet tame nėra kokio nors didelio valdžios indėlio – po krizės atsigauna ekonomika, dėl to kyla ir atlyginimai. MMA didinimas tam turi įtakos, tačiau ne esminės.

2. Tačiau senatvės pensijos, kurių dydis priklauso nuo valdžios sprendimų, per šį laikotarpį nuo 2012 metų pabaigos praktiškai visiškai nesikeitė, ir tai, kad valdžia šiais metais bazinę pensiją nutarė padidinti 4 eurais esmės nekeičia – vidutinė senatvės pensija 2015 m. pabaigoje buvo tik 4 proc. didesnė nei 2012 m. pabaigoje. Skirtumas tarp atlyginimų ir pensijų augimo ryškiai matosi pateiktuose grafikuose.

Reikia atsiminti, kad sprendimus dėl bazinės pensijos didinimo priima Vyriausybė. A. Butkevičiaus Vyriausybė visus ketverius metus sąmoningai iš esmės nedidino pensijų.

3. Pastaruoju metu Premjeras teisingai pastebi, kad reikia pensijas automatiškai indeksuoti tiek, kiek vidutiniškai auga atlyginimai, ir tai, kad tai yra numatyta Sodros pertvarkos planuose, tačiau tą patį Vyriausybė turėjo daryti ir nuo 2012 m. pabaigos, nelaukdama kada tai bus įrašyta į įstatymą. Deja, Vyriausybė to nedarė.

4. Be abejo, Vyriausybės propagandistai šauks, kad jie to negalėjo daryti, nes reikėjo kompensuoti krizės laikotarpiu sumažintas pensijas, tačiau tai yra dar viena valdžios demagogija:

– krizės laikotarpiu, 2009 metais, susitarę su visais socialiniais partneriais, turėjome priimti sprendimą pensijas vidutiniškai sumažinti 5 proc., didesnes pensijas mažindami didesniu procentu, o pensijų, mažesnių nei 650 litų, nemažinome visai. Pensijas turėjome mažinti, nes ankstesnė G. Kirkilo Vyriausybė, su V. Blinkevičiūte priešakyje, per vienerius 2007-2008 metus, artėjant rinkimams, pensijas padidino 50 proc. ir tokia nepamatuota finansinė našta, prasidėjus pasaulinei krizei, grasino sugriauti visus valstybės finansus;

– toks 2009 metų sumažinimas buvo laikinas, ir lengvėjant krizės naštai, jau 2012 metais, mūsų Vyriausybės sprendimu pensijų dydžiai buvo atstatyti (Premjere, nustokite apgaudinėti Lietuvos žmones, kodėl jų pensijos yra mažos!!!). Kartu buvo priimtas sprendimas, kad toks laikinas pensijų sumažinimas valstybės pastangomis turės būti kompensuotas. Konstitucinis Teismas ne vieną kartą išaiškino, kad valstybė tai turi daryti ne pensininkų sąskaita;

– Seimas 2014 metais priėmė specialų įstatymą, kuris numatė, kad pensijos bus kompensuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Tai leido valstybei reikalingas lėšas skolintis tarptautinėse finansų rinkose, ši Vyriausybė turėjo galimybę visas sumažintas pensijas kompensuoti vienu ypu, bet Premjeras pasirinko kitą kelią - išmokėti kompensacijas mažomis dalimis (kad galėtų iki pat rinkimų aiškinti, koks jis yra geras, ir koks Kubilius buvo blogas). Tačiau bet kuriuo atveju, kompensacijos buvo ir yra mokamos ne Sodros biudžeto sąskaita, jų mokėjimas neįtakoja valstybės finansų deficito, tačiau dabartinė valdžia nutarė, kad pensininkams bus per daug gerai, jeigu jie gaus ir kompensacijas ir dar jų pensijos didės tiek, kiek didėja atlyginimai. Todėl ir nutarė per visus ketverius savo valdžios metus pensijų praktiškai visiškai nedidinti;

– tokio tylaus, bet tikro pensininkų „apiplėšimo“ rezultatas yra tas, kad šiandien labiausiai nuskriausti yra tie pensininkai, kurie gauna mažas pensijas, nes jų pensijos krizės laikotarpiu nebuvo mažinamos, jie dabar negauna jokių kompensacijų, o valdžia jų mažas pensijas visus ketverius metus laiko praktiškai užšaldytas ir todėl 15 proc. mažesnes nei turėtų būti, jeigu valdžia nebūtų nutarusi skriausti pensininkų.

Taip pat stipriai nukenčia ir tie, kas tik šiuo metu išeina į pensiją, nes dėl dabartinės valdžios sprendimo tyliai „nusavinti“ pensijas, jie šiandien gauna maždaug 10-15 proc. mažesnes pensijas, nei turėtų gauti, jeigu valdžia nuo pat 2012 metų pabaigos būtų nuosekliai indeksavusi pensijas tiek, kiek vidutiniškai auga atlyginimai.

Taigi išvados yra tokios:

1. Nuo 2012 metų pabaigos Lietuvos pensininkai šios valdžios yra sąmoningai „apiplėšinėjami“ ir šiuo metu gauna maždaug 10-15 proc. mažesnes pensijas, nei turėtų gauti tuo metu, kai pastoviai auga ekonomika bei atlyginimai.

2. Visi aiškinimai, kad nuo 2012 metų pabaigos valdžia negalėjo didinti pensijų, nes siekė įvesti eurą ir turėjo kompensuoti 2009-2012 metais laikinai sumažintas pensijas, yra gryna valdžios demagogija, nepagrįsta jokiais finansiniais ar juridiniais argumentais. Aukoti pensininkus tam, kad būtų įvestas euras, gali tik socialdemokratai.

3. Tokia šios valdžios politika yra akivaizdžiai prieštaraujanti ir Konstitucinio Teismo suformuluotai „gerovės valstybės“ doktrinai, tačiau teisine prasme tokią valdžios politiką yra sunku apskųsti Konstituciniam Teismui, nes valdžia nėra priėmusi nutarimo (kurį būtų galima apskųsti), kad pensijos nebus didinamos. Ji tiesiog nepriėmė nutarimų, kuriais pensijos būtų buvę didinamos tiek, kiek jos turėjo didėti.

4. Tokia ilgalaikė šios valdžios politika gali turėti sunkių pasekmių valstybės finansams, nes patiems pensininkams ar politikams atradus teisinį būdą kaip ginčus dėl tokios politikos klaidingumo ir neteisėtumo perkelti į Konstitucinį Teismą, yra didelė tikimybė, kad tokia ilgalaikė pensininkų „skriaudimo“ politika būtų pripažinta neatitinkančia konstitucinės doktrinos ir valstybė būtų priversta mokėti milžiniškas kompensacijas.

Šiuo metu lieka tik retoriškai kreiptis: socialdemokratai, nustokite pagaliau „apiplėšinėti“ pensininkus; pradėkite pagaliau rūpintis ne tik valdiška propaganda, bet ir tuo, kaip valstybę bei jos finansus teisingai valdyti; jei kitaip nesugebate, tai „pakelkite pareigose“ ir atsisveikinkite ne tik su Finansų ministru, bet ir su Socialinių reikalų ir darbo ministre, kad pagaliau baigtųsi paprastų žmonių ir ypač pensininkų negailestingas apgaudinėjimas.