Tai, ką pavyko pasiekti per šiuos dešimt metų, taip pat yra stebuklas. Nors mėgstame skųstis ir verkšlenti, bet tikrai bus, ką švęsti.
Atrodytų, visos Lietuvos geopolitinės problemos išspręstos jau prieš dešimt metų ir apie geopolitiką nebėra ką kalbėti – ES mums yra ekonominio saugumo sąjunga, NATO – karinio saugumo sąjunga, todėl galime jaustis visais aspektais saugūs, atsipalaidavę, net ir tinkamai nefinansuodami savo gynybos.
Tačiau, be tų pamatinių standartinių geopolitinių nuostatų, kad esame ES ir NATO nariai, ištikimi JAV sąjungininkai, kad rūpinamės europietiško saugumo ir gerovės erdvės plėtra į Rytus nuo mūsų, nes nuo to priklauso ir mūsų saugumas, periodiškai sau keliame klausimus ar diskutuojame idėjas, susijusias su tuo, ką vadinčiau „minkštąja geopolitika“.
„Minkštosios geopolitikos“ terminas yra naujadaras, kuriuo noriu apibrėžti „minkštesnius“ nei „kietus“ tikrosios geopolitikos reikalus: tai yra kaip mes suvokiame savo strateginį vaidmenį šiame regione, prie ko labiau glaudžiamės, kieno „minkštųjų galių“ įtakoms labiau atsiduodame, kas gali mums padėti sparčiau savo mąstysena ir laikysena išsivaduoti iš sovietinio paveldo, kas gali sustiprinti mūsų saugumą be to, kad esame ES ir NATO nariai. Šie svarstymai taip pat yra labai svarbūs, bet, deja, labai dažnai lieka politinės darbotvarkės paraštėse. Ateina laikas, kai jie turi tapti centriniu nacionalinės darbotvarkės klausimu.
Ar stagnacinis plaukimas pasroviui mums tinka?
Per pastaruosius keliolika metų kildavo vis naujų idėjų dėl Lietuvos minkštosios geopolitinės orientacijos – Lietuva regiono lyderė; Lietuva – Lenkijos strateginė partnerė; Lietuva – senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) centras; Lietuva – nuobodi ES ir NATO provincija.
Nuobodžia provincija netampame dėl nenuobodaus Rytų kaimyno; regiono lyderiais negalime tapti, nes kiti regiono kaimynai (Lenkija) yra didesni ir save laiko regiono lyderiais; su Lenkija esame kaimynai, bet jie mūsų nelaiko strateginiais partneriais, nes save laiko galingųjų Vokietijos ir Prancūzijos, o ne mažytės Lietuvos strategine partnere; Rytų kaimynystė, kur Lietuva galėtų laikyti save LDK centru, skendi miglose, nes Kremlius ne tam buvo statytas, kad slaviška Ukraina ir Baltarusija nusigręžtų nuo Maskvos ir pradėtų klausytis Berlyno ar Briuselio.
Investuotojų požiūriu, esame kraštas, kuris yra kažkur Europos Rytuose, už Lenkijos, bet prieš Rusiją, kitaip sakant, blogiau nei Lenkija, bet šiek tiek geriau nei Rusija. Nors geografiškai esame netoli sėkmingo Šiaurės regiono, tačiau vengiame ir nesugebame nei rodyti, nei pasinaudoti šiuo „minkštosios galios“ pranašumu.
Tokia yra realybė.
Ir šalia to – amžina Lietuvos geografinė ir istorinė geopolitinė lemtis: per kelis artimiausius dešimtmečius galimos Rusijos postimperinės konvulsijos, tiek karinės, tiek energetinės, tiek minkštosios galios, kurios gali būti labai skaudžios Lietuvai.
Kaip tai pasitinkame? 10 metų narystės ES ir NATO – ar to užtenka ir toliau, tik atsidavę patogiai minties ir veiklos stagnacijai, plaukiame pasroviui, kur mus ta narystė nuneš, patys nebesistengiame; ar matome naujus iššūkius, naujas galimybes, kurias sąmoningai siekiame išnaudoti? Jeigu taip, tai ką ir vardan kokių tikslų.
Nuo pat 1990-ųjų metų Lietuvos ligšiolinę geopolitinę strategiją galima apibūdinti labai paprastai – arčiau Europos, arčiau Vakarų, toliau nuo Rusijos. Paprasta ir teisinga strategija – labai aiškiai pasakanti ir ką toliau reikia daryti: patiems save už plaukų tempti europietiškos gyvensenos link, greičiau įveikiant tą atstumą, kuris mus per 50 metų okupacijos atskyrė nuo tikro vakarietiško, europietiško gyvenimo. Europietiška gerovė ir infrastruktūra – laidai, vamzdžiai, bėgiai, geri keliai, bendra valiuta turi mus įpainioti ir pririšti prie Europos taip, kad jokios Rusijos konvulsijos mums nebebūtų baisios. Link to einame, tačiau skausmingai lėtai – vienas žingsnis į priekį, du – jeigu ne atgal, tai į kairę, bet ne į priekį.
Dar sunkiau su „minkštaisiais dalykais“, su mąstymu, požiūriu į platųjį pasaulį. Patys sau atvirai pripažinkime, kad per narystės ES dešimtmetį dar tikrai viso atsilikimo neįveikėme, su visu sovietmečio paveldu savo galvosenoje ir elgsenoje neatsisveikinome. Vien tik tai, kad visą šį dešimtmetį Lietuvos politika nepasveiksta nuo tokio reiškinio kaip Uspaskich, daug ką pasako apie mūsų kelionės iš posovietinės į europietišką politinę erdvę lėtumą ir tai, kiek dar kelio mums reikės nueiti. Svarstymai, kad galėtume ir nesiveržti giliau į Vakarus, kad jau užtenka to, ką turime – tai yra narystės ES ir NATO, kad nuo Rusijos jau pabėgome, o toliau turime tiesiog „būti savimi“, yra paprasčiausiai nesuvokimas, kad šiandieninė pastanga sustoti ir „būti savimi“ yra pavojinga pastanga būti ne „labiau lietuviu“, o „labiau posovietiku“. O tai gali ir toliau likti ne tik esminis kanalas, pro kurį veržiasi Rusijos įtakos „minkštoji galia“, bet ir didžiausia kliūtis mūsų ekonomikos ir gerovės susilyginimui su europine gerove.
Tiek peržvelgiant nueitą kelią, tiek matant tai, kokį kelią dar reikia nueiti, tiek suvokiant, kiek pavojingas yra dabartinis stagnacinis trypčiojimas vietoje, esu įsitikinęs, kad sąmoningas ir spartesnis nei iki šiol suartėjimas su skandinavais, su Nordicais – pati tinkamiausia „minkštoji“ geopolitinė kryptis Lietuvai.
Tai nėra priešprieša kaimynystei ir istorinei partnerystei su Lenkija. Tai ne priešprieša narystei NATO ar tradicinei proamerikietiškai politikai, tai ne nusisukimas nuo tradicinio rūpesčio buvusios LDK teritorija. Tai tiesiog siūlymas suvokti, kiek daug neišnaudoto geopolitinio kapitalo šioje kryptyje yra.
Greitesnio kelio namo paieška
Nors esame geografinis Europos centras, bet žiūrint iš Briuselio bokštų esame vakarietiškos Europos rytinis pakraštys. Ir geografine, ir kitomis prasmėmis, ir taip buvo per amžius. 30 km nuo mūsų sostinės prasideda kita erdvė – bizantiškos politikos erdvė. Istoriškai ši riba ne visada buvo taip arti Vilniaus, tačiau tą bizantišką kvapą visada jautėme.
Nuo pat viduramžių, nuo Vytauto sąmoningo sprendimo pasikrikštyti Lietuva išmintingai siekė įsitvirtinti europietiškoje erdvėje ir apsiginti nuo bizantiškos invazijos. Europinė kultūra, gyvensena, politinė sąmonė į mūsų šalį ėjo ir smelkėsi per Lietuvos partnerystės su katalikiška Lenkija ryšius. Natūralu, kad civilizacinė kultūra iš Europos šerdies į pakraščius smelkėsi ir smelkiasi per artimiausius geografinius kaimynus, per istoriškai susiklosčiusius ryšius.
Todėl į Lietuvą europietiška kultūra atėjo per Lenkiją, o ne per, pavyzdžiui Prancūziją ar Olandiją, su kuriomis nebuvome nei kaimynai, nei turėjome kokių nors intensyvesnių istorinių ryšių. Tuo tarpu mūsų kaimynai latviai ir estai patyrė kitokią europeizacijos kultūrą – būdami protestantiškosios Livonijos dalis, jie žymiai labiau jautė vokiečių, švedų ar danų kultūrinį poveikį nei artimų kaimynų – Lietuvos ir Lenkijos – įtaką.
Istorija mus, tris Baltijos seses, skaudžiai suvienodino – nuo pat XVIII amžiaus pabaigos beveik 200 metų iki pat 1990-ųjų (su nedidele 22 metų tarpukario pertrauka) buvome prieš savo valią paversti Rusijos imperijos dalimi. Kai ši paskutinė Europos žemyne imperija, pasivadinusi Sovietų Sąjunga, 1990-aisiais pradėjo byrėti, ne tik prisidėjome prie to byrėjimo paspartinimo, bet ir sugebėjome sėkmingai iš tų griuvėsių pabėgti. Bet pabėgę per vieną dieną netapome europiečiais. Net ir per 10 metų po to, kai tapome ES nariais, gyvenimo kultūros, darbo kultūros, politinės kultūros, tarpusavio pasitikėjimo ir pasitikėjimo savo valstybe kultūros požiūriu vis dar esame vargšai posovietikai, bet ne europiečiai.
Kaip rašo Audrius Bačiulis „Veide“ – pasaulio sociologai yra atradę vadinamąjį „Habsburgų efektą“, kuris lemia, kad žmonių pasitikėjimas valdžios skaidrumu buvusioje Habsburgų imperijos teritorijoje, apėmusioje ir dabartinę Vakarų Ukrainą, prabėgus šimtui metų nuo imperijos žlugimo, yra gerokai didesnis nei greta esančiose teritorijose, kurios kažkada priklausė Rusijos ar Osmanų imperijoms. A. Bačiulis daro išvadą, kad ir mes neigiamas okupacijos pasekmes jausime netgi po šimtmečio. Taigi mums kelias iki europietiškos kultūros virsmo ir įsivyravimo lieka vis dar gana tolimas. O tai reiškia, kad posovietinė pelkė vis dar lieka pavojingai arti.
Šį Lietuvos europeizacijos arba naujo Lietuvos europinio krikšto etapą nuo pat 1990-ųjų pradėjome kitaip nei prieš 600 metų. Iš karto po to laisvoji Europa į mūsų regioną atėjo pirmiausia per labai stiprų šiauriečių solidarumą, pradedant nuo islandų, baigiant danais, švedais ir visais šiauriečiais. Iki pat mūsų tapimo ES ir NATO nariais, mūsų geopolitinis saugumas ir ekonominė pažanga buvo šiauriečių svarbiausias geopolitinis prioritetas. Šiauriečiai buvo labai svarbus veiksnys, kad ir Vašingtonas, ir Berlynas bei Briuselis mūsų keliui namo, į Europą, į Vakarus būtų palankus. Tai nereiškia, kad nuvertiname Varšuvos ar paties Vašingtono svarbą, tačiau šiauriečių vaidmuo buvo ypatingas. Kitaip nei Vytauto laikais, šį kartą Europa į Lietuvą sugrįžo ne tik per Varšuvą, bet pirmiausia per Reikjaviką, Stokholmą, Kopenhagą, Oslą.
Verta pažymėti, kad jau prieš gerą dešimtmetį, Januškos ir Adamkaus laikais, kai ieškodami savo geopolitinio kodo skelbėmės, kad būsime viso mus supančio Centrinės ir Rytų Europos regiono, apimančio ne tik Estiją ir Latviją, bet ir Lenkiją bei Ukrainą su Baltarusija, lyderiai, mūsų kaimynai estai patyliukais pasiskelbė, kad jie yra ne Centrinės ar Rytų Europos šalis, bet vadinamojo Šiaurės regiono dalis (kaip mėgsta sakyti europiečiai – Nordic'ai).
Mums visada lietuvišką pavydą sukeldavo estiškas gebėjimas save atskirti ir garsiai reklamuoti pasaulyje, tai kaip Nordic šalį, tai kaip internetinę E-stonią. Todėl vis juokaudavau, kad Lietuvos minkštoji geopolitika turi būti labai paprasta – pasivyti ir pralenkti Estiją. 2013 m. šiuo požiūriu buvo labai sėkmingi – pasivijome ir pralenkėme Estiją pagal „Doing Business“ reitingus ir pagal BVP/capita dydį, tačiau vis dar dramatiškai atsiliekame pagal europietiškų vertybių sklaidą, pavyzdžiui, pagal korupcijos suvokimo indeksus ar pagal pasitikėjimo savo valstybe parametrus. Europietiška kultūra šį kartą į rytinę Baltijos pakrantę ateina pirmiausia per Šiaurę, o Estija ir geografiškai, ir lingvistiškai, ir mentališkai yra artimesnė šiauriečiams, bent jau suomiams, nei mes. Norėdami ir šioje srityje „pasivyti ir pralenkti estus“, turime save paversti tokiais pačiais šiauriečiais, kaip tokie patys kaip mes posovietiniai estai su savimi padarė.
Sunku tikėtis, kad šiuo europietiškos kultūros sklaidos mūsų regione požiūriu su šiauriečiais kaimynais gali konkuruoti mūsų kaimynė Lenkija, pati per pastaruosius 200 metų patyrusi tokią pačią rusifikacijos, bizantizacijos ir sovietizacijos patirtį. Ir jie, ir mes vis dar galime tarpusavyje konkuruoti, kurie esame didesni posovietikai, kai ginčijamės dėl „w“ rašybos lietuviškose pavardėse ir sunkiai galėtume konkuruoti dėl to, kurie esame didesni europiečiai, kai kalbame apie europietiškus kaimyninius santykius.
Taigi jeigu norime save už plaukų greičiau kilstelėti iš posovietinės balos ir norime greičiau patys save paversti normaliais europiečiais, turime pirmiausia patys save kilstelėti šiauriečių link. Tik taip greičiau tapsime europiečiais plačiąja prasme, ne tik juridine. Turime suvokti, kad suartėjimas su šiauriečiais yra mūsų geopolitinis ir geokultūrinis interesas ir kad jo įgyvendinimui reikia mūsų pačių sąmoningų ir racionalių pastangų, nelaukiant, kad kaip ir 1990-aisiais tokio suartėjimo labai aktyviai ir toliau sieks patys šiauriečiai.
Šiaurės interesai ir mes
Atrodytų, toks suartėjimas vyksta savaime, juo einant jau labai daug pasiekta ir todėl tolesnis suartėjimas bus tiesiog natūrali tąsa to, kas vyko iki šiol. Iš tiesų galima būtų vardinti daugybę dalykų, kuriais galime nuoširdžiai pasidžiaugti, daugybę politinių formatų, kuriuose bendradarbiavimas yra įgijęs įprastos kasdienybės režimą, biurokratinis diplomatijos terminas NB8 nereikalauja kokių nors platesnių paaiškinimų netgi tarp tų, kurie užsienio politika pernelyg nesidomi. Ne taip senai regiono užsienio reikalų ministrai net specialią strategiją patvirtino, kuri apėmė dešimtis būsimų konkrečių žingsnių, kurie bus įgyvendinami tam, kad tas tradicinis bendradarbiavimas taptų dar efektyvesniu.
Tačiau neapgaudinėkime savęs. Intensyvėjanti biurokratinė bendradarbiavimo veikla visiškai nereiškia, kad mes artėjame prie Šiaurės ir tai nereiškia, kad Šiaurė sparčiau artėja prie mūsų.
Dalyvaudamas Lietuvos ir regiono politikoje nuo pat 1990 m. pradžios labai ryškiai mačiau du laikotarpius: pirmasis, iki mūsų narystės ES, pasižymėjo labai intensyviu šiauriečių interesu mus tempti ir stumti į priekį, narystės Europos Sąjungoje ir NATO link, nors dalis jų nebuvo ir nėra NATO ar ES nariai. Gyvybiškas jų interesas matyti mus ekonomiškai ir geopolitiškai saugius lėmė labai aktyvią šiauriečių politikų laikyseną dėl mūsų, kuria mes galėjome džiaugtis ir išnaudoti. Didysis skandinavų verslas, ypač bankai, mus matė kaip savo potencialią rinką, ir intensyviai investavo. Bankų atėjimas garantavo mūsų finansų stabilumą ir saugumą, kuris buvo reikalingas jų kitoms investicijoms, nors ir prisidėjo prie mūsų krizės gilumo. Nuo pat Kovo 11-osios skandinavų politinės partijos mus aktyviausiai mokė demokratijos, rinkiminių kampanijų ir tarptautinės diplomatijos abėcėles.
Tačiau mums pasiekus narystes ES ir NATO, šiauriečiai suvokė, kad jie savo geopolitinę misiją įvykdė, mes išaugome iš pradinukų statuso ir nebesijaučiame, kad kas nors mus turėtų vis dar kur nors stumti ar traukti. Dar 2010 metais į Baltijos Premjerų Tarybos neformalų posėdį prie Bauskės, senoje gražioje pilyje pasikvietėme garsųjį Uffe Eleman-Jensen, 1990-aisiais buvusį Danijos užsienio reikalų ministrą, vieną iš Baltijos šalių nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo architektų ir aktyvų šiandieninio Baltijos regiono intensyvesnio bendradarbiavimo lyderių. Jo paprašėme išsakyti dabartinį šiauriečių požiūrį į Baltijos šalis.
U. Eleman-Jensenas būtent tai ir akcentavo – po mūsų narystės ES ir NATO šiauriečių rūpestis geopolitiniais iššūkiais nebėra susijęs su mumis, verslas pats ieško, kur jam naudinga investuoti, kokio nors intensyvesnio politinio ar ekonominio bendradarbiavimo poreikio nėra. Ir priešingai – aukštas korupcijos ir neskaidrumo lygis mūsų regione, Rusijos „minkštųjų galių“ įtaka mūsų politinėje erdvėje šiauriečius gąsdina ir sulaiko nuo kokių nors naujų iniciatyvų.
Kitaip sakant, jeigu norime suartėti, mes patys save šiek tiek miunhauzeniškai už plaukų paėmę turime ištraukti iš šitos postsovietinės balos, kilstelėti šiauriečių lygmens link. Negalime tikėtis, kad patys šiauriečiai šitą darbą už mus atliks ir kad jie mus toliau temps iki savo lygmens, taip, kaip tempė po Kovo 11-osios.
Taigi jeigu mes norime būti panašūs į sėkmingus šiauriečius, nesitikėkime, kad tai įvyks savaime, arba kad mums tinginiaujant šiauriečiai neapsikęs ir patys duos mums vaistų nuo mūsų posovietinių ligų.
Tolesnis suartėjimas priklausys tik nuo mūsų pačių, ar norėsime greičiau pasiekti savo tikrus europietiškus namus, traukdamiesi už tos virvės, kuri jau riša mus su Vakarais ir su Šiaure, ar pasitenkinsime tik savaimine gravitacija, tikėdami, kad su naryste ES mes jau patekome į Vakarų orbitą, ir toliau, nepaisant šiandieninės politinės stagnacijos, gražulėjimų ir valstybės depolitizacijos mes chaotiškai, lėtai, žengdami vieną žingsnį į priekį – du į kairę, kažkur Vakarų link vis tiek judėsime.
Galbūt toks stagnacinis savaiminės gravitacijos kelias ką nors ir tenkina, tačiau norisi eiti pirmuoju, spartesniu keliu – sąmoningai save stumti suartėjimo su Šiaure link, patiems savo gyvenimo, darbo, politine kultūra darantis labiau šiauriečiais, labiau europiečiais ir taip liekant mažiau posovietikais.
Suartėjimo ekonominis patrauklumas
Minkštoji geopolitinė Lietuvos orientacija į Šiaurę žymiai lengviau taps realybe, jei tai bus ne vien tik politikų pasirinkimas dėl čia išsakytų geopolitinių motyvų, bet jeigu tokį pasirinkimą lydės ir labai konkretus, žmonių gyvenimą ir kasdienybę į gera keičiantys argumentai bei žingsniai, kurie šiaurietišką ekonominę ir socialinę gerovę vers ir lietuviška kasdienybe.
Galima išvardinti daug labai paprastų, ekonominių argumentų, kodėl suartėjimas su Šiaure mums reikštų pirmiausia suartėjimą su europietiška, šiaurietiška ekonomine ir socialine gerove.
Šiaurės šalys jau ilgą laiką pasaulyje išlaiko konkurencingiausių, inovatyviausių ekonomikų vardą. Per šią pasaulinę krizę Europoje ryškiai atsiskyrė du regionai – nesėkmingi, krizėje giliai paskendę Pietūs: Graikija, Portugalija, Ispanija, Italija ir net iš dalies – Prancūzija ir labai sėkmingai krizę įveikusi Šiaurė, kur ne tik Skandinavijos šalys, bet ir mes, Baltijos šalys, daug kam buvome rodomi pavyzdžiu, kaip reikia tvarkytis.
Šiaurės šalys sugeba derinti inovatyvią, konkurencingą ekonomiką, su efektyvia socialinio saugumo politika. Pasaulio kairiesiems Šiaurės šalys patrauklios būtent dėl efektyvios socialinio saugumo politikos. Dešiniesiems yra patraukli pastarojo laikotarpio šiauriečių, ypač Švedijos, reformų politika. Pasaulio dešinieji važiuoja į Švediją mokytis, kaip mažinti mokesčius, tačiau išlaikyti nemažėjančias viešąsias paslaugas, į kurių realizavimą tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos srityse plačiai įleidžiamas privatus kapitalas ir privati iniciatyva. Nuosekliai mažindama mokesčius Švedija iš Europos lyderių pagal mokesčių dydį sparčiai artėja prie Europos vidutiniokų ir šiuo metu nedaug skiriasi nuo Didžiosios Britanijos ar Vokietijos.
Iki 1990-ųjų Švedija pasaulyje garsėjo „švediško socializmo“ politika, tačiau tokia vis besiplečiančio socializmo politika atvedė iki valstybės finansų totalinės griūties dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kas privertė Švediją ieškoti kitokios politinės filosofijos. Neatsisakydama atsakomybės už platų viešųjų paslaugų spektrą, Švedijos valstybė ėmėsi esminių reformų, į viešųjų paslaugų teikimą įtraukdama privatų sektorių. Po 1992-ųjų tai darė tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų valdžios. Tai iš esmės ir lėmė, kad Švedija iš „švediško socializmo“ valstybės tapo pasaulio dešiniųjų politikų Meka, į kurią dešinieji skuba mokytis konservatyvių reformų.
Lietuvos svajonė – „Lietuva, sėkminga kaip Švedija“ – reikštų pirmiausia svajonę turėti labai inovatyvią, dinamišką, globaliai konkurencingą ekonomiką. Tai taip pat reikštų gerai išplėtotą viešųjų paslaugų, taip pat ir socialinių paslaugų sistemą, kurioje vis didesnę erdvę užima ir privatus sektorius. Tai taip pat reikštų ir žymiai skaidresnį ir dinamiškesnį valdžios sektorių.
Akivaizdu, kad tai nėra pasiekiama per trumpą laiką. Galų gale aišku, kad vien tik švediškų formaliųjų taisyklių perkėlimas neišsprendžia visų problemų. Šiaurietiška tarpusavio pasitikėjimo ir pasitikėjimo savo valstybe kultūra, be kurios neįmanoma tokia šiaurietiškai dinamiška ekonomika, taip paprastai Vyriausybės nutarimais ar įstatymais Lietuvoje nebūtų sukurta. Visuomenės moralinis audinys, lemiantis tokias vertybes, kaip tarpusavio pasitikėjimas, sovietmečiu buvo labiausiai sugriautas ir sunkiausiai atsistato – pagal „Eurobarometro“ duomenis, švedai Europoje yra bendruomeniškiausi (90 proc. dalyvauja kokioje nors bendruomeninėje veikloje), lietuviai yra mažiausiai bendruomeniški (tik 10 proc. dalyvauja).
Konkurencinga ekonomika, socialinis saugumas, valdžios skaidrumas, tarpusavio pasitikėjimas, pasitikėjimas savo valstybe yra ne tik tarpusavyje susiję faktoriai, lemiantys šiaurietišką sėkmės formulę, bet ir lemiantys tai, kad pagal įvairius laimės indekso matavimus šiauriečiai yra vieni iš laimingiausių pasaulyje.
„Būti laimingais kaip švedai“ lietuviams turėtų būti pati svarbiausia svajonė, nes tai reikštų, kad lietuviams gera gyventi Lietuvoje, ir tai reikštų, kad nebereikia važiuoti laimės ieškoti kur nors kitur.
Be abejo, šioje svajonės formulėje Švedija yra minima tiesiog kaip geografiškai artimiausia Lietuvai sėkminga Šiaurės valstybė. Ekonomiškai sėkmingų valstybių pasaulyje yra ne tik mūsų šiaurietiškoje kaimynystėje, bet lietuvišką svajonę sieti su kokia nors menkai pažįstama Korėja ar Singapūru, ar net su artimesne katalikiškąja Bavarija būtų neišmintinga, nes tas šalis ar regionus ne tik kad mažiau pažįstame, bet ir mes jiems esame mažiau pažįstami ar įdomūs.
Jau dabar tenka girdėti mūsų akademikų skepsio – kad švediška svajonė yra neįgyvendinama, nes tiesiog nepasiekiama. Kai kurie kairieji akademikai vis dar mato Švediją tokią, kokia ji buvo 1990-aisiais: didelių mokesčių ir didelių išlaidų šalis. Kiti galvoja, kad pasekti Švedijos pavyzdžiu labiausiai trukdys tai, kad mus labiausiai skiria katalikiškos ir protestantiškos kultūros skirtumai, kurių neįmanoma įveikti. Tai verta atskiro aptarimo, tačiau labiausiai mus skiria nepasitikėjimo savimi kultūra. O ją labiausiai skatina negebėjimas turėti mus jungiančią ambicingą svajonę.
Aišku, kad ne viską reikia kopijuoti ne tik ekonomikoje, bet ir gyvensenoje (pvz. gėjų santuokas), tačiau šiandien skeptiškai ginčytis dėl tokių dalykų ir dėl to abejoti švediškos svajonės realumu yra tas pats, kaip išbadėjusiam atsisakyti valgyti geros šeimininkės skaniai paruoštus kotletus dėl to, kad šeimininkė prie jų pateikė keptų, o ne virtų bulvių. Būnant protingais, galime valgyti tik „kotletą“, o bulvių visai neliesti.
Siedami lietuvišką gerovė svajonę „būti sėkmingais kaip švedai“ ir suartėjimo su Šiaure geopolitinį interesą kartu įgauname realios naujos nacionalinės ambicijos formulę, kuri tampa svarbi pačiais įvairiausiais aspektais – mobilizuojant žmones ir politikus būtinoms permainoms perimant gerąją šiauriečių patirtį įvairiose ekonomikos ir valstybės valdymo srityse, taip pat perimant gyvenimo, darbo ir politikos kultūros esminius bruožus, kurie mums padėtų greičiau atsisveikinti su posovietiniu liūnu, kurio pas mus vis dar yra tiek daug.
Iš stagnacijos – į šiaurietišką suartėjimą: vietoje „reset“ politikos – „copy/inovate“ politika
Lietuvos politinė ir valstybinė mintis patiria savotišką stagnacijos išbandymą ir politikos nuskurdimo ar atrofijos laikotarpį. Kaip esu rašęs, tam yra įvairių priežasčių, taip pat ir objektyvių. Nuo valstybės „depolitizavimosi“ ir politinio atsipalaidavimo pasiekus narystę ES ir NATO iki intelekto nesugadintos politikos įsivyravimo. Kairuoliška stagnacija, valstybinės politikos atrofija, intelekto nesugadintos politikos ir „gražulizacijos“ plėtra neleidžia lengvabūdiškai tikėtis, kad Lietuva vieną rytą pabus ir pati sugalvos, kaip toliau žymiai sparčiau veržtis į europietišką gerovę.
Mūsų sąmoninga pastanga suartėti su šiaurinėmis kaimynėmis, paremta konkrečiomis iniciatyvomis tiesiog kopijuoti atskiras, mums naudingas jų politikos sritis būtų mums lengviausias būdas išjudėti iš savo stagnacijos ir politikos nuskurdimo būsenos. Turime sau patys atvirai prisipažinti, kad būdami tokie intelektualiai skurdūs valstybės politikoje, kokie dabar esame, mes dažniausiai tik tuščiai laiką gaištame, bandydami kurti vis naujas darbo grupes kokios nors politikos tolesnei „lietuviškai“ krypčiai nubrėžti, gerai žinodami, kad tos grupės darbo rezultatas greičiausiai bus tiesiog padėtas į gilų stalčių.
Mūsų valstybės pastangose kopijuoti sėkmingus švedus nebus nieko gėdingo. Pasaulio politikos moksluose egzistuoja populiarus terminas „keliauti į Daniją“, paremtas pagarsėjusių sociologų, Harvardo universiteto profesorių ir Pasaulio Banko ekspertų L. Pritchett ir M. Woolcock 2002 m. straipsniu, kuriame atsižvelgiant į daugelio pasaulio politikos lyderių ambicijas kopijuoti sėkmingus skandinavus, taip pat ir danus, buvo stengiamasi rasti atsakymus, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tokios kopijavimo pastangos gali būti sėkmingos.
Tokiose pastangose nebūtų ir ko nors revoliucingai naujo mūsų valstybės gyvenime. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad 2010 m. dirbdami Vyriausybėje suvokėme, jog turime imtis esminių reformų, pertvarkant valstybinių įmonių valdymą, ir tokių pertvarkų įgyvendinime rėmėmės pirmiausia švedų patirtimi ir jų pasaulinio lygmens ekspertais. Ir reforma pajudėjo. 2011 metų savivaldos rinkimų programoje panašią koncepciją – viską, ko mums reikia, kopijuoti nuo Danijos sėkmingos politikos pavyzdžių išsakė ne kuri nors kita, o „Tvarkos ir teisingumo“ partija.
Ekonomikoje jau senai atrastas dėsnis, kad remtis savomis inovacijomis gali tik labiausiai išsivysčiusios šalys. Kitos, kurios dar nėra tokios stadijos pasiekę, nėra pajėgios remtis vien savo inovacijomis, todėl perima pirmųjų inovacijas ir jas plėtoja.
Taigi pirmas žingsnis mūsų suartėjimo su sėkmingais šiauriečiais kelyje turėtų būti mūsų pačių sutarimas dėl dėmesio paprastam politikos principui – efektyviai kopijuoti mums naudingas skandinavų politikos ir valstybės gyvenimo praktikas.
Ministro L. Linkevičiaus dėka ir Lietuvoje išgarsėjusį tarptautinės diplomatijos kompiuterinį terminą „reset politika“ turėtų keisti kitas kompiuterinis terminas „copy/paste politika“. Atsižvelgiant į tai, kad esame ambicingi ir visko aklai net ir sveikas protas nepataria kopijuoti, o taip pat į tai, kad geri mokiniai visada stengiasi pralenkti ir savo mokytojus, galėtume įvesti naują politikos terminą – ”copy/inovate“ politika. Kopijuodami galime mokytis iš tų pačių skandinavų klaidų ir jų politikos pagrindu inovuoti – siekti dar geresnės ir efektyvesnės politikos.
Tačiau norint iš savos lietuviškos stagnacijos išjudėti su „copy/inovate“ politika šiaurietiškos gerovės link, lietuviškos ambicijos „Lietuva, sėkminga kaip Švedija“ įgyvendinimo link, neužtenka vien tik mūsų sutarimo dėl intensyvesnių kopijavimo pastangų. Paprastai kalbant, vien tik naujų „Xerox“ kopijavimo aparatų įsigijimas švedų vyriausybės nutarimams ir dekretams kopijuoti mums nepadės.
Tam reikia strategijos, apimančios kur kas plačiau ir įvairias sritis: nuo studijų jauniems politikams ir valstybės tarnautojams geriausiuose Šiaurės universitetuose (taip kaip 1990-ųjų pradžioje mūsų jaunieji diplomatai užsienio politikos profesinių pagrindų mokėsi Danijos universitetuose), ilgalaikių stažuočių mūsų valstybės tarnautojams ir universitetų doktorantams bei profesūrai, iki švedų profesorių mūsų universitetuose bei ministrų ar patyrusių biurokratų, išėjusių Švedijoje į pensiją, ir dirbančių mūsų ministrų patarėjais.
Norint visa tai pasiekti ir sėkmingai įgyvendinti lietuvišką svajonę „Lietuva bus sėkminga kaip Švedija“. Pirmiausia reikia žymiai geriau pažinti vieniems kitus. Mums reikia ne „Pervyj Baltiskij“, o Pirmo Šiaurės TV kanalo, daniškų serialų ir švediškos roko muzikos, Vietoje atsibodusios „Eurovision“, reikia naujo „NordicBalticVision“ dainų konkurso, gerai būtų atgaivinti Šiaurės krepšinio lygą ar turėti bendrą ledo ritulio čempionatą (skandinavai išmoktų žaisti krepšinį, mes – ledo ritulį), galų gale reikia Klaipėdos – Stokholmo keltų linijos ir dažnesnių tiesioginių skrydžių į Stokholmą. Kai kurios iš tokių idėjų gali būti sunkiau realizuojamos, kai kurios lengviau, bet pirmiausia reikia mūsų pačių supratimo ir sutarimo, kad mums, čia Lietuvoje, to reikia. Reikia, nes mes norime geopolitiškai ir mentališkai greičiau ir toliau pabėgti nuo neprognozuojamos Rusijos. Reikia, nes mes norime greičiau ir efektyviau atskubėti prie vakarietiškos gerovės, prie to, ką iš mūsų atėmė 50 metų okupacijos.
Daug ko reikia, bet daug ką galima ir nesunkiai padaryti. Tam reikia geros uždegančios svajonės, svajonės uždegtų akių ir šiaurietiško konsensuso. Pastarasis Lietuvoje lengviausiai pasiekiamas dėl švediškos svajonės, nes Lietuvos kairieji, nepažindami šiandieninės Švedijos, su nostalgija įsivaizduoja ją kaip „švediško socializmo“ rojų. Tuo tarpu dešinieji mato dabartinę Švediją kaip sėkmingų dešiniųjų reformų Meką, į kurią mokytis važiuoja britų konservatoriai ir Vokietijos krikdemai, ir kurią liaupsina liberalusis „The Economist“.
Laikas pabusti iš patogios stagnacijos ir kelti bures į naują žygį. Kai vėjai ir audros kyla mūsų kaimynystėje, rytuose, mūsų regione jie burlaivius dažniausiai neša į šiaurės vakarus. Mums ten ir reikia. Tik bures telieka iškelti ir teisingai laivą vairuoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.