Net neabejoju, kad tokių gatvių Vilniuje – dešimtys, ypač tuose rajonuose, kurie dar neseniai buvo prijungti prie miesto ir ten, kur kuriasi naujos gyvenvietės. Vilniaus priemiesčiuose, kaip ir daugumoje pasaulio miestų, jau vyrauja didėjanti vidurinioji klasė, dirbanti aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus ir sąžiningai mokanti didelius mokesčius. Net ir gatves kai kurias patys nutiesia ir pagrindą asfaltavimui paruošia, kaip tai yra numatyta Vilniaus miesto valdybos 1998-03-12 sprendime Nr. 421V „Dėl gyvenamųjų namų aplinkos tvarkymo darbų organizavimo ir finansavimo tvarkos“.
Štai Bališkių gyvenamųjų namų bendrija, vienijanti apie 50 narių, jau nuo 2008 metų prašo savivaldybės išasfaltuoti likusią gatvelės dalį, tačiau kiekvienais metais atsakymas yra tas pats – laukite eilėje, lėšų nėra. Matyt, lėšų nėra ir Lentvario bei į ją panašių gatvių pritaikymui padidėjusio eismo sąlygoms ar bent jau elementaraus apšvietimo įrengimui.
Tačiau abejotinos Vilniui naudos nešantiems kelių infrastruktūros projektams savivaldybėje lėšų atsiranda. Kaip pavyzdį galima pateikti jau metus laiko statomą A. Goštauto g. viaduką. Savivaldybės specialistai, vedami paties mero visais kanalais džiaugsmingai ištrimitavo, kokią naudą neš šis projektas, kaip patogu bus žmonėms važiuoti naujuoju viaduku į darbus. Po išsakytos kritikos savivaldybės tonas jau tapo paguodžiančiu: „Jeigu galėtų, miestas geriau viadukui numatytus kelias dešimtis milijonų litų geriau išleistų kitoms reikmėms. Šis viadukas palengvins dalią tiems, kurie iš Geležinio Vilko gatvės, atvažiuodami nuo Gerosios Vilties žiedo, nori greičiau patekti į miesto centrą. Tačiau ar dėl to mieste sumažės spūstys – nežinia“ (Artūras Zuokas, 2012 m. birželis). Keistas paaiškinimas – jeigu galėtų, išleistų kitoms reikmėms, o viaduką stato tik norintiems greičiau pateikti į miesto centrą. O kas gi nenori greičiau pateikti ten, kur važiuoja?
Teorinė nauda
Pažiūrėkime kartu į Vilniaus žemėlapį ir pamąstykime, kaip gi pagerėtų eismo sąlygos pastačius šį viaduką. Galbūt viadukas būtų naudingas tiems, kurie nuo Kauno ir Trakų pusės važiuotų į Žvėryną, Šnipiškes, Kalvarijų ir A. Goštauto gatves. Taip, galbūt sumažėtų norinčių važiuoti Gynėjų gatve, tačiau absoliuti dauguma jų per šią gatvę išvažiuoja į Gedimino pr. ar A. Goštauto g. Tad reali apkrova tektų pačiai A. Goštauto g. Verta pažiūrėti, kur pakliūtų vairuotojai, pravažiavę „Verslo trikampį“ – sankryža su J. Jasinskio g. (Liubarto tiltas).
Kaip bebūtų keista, šiuo tiltu iš A. Goštauto g. per Nerį persikelti nepavyks – nėra tam skirto užvažiavimo, o ir niekas nekalba apie tokį, todėl tektų važiuoti toliau, nes į J. Jasinskio g. galima pakliūti lengvesniu ir patogesniu keliu – Pakalnės g. O visi, norintys pervažiuoti Liubarto tiltą, ir toliau suks per Pakalnės g. ir J. Jasinskio g. Važiuodami toliau A. Goštauto g. pakliūsime į sankryžą su Gedimino ir A. Mickevičiaus g. Per šį tiltą piko valandomis nusidriekia ilgos norinčių važiuoti į Žvėryną ar iš jo eilės. Tad logiška būtų manyti, kad susidarys nemaža eilė norinčiųjų pasukti į kairę (važiuoti per tiltą). Štai jums ir potencialus kamščio padidinimo pavojus.
Važiuojant toliau – sankryža su A. Tumėno g., kuria, spėju, naudosis tie, kurie manys, kad iš Gedimino pr. į A. Mickevičiaus g. patekti bus greičiau. Toliau – jau dabar probleminė A. Goštauto ir Gynėjų gatvių sankryža, kuria viaduko vartotojai tikrai nesinaudos – į šią A. Goštauto g. atkarpą patogiau patekti tiesiai iš Geležinio Vilko g. sankryžos su Lukiškių g. Taip išeina, kad vienintelė naujojo viaduko teikiama nauda – „Verslo trikampio“ darbuotojams ir interesantams bei sąlyginai greitesnis patekimas į Žvėryną. Rašau sąlyginai, nes šis tiltas ir be minimo viaduko piko metu yra apkrautas, tad laiko ekonomija vargu ar pasijaus.
Vertinant optimistiškomis savivaldybės tarnautojų prognozėmis, kad naujuoju viaduku per parą važiuos apie 16 000 automobilių (kas sudarytų apie trečdalį esamo apkrovimo į centrą), viaduko nauda siektų maždaug 2-3 minutes sutaupyto laiko, t. y. apie 200 000 valandų per metus. Pasiekimas, švelniai tariant, simboliškas, tačiau gal verta apžvelgti nuostolius?
Praktiniai trūkumai
Remiantis 2011 metais VGTU pateikta „Naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste specialiojo plano“ koncepcijos ataskaita ir ten nustatytomis tendencijomis, iki viaduko statymo Geležinio vilko gatve viena kryptimi pravažiuodavo apie 4 000 automobilių per valandą, 100 000 automobilių per parą abiem kryptimis. Jeigu anksčiau vidutinis transporto srauto greitis toje vietoje buvo apie 40 km/val. dviem eilėmis, įskaitant ir spūstis centro kryptimi, ir apie 50 km/val. į kitą pusę, tai statybos vykdymo metu šis greitis yra apie 20 km/val. abiem kryptimis ir tik po vieną juostą, t. y. transporto mazgo pralaidumas krito apie 4-5 kartus, o realus pravažiuojančių automobilių skaičius sumažėjo iki 20-25 tūkst. automobilių.
Tai reiškia, kad ne tik padidėjo šios Geležinio vilko g. atkarpos įveikimo laikas, kuris šiuo metu siekia vidutiniškai 20 minučių vietoje buvusių 3 minučių, bet ir tai, kad likę bent 75 000 automobilių bando nusigauti į paskirties vietą kitais keliais – Laisvės ir Savanorių pr., Švitrigailos, V. Kudirkos g. ir prie jų esančiomis kitomis gatvėmis. Tai taip pat reiškia, kad kelionė įprastiniams šių gatvių keliautojams prailgėjo bent 10 minučių, dėl to bent 300 000 automobilių per dieną sugaišta maždaug 15-20 minučių ilgiau, nei iki viaduko statybos.
O dabar pabandykime sudėti gautus skaičius. Pasak statistikos, kiekvienu automobiliu Vilniuje keliauja po 1,2-1,3 žmogaus. Padauginkime šį skaičių iš 300 000 automobilių – gausime 375 000 keleivių, kasdien gaištančių po 20 papildomų minučių spūstyse, viso 125 000 valandų per dieną, 65 mln. valandų per dvejus statybų metus, papildomai! Nežinia, kiek iš šių valandų yra skirtos darbui atlikti, kiek iš jų būtų skirtos šeimai, mokslui ar pramogai. Tačiau šis viadukas savo teikiama 200 000 valandų per metus nauda tik per daugiau nei 160 metų atpirks jo statymo metu patirtus nuostolius, kai jo paties tuo metu jau seniai nebebus! Į šią sumą dar reiktų įtraukti pinigus, už kuriuos jis statomas, į orą paleistą kurą, kurį išdegina spūstyse esantis transportas, išmetamųjų dujų sukeliamą žalą gamtai ir žmogui, sugadintą nuotaiką keleiviams ir daugelį kitų dalykų, kurių neįmanoma fiziškai išreikšti.
Tad kodėl savivaldybės atstovai atvirai paiso niekus apie eismo nukreipimą į pritaikytas didelio intensyvumo eismui gatves, transporto srauto nukreipimą nuo senamiesčio, automobilių srautų perskirstymą šio viaduko pagalba? Galbūt tik taip įmanoma užmaskuoti mero ir jo komandos neatsakingumą ir godumą renkantis projektus? Pasak miesto savivaldybės, projektą iš dalies finansuoja ES (17,5 mln. Lt) bei savivaldybės ir valstybės biudžetas (13,7 mln. Lt). Atkreipkite dėmesį, kad šiam projektui finansuoti buvo skirta virš 11 mln. litų savivaldybės lėšų, 4 mln. kurių teko skolintis iš Šiaurės investicijų banko mums nežinomomis sąlygomis. Galima spėti, kad įskaičiavus palūkanas, suma pasieks ir 12 mln. litų.
Atrodytų, čia pateikiau visus faktus, kurie rodo, kad tokio absurdiško projekto tuo metu, kai miestui labai trūksta pinigų, gali imtis tik visiškas beprotis. Deja, priežastis yra daug paprastesnė – gaila atiduoti atgal Europai neįsisavintas lėšas ir taip veidu kristi į purvą. O kur dar „veiklaus žmogaus“ įvaizdis ir „sėkmės mokestis“?
Tad ar išmesti į balą 2 mln. valstybės ir 12 mln. litų savivaldybės lėšų verti tų gyvybių, kurios prarandamos vien dėl to, kad miestui „trūksta pinigų“ efektyviai spręsti esamas kelių infrastruktūros ir transporto problemas?
Už 14 mln. litų būtų galima apšviesti bent kelis kilometrus gatvių ar išasfaltuoti keliolika kilometrų asfaltavimui jau paruoštų gatvelių, kas tikrai pagerintų eismo saugumą. Kiek dar gyvybių reikės paaukoti, kad savivaldybės tarnautojai priimtų sprendimus, gerinančius, o ne bloginančius transporto situaciją mieste, kuriame mes gyvename? Atkreipkite dėmesį, kad žodis „tarnautojas“ yra kilęs iš žodžio „tarnauti“ – kas reiškia, kad valdžia turi tarnauti mums, miesto gyventojams, o ne mes jai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.