Žmonės vis atidžiau renkasi ekologiškus maisto produktus, kosmetiką, drabužius, baldus, statybines medžiagas. Netgi tuokiamasi, gyvenama ir pramogaujama ekologiškai.
Atrodytų, ekologinės produkcijos gamintojai išgyvena aukso amžių. Nesu kompetentingas vertinti visų sričių, tačiau drįstu teigti, kad ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai didelių pinigų šiandien „nevarto“. Nors Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, teikiantį naudą aplinkai ir vartotojui, Lietuvos žemdirbiai teigia, kad kuo toliau, tuo sunkiau ekologiškai ūkininkauti.
2007–2013 m. išmokos vos kompensavo ekologinių ūkių savininkų darbą, šiais metais naujiems pareiškėjams parama už ekologinį ūkininkavimą iš viso nebuvo mokama, todėl didelės plėtros šiame sektoriuje nėra. Ją stabdo ir didžiulis atotrūkis tarp tradicinio ir ekologinio ūkininkavimo. Pastarojo taisyklės griežtėja: prieš devynerius metus jos tilpo keturiuose lapuose, o dabar jau taisyklės surašytos 34–iuose popieriaus lapuose.
Griežtesnės taisyklės turi ir minusų, ir pliusų. Minusus mato ekologiškai ūkininkaujantis, nes nerizikuoja naudoti sintetinių chemikalų, pliusus skaičiuoja ir mažiau rizikuoja „Ekoagros“, išduodama sertifikatą, ir vartotojas, gaunantis 100 proc. ekologiškumo garantiją.
Ekologijos plotmėje vartotojas ir gamintojas Lietuvoje juda skirtingais greičiais. Kas vienam šiandien — mada, kitam — neišvengiamas kelias, norint išlikti konkurencinėje įvairių sankcijų vėjų blaškomoje rinkoje. Ekologija gamintojui leidžia turėti didesnę pridėtinę vertę ir deficitinę Vakarų Europos rinką. Ekologija vartotojui garantuoja tuštesnę piniginę.
Įsivaizduoju, kaip jaučiasi ir ką galvoja skaitydamas šias eilutes Vilniuje, ūkininkų turgelyje ekologišku pienu prekiaujantis Svajūnas Kulėšius iš Vaisgėliškių kaimo (Ukmergės r.), už litrą pieno prašantis 3,5 lito. Prekybos tinklų parduotuvėse toks pienas kainuoja 4,3 lito. Ir čia nepasiderėsi, o turguje ekologiškos produkcijos vartotojas kartais sugeba litrą ekologiško pieno nusipirkti ir už 3,2 proc. riebumo „parduotuvinio“ pieno kainą.
Arba tame pačiame rajone Leonpolio kaime ekologiškai ūkininkaujanti Ieva Stragytė, už be chemijos ir su meile užaugintus moliūgus turguje gaunanti tiek pat, kiek prekybos centre mokame už „pagardintus“ trąšomis. Matematika paprasta — chemizuotame moliūgyno hektare įmanoma išauginti iki 100 tonų, o ekologiniame ‑ 60 tonų derlių. Kad ir kur, kad ir ką pirktume — parduodančiam atrodys, kad gauna per mažai, o perkančiajam, — kad prašoma per brangiai.
Be abejo, jei ekologiškų produktų lentynų ieškoma prekybos centruose, tenka mokėti didesnę kainą. Piniginę tuštinti sau gali leisti ne kiekvienas, o tai jau būdas išsiskirti, o kai išsiskiri iš minios — tampi madingas. Ši mada praeis, kai vos tik didesniam visuomenės sluoksniui bus prieinami ekologiški produktai. Jie taps kasdienių mūsų prekių krepšelio turiniu.
Tada visuomenė ieškos naujų madų, to, kas nauja ir sunkiau pasiekiama. Jau dabar Vakarų Europoje gausu produktų, pasižyminčių įvairiausiomis savybėmis, kaip klimatui draugiški ir t. t. Taigi mados visada buvo ir liks, tik svarbu suprasti, kokią žinią ji savyje neša, ką ji duoda ūkininkui, gamtai ir visuomenei.
Jei vartojimo prasme ekologija Lietuvoje tebėra mada, tai plačiąja — jau tapo būtinybe, neišvengiamu procesu dabartiniame gyvenime. Besaikis cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje ne tik nualina dirvožemį, pakeičia jo struktūrą, bet ir yra daugelio susirgimų, apsigimimų priežastis. Chemikalų naudojimas neigiamai veikia ir mus supančią bioįvairovę, ją keičia ir naikina. Šiuos neigiamus procesus galime sustabdyti tik ekologiškai ūkininkaudami.
Ekologiškų ūkių plėtra Lietuvoje gerokai atsilieka nuo Estijos ir Latvijos. Jos pagal ekologiškų pasėlių plotą bendrame žemės ūkio naudmenų plote jau užima vietas pirmame pasaulio valstybių dešimtuke.
Vis dėlto mūsų žemdirbiams sąmoningumo pakanka, reikia tik adekvataus jų triūso įvertinimo. Nepaisant to, kad išmokos ekologiškai ūkininkaujantiems didesnės negu chemizuotų ūkių savininkams, ne vienas abejoja, ar sugebės įgyvendinti reikalavimus, baiminasi prisiimti įsipareigojimus penkeriems metams.
Sudarant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, ekologinių ūkių plėtrai žadėta skirti išskirtinį dėmesį, kalbėta, kad būtina plėtoti ekologiškų produktų perdirbimą bei kooperaciją, įvairinti ir gausinti šių produktų nomenklatūrą, kuo daugiau produkcijos parduoti vartotojams tiesiogiai. Siūlyta tobulinti viešųjų pirkimų sistemą ir sudaryti kur kas palankesnes sąlygas ekologišką produkciją tiekti darželiams, mokykloms, ligoninėms ir kitoms panašioms įstaigoms.
Jei visa tai neliks protokoluose, ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje plėsis. Žemdirbiai, kaip minėjau, puikiai supranta šio proceso svarbą ir būtinybę. Vien šiemet, kai ekologiškam ūkininkavimui nebuvo pats geriausias startas, atsirado 37 nauji pareiškėjai ir nėra taip, kad jie ekologišką ūkininkavimą renkasi dėl išmokų. Žmonės skambina, teiraujasi, kaip bus. Ateina stambesni, 100 ir daugiau hektarų dirbantys ūkininkai, jaučiamas pagyvėjimas gyvulininkystės sektoriuje.
Išryškėjo dar viena tendencija — nemažai pareiškėjų domisi galimybe gauti sertifikatus pagal kitų šalių standartus, o „Ekoagros“ darbuotojai vykdo ūkių patikras — ar jie atitinka užsieninius standartus, pavyzdžiui, pagal vokiečių „Bioland“, šveicarų „BioSuisse“ gamybos standarto reikalavimus. Ateityje numatoma vykdyti patikras ir pagal „Demeter“ gamybos standarto reikalavimus. Ekologiniai ūkiai, atitikę reikalavimus, už produkciją gali gauti palankesnę kainą, konkuruoti ne tik šalies, bet ir užsienio rinkose.
Jau dabar nemaža dalis mūsų šalyje užaugintos ekologiškos produkcijos iškeliauja į Vokietiją, Šveicariją, Jungtinius Arabų Emyratus. Taigi, gamintojas ir vartotojais juda ne tik skirtingais greičiais, bet ir skirtingomis kryptimis.