Tai ir darau. Savo tinklaraštyje viešinu savo dienotvarkes, vos per ketvirtį valandos paskelbiu apie tai, su kuo buvo susitikta, kieno iniciatyva, kada ir kokia tema, o jeigu imuosi kokių nors veiksmų, tai viešai informuoju, kokių veiksmų ėmiausi ir kokie mano sprendimo motyvai. Tai darau nuosekliai nuo pirmos viešo politiko gyvenimo dienos 2015 metų balandį.
Norėdama žinoti, kaip konkrečiai vykdyti tokią veiklą, iš karto po rinkimų į Vilniaus miesto Tarybą, kreipiausi į „Transperancy International“ Vilniaus skyrių, kur gavau jų gerosios pasaulinės patirties aprašą. Ilgą laiką ši organizacija mane renginiuose pateikdavo kaip tinkamą panašios veiklos pavyzdį, dar būdamas Vidaus reikalų ministru 2015 metų rudenį į renginį, skirtą kovai su korupcija, kaip deramai savo galimus interesų konfliktus deklaruojančią politikę, mane kalbėti kvietė ir Saulius Skvernelis.
Savo bloge informuoju apie susitikimus su visomis interesų grupėms. Man nesvarbu, ar žmogus, su kuriuo kalbuosi apie kokią nors įstatyminę situaciją, yra formalus lobistas, ar ne: Lietuvoje skirtumas tarp profesionalia lobistine veikla užsiimančių asmenų ir interesų grupių, veikiančių kaip asociacijos, profesinės sąjungos ar atskiros įmonės (ir net pavieniai asmenys), kurios varsto valstybinių institucijų duris, yra dirbtinis. Oficiali legali lobistinė rinka yra labai maža, ir ji maža visų pirma todėl, kad labai paplitusi nevieša lobistinė veikla, prekyba vadinamuoju poveikiu, susitarimai visokiose „pirtelėse ir medžioklėse“.
Jei rimčiau panagrinėsite mano dviejų pastarųjų metų susitikimų sąrašus, tai išvysite ir profesionalius lobistus, kurie formuluoja ir gina atskirų subjektų ar grupių interesus, ir įtakos asmenis, kurie bando paveikti mano nuomonę taip, kad aš palankiai vertinčiau jų pasiūlymus, ir NVO. Įdomu tai, kad tame sąraše praktiškai nėra didžiųjų žaidėjų – investuotojų, pramonininkų, ūkininkų ar profesinių sąjungų, kurie žaidžia jau tradicija tapusį žaidimą, kai oficiali viešai aptariama poveikio įstatymų leidėjams iniciatyva (tarkime, Trišalė taryba) kaitaliojama su asmeninėmis pažintimis ir visokiomis „pirtelėmis“, kuriose ir suformuojami toms ar kitoms grupėms reikalingi įstatymai.
Tarkime, Investuotojų forumas artimiausiu metu organizuoja apdovanojimus bene brangiausioje kaimo sodyboje, į kuriuos esu energingai kviečiama, nors ta organizacija jokiu konkrečiu klausimu į mane niekada nesikreipė. Nesikreipė, nes, akivaizdu, susitarė su keliais didžiaisiais ir savo laiko be reikalo nemėto, nors jų pozicija ir diskusija su jais daugeliu Seime svarstomų klausimų man tikrai būtų labai įdomi. Į proginį renginį, kur brangiai valgoma ir švenčiama, tikrai nevyksiu, nors susitikimai Seime konkrečiais klausimais būtų labai pageidautini.
Kita vertus, tai, kad į susitikimus su manimi neateina tie, kurie linkę į slaptus uždarus žaidimus, yra puiku: taip jie pademonstruoja, kad viešumas jiems nėra prioritetas ir jie linkę dirbti su tais, kurie galingesni, įtakingesni ir/ar labiau sukalbami. Ir tai man, kaip politikei, kelia įvairių minčių.
Kodėl taip mažai politikų, kurie tuos susitikimus viešina?
Viešojoje erdvėje informuojama, kad šiuo metu Lietuvos Seime dienotvarkes, kuriose turėtų būti skelbiami ir susitikimai su interesų grupėmis, deklaruoja vos keli Seimo nariai.
2016 metų gruodžio pradžioje valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga teigė ketinanti viešinti jai atstovaujančių parlamentarų, o ateityje – ir ministrų susitikimus bei interesus. Frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis tada „Lietuvos žinioms“ teigė, kad nors darbus vėlina Vyriausybės formavimo rūpesčiai ir padėjėjų stygius, tačiau ketinama tartis su „Transparency International“, kaip tai daryti, manant kad „būtų gerai, kad tai būtų viena platforma, nes jei kiekvienas Seimo narys pradės skelbti darbotvarkes ar socialinio tinklo „Facebook“ profiliuose, ar asmeninėse interneto svetainėse, nebus labai lengva tokią informaciją rasti“.
Dabar, kai Vyriausybė ne tik suformuota, bet jau dirba per 100 dienų, kai, tikėtina, ir padėjėjai sėdi visų parlamentarų kabinetuose, savo susitikimus nuosekliai deklaruoja, atrodo, tik vienas valdančiosios daugumos narys Vytautas Bakas.
Nors tuomet R. Karbauskis aiškino, kad neveikiant lobistinės veiklos įstatymams, nesant jokios atskaitingos įtakos darymo tradicijos, tai, jog „politikai pasiryžta savanoriškai padėti skaidrinti tuos, kurie dalyvauja priimant sprendimus, yra puikus žingsnis“. Dar daugiau, tai tik pirmas žingsnis, mat „vien to nepakaks“. Kas konkrečiai numatyta, kaip ir kada tas kitas žingsnis bus žengiamas, paaiškinta nebuvo, tačiau dabar, kai „valstiečių“ retorika kinta iš esmės, galima įtarti, jog tas kitas „žingsnis“ buvo ne į pirmyn, o atgal.
Graudu (o gal labai juokinga, žinant, kaip energingai „valstiečiai“ atmeta visus savo ankstesnius viešus pažadus), kad aktyvus „valstiečių“ ideologas Povilas Urbšys dabar (konkrečiai 2017 metų kovo 26 dieną) „Lietuvos ryto TV“ laidoje 24/7 jau aiškino, kad jo ilgametė darbo STT patirtis, priešingai, nei sako viso pasaulio praktika ir nevyriausybinės organizacijos, propaguojančios skaidrią politiką, viešas interesų skelbimas yra pirmas galimas stambaus kyšininkavimo požymis.
Anot jo: „[k]ai kurie Seimo nariai demonstruoja savo išskirtinį skaidrumą, tai yra bet koks krustelėjimas, susitikimas yra deklaruojamas viešai ir visa kita. Bet iš savo patirties darbo Specialiųjų tyrimų tarnyboje per 15 metų aš esu pastebėjęs, kad dalis mūsų klientų, kurie buvo užkietėję kyšininkai, buvo linkę į kažkokius abejotinus sandėrius su išskirtine grupe žmonių, kaip tik tuo skaidrumu ir prisidengdavo.“ Kontekstas leidžia numatyti, kad tarp tokių „užkietėjusių kyšininkų“ ponas P. Urbšys Seime mato būtent mane, nes aš tikrai ne tik pranešu apie visus susitikimus, bet ir savo laisvalaikio sąskaita juos aprašau. Kita vertus, tokia grėsminga įžvalga, matyt, P. Urbšiui vertėtų pasidalinti ne su TV žiūrovais, o pradžioje su buvusiais kolegomis.
Bet grįžkime prie sveiko proto politikos, kurios pagrindų, kaip rodo jau mano asmeninė daugiau nei ketvirčio amžiaus žurnalistinė patirtis, darbas jėgos struktūrose suteikia ne visada.
Kas gresia politikui, kuris pradeda veikti atvirai?
Pirma, jis turės papildomo darbo: jo nebus labai daug, bet kelios valandos per savaitę (ypač, jeigu po kai kurių susitikimų norisi arba esi priverstas paaiškinti savo sprendimą), tikrai iš gyvenimo iškris.
Antra, jo nepalaikys tie, kurie išvengia bet kokių susitikimų ir taip imituoja vadinamąjį gražų politinį veikimą. Jie niekada nesiima problemiškų, nevienareikšmių klausimų sprendimo, o visa jų viešoji politinė komunikacija pasirodo per nupirktus tekstukus rajoninėje spaudoje bei viešųjų ryšių specialistų sukurptas banalias, „mirusių“ minčių ir žodžių sąrankas interneto portalų politikų „sienlaikraščiuose“.
Trečia, jį užsipuls viešumo vengiantys kolegos, kuriems, tikėtina, labai naudinga gaudyti žuveles drumstame vandenyje. Prisidengę savo tarnyste viešajam interesui (kitokia, nei jų nuomonė, automatiškai priskiriama korumpuoto blogio pasauliui), bičiulystėmis STT, FNTT, jie gąsdins susitikimus ir interesus deklaruojantį kolegą, nes supranta, kad šalia „viską“ viešinančio patys atrodo, kukliai sakant, nekaip.
Ketvirta, jį užpuls visokie isteriški žiniasklaidos veikėjai ir laidų vedėjai (vedėjos), kurie viešų įrašų pagrindu kurs sąmokslo teorijas, skambins apie tai visais jų rankose esančiais varpais, nes suvokti, kur glūdi neretai itin sunkiai išrišamų politinių ginčų šaknys ir kokie galimų sprendimų padariniai, gebėti tai patraukliai, paprastai ir logiškai paaiškinti savo skaitytojams ar žiūrovams trūksta ir proto, ir išsilavinimo, o kartais, tikėtina, ir elementarios moralės.
Kita vertus, čia reikia priminti ir tai, kad sąžininga žurnalistika reikalauja ir žurnalistus deklaruoti savo interesus bei pajamų šaltinius. Nes dabar matome, tarkime, laidas vedančias ponias, kurios per kelerius metus ir sodybą su pirtimi nuo plyno lauko pasistato, ir namą Vilniuje, ir ilgas prabangias atostogas viešina, bet savo pajamų ir interesų nedeklaruoja, nors visas miestas atvirai kikena, kad tos laidos perkamos.
Penkta, jį aplenks visokio plauko įtartini veikėjai, kurie tikrai nenori viešų įrašų (ir tai puiku!), tačiau taip, tikėtina, bus prarasti ir susitikimai su tais, kurie, nors turi puikių idėjų, bet nedrįsta ir/ar nepasiruošę būti paviešinti.
Galiausia, šešta, ir man labiausiai netikėta: tokio politiko išsižadės tie, kurie taip noriai skatino skaidrinti dienotvarkes. Konkrečiai kalbu apie „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovą Sergejų Muravjovą, kuriam darbas šioje organizacijoje garantuoja vardą, žinomumą, galimybę viešai kalbėti pasaulyje gerbiamos organizacijos vardu ir labai neblogą darbo užmokestį (2015 metais S. Muravjovas uždirbo apytikriai po 2900 eurų per mėnesį, ir tai sudarė trečdalį šios organizacijos, kurioje dirba aštuoni žmonės, darbo užmokesčio fondo). Kodėl taip sakau? Nors nuosekliai vykdžiau visus S. Muravjovo patarimus ir nurodymus, tačiau, kai buvau užsipulta būtent dėl to, ką viešinu (vienoje laidoje buvo pareikšta, kad viešinimas esą įrodo, jog tarnauju „prasto“ verslo interesams), šis nevyriausybinės organizacijos atstovas sulindo į krūmus ir savo pozicijos rišliai išdėstyti nesugebėjo.
Norite viešos politikos? Norite, kad politikai jums atsiskaitytų ne formaliai, o realiai? Imkitės darbo.
#žiūrėkitekaipjierausta
Priversti pradžioje bent politikus viešinti savo veiklą ir susitikimus nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti, nors teks pademonstruoti ir kantrybę, ir užsispyrimą.
Taigi, siūlau: pirmadieniais, kai didžioji dalis vienmandatėse apygardose išrinktų parlamentarų susitinka su rinkėjais, ateikite ir paklauskite:
- kodėl jūs viešai nedeklaruojate savo susitikimų su interesų grupėmis?
- kokiais klausimais jūs su interesų grupėmis bendravote?
- kokie įstatymai susitikimuose buvo aptarinėjami?
- kokią poziciją ir kodėl jūs priėmėte šių interesantų atžvilgiu?
Atsakymus filmuokite ir uždėję grotažymę #žiūrėkitekaipjierausta dėkite į „Youtube“. Malonumas pamatyti, kaip Seimo nariai atsiveria, garantuotas visiems rinkėjams, nepaisant jų politinių pažiūrų. Po keleto mėnesių tokio aktyvaus darbo, kuris gali būti ir labai įdomus, tikėtina, apie politiką bendrai ir atskirtus politikus žinosime daugiau. Taip laimėsime visi kartu.