Neigiamą sprendimą lėmė tai, kad kremavimo paslaugos galėjo būti teikiamos Pavilnių regioninio parko ir Lyglaukių geomorfologinio draustinio dalyje, ritualinių paslaugų pastatas ribojasi su senųjų žydų kapinių teritorija, Vilniaus Senamiesčiu ir miesto centru. Be to, netoli Vilniaus laidojimo namų, kur siekiama statyti krematoriumą, nemažai gyvenamųjų namų, švietimo ir kultūros įstaigų. Krematoriumo įrengimui nepritaria ir vietos gyventojai.
Pradėsiu nuo rimtesnių argumentų, susijusių su teritorijų apsauga bei poveikiu gamtai ir žydų bendruomenės jausmais.
Sunku suvokti, kaip ir kodėl krematoriumas gali paveikti regioninio parko teritoriją, juolab, kad poveikio aplinkai tyrimas nepradėtas ir nepadarytas, o būtent jis turėjo būti esminis argumentas, atsakant į pirmąjį klausimą. Krematoriumai nėra toks jau retas statinys Europos miestuose, ir jų esama miestų centruose. Racionalūs vakariečiai noriau tvarko savo namų kiemus, nei piketuoja dėl objektų, kurių gali patiems prireikti.
Tai, jog Tarybos sprendimas priimtas net neleidus atlikti poveikio aplinkai analizės, man absoliučiai nepriimtina, nes manau, kad taip žlugdomas verslas ir, pasitelkus politikus, naikinami konkurentai.
Argumentas dėl žydų kapinių atrodo rimtas, vis tik žydų bendruomenės pirmininkės argumentas, kad palaikų kremavimas žydų kapinėse (konkrečiu atveju, kapinių dalies kaimynystėje) žeidžia judėjų jausmus, nes pagal jų įstatymus mirusiųjų kremavimas laikomas netinkamu laidojimu būdu, mano galva, yra emocinis. Juk kremavimas vyktų net ne buvusiose kapinėse, o pastate šalia jų.
Tai, jog netoli esama gyvenamų namų, švietimo ir kultūros įstaigų, tad kremavimas tokiose vietose negalimas, skamba labai jautriai, bet tik tam, kas nuoširdžiai tiki esąs nemirtingas. Kadangi priklausau senstančių mirtingųjų grupei, manau, pagarbus santykis su mirtimi apskritai formuoja asmenybę, o tikinčiam krikščioniui pagarba mirčiai yra viena giliausių jo tikėjimo slėpinių.
Vartotojiškoje, perdėm nuo gyvenimo prasmės apmąstymo nutolusioje, visuomenėje senatvė ir mirtis slepiama ir žeminama, visais įmanomais būdais bandant ją pašalinti iš gyvenimo — taip formuojamas labai nesubrendęs, „lengvas“ žmogus. Panašios „nemirtingos“ būties argumentus platina vadinamosios „suinteresuotos bendruomenės“, visais įmanomais būdais niekindamos tiek pačią mirtį, tiek mirusį žmogų.
Laiške, pateiktame Tarybai, kurį gyventojų vardu pasirašo ponia Janina Ambrozaitienė, mirusiųjų deginimas pateikiamas kaip Vilniaus širdies teršimas, mirę žmonės nevadinami kitaip kaip lavonais, ironizuojama, kad jie patys nevaikšto, tad juos galima gabenti bet kur („žiauru, kad lavonai iš visos Lietuvos keliaus į Vilniaus centrą“), kalbama apie deginamo žmogaus kvapą, kuris esą nustelbs net deginamų atliekų iš privačių namų kaminų skleidžiamų dūmų kvapą, ir panašiai.
Priešingai poniai J. Ambrozaitienei, manau, kad kremuoti žmones tarp gamyklų, sandėlių, kažkur užkaboriuose nėra pagarbus veiksmas.
Galiausiai turime dar vieną argumentą — gyventojų nuomonę. Vilniečiai dėl krematoriumo įrengimo Olandų gatvės ritualiniuose namuose buvo apklausti du kartus. Pirmąkart apklausos iniciatorius buvo galimas krematoriumo statytojas, antrąkart — miesto savivaldybė. Apklausą vykdė ta pati rinkos tyrimų kompanija „EUROTELA“ iš Klaipėdos, bet va rezultatus ji gavo absoliučiai priešingus.
Kai apklausą užsakė verslininkai, išvada skelbė, kad „vilniečiai yra linkę labiau pritarti, nei nepritarti, kad Vilniuje Olandų gatvėje teikiamos ritualinės paslaugos būtų papildytos kremavimo ir kolumbariumo paslaugomis“. Tokiam sprendimui, pasak šios apklausos, pritartų 57,1 apklaustųjų, nepritartų — 24,9 proc. Tiesa, tame pačiame dokumente (7 psl.) taip pat aiškinama, kad „apklaustieji linkę nepritarti, kad Vilniuje, Olandų gatvėje, teikiamos ritualinės paslaugos būtų papildytos kremavimo ir kolumbariumo paslaugomis dėl planuojamos pastarųjų vietos“.
Po kelių savaičių ta pati kompanija „EUROTELA“, vykdydama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą, jau nustatė, kad didžioji dalis vilniečių – 74 procentai – pasisako už krematoriumo statybas Vilniaus mieste, tačiau mano, kad Olandų gatvė nėra tinkamiausia vieta, ir krematoriumo įrengimui šalia šarvojimo namų Olandų gatvėje pritaria tik 2,97 proc. apklaustųjų. Kodėl šalia, o ne, kaip siūlo verslininkai, šarvojimo namuose, neaišku. Dar daugiau, apklausos klausimai suformuoti netinkami, nesiremiant elementariu reikalavimu, kad diskretaus pasirinkimo klausimynas turi pateikti pilną pasirinkimų aibę, o ne siūlyti rinktis iš vos keleto.
Kaip ten bebūtų, labai skirtingi rezultatai verčia abejoti tyrimų kokybe: tikimybė, kad miesto gyventojai per labai trumpą laiką pakeitė savo nuomonę nors ir reali, bet itin menka, tačiau turėtų būti išsiaiškinta, kas lėmė tokius pokyčius.
Klausimo sprendimo perdėta skuba, suinteresuotų asmenų įžeidinėjimai, agresyvūs jų laiškai, kuriuose esu kaltinama tuo, kad mane esą kažkas papirko ir kad esą svajoju ant vilniečių galvų užpilti savo mamos pelenus, man kelia dvejopus jausmus.
Pirma, manau, kad dalis politikų, neturėdami rimtesnių rinkiminių kortų, žaidžia miestiečių jausmais. Jausmai nėra blogis, — blogai tai, kad miesto gyventojai negauna informacijos, jais manipuliuojama ir nepaaiškinama, ką vienu ar kitu atveju išlošia, ir ką pralošia miestas. Derama apklausa galėtų būti papildomas rimtas argumentas.
Kita vertus, verslas, net tas, kuris nepatinka Zuokų ar kokiai kitai šeimai, nėra savaiminis blogis. O tai, kad verslui (ir konkurencijai) svarbūs klausimai sprendžiami taip infantiliai, yra apgailėtina. Miesto Tarybos nariai privalėtų būti itin jautrūs būtent tada, kai galima įtarti, jog žaidžiama korta „numušk konkurentą“. Kodėl kyla tokios mintys? Puolimas labai agresyvus. Priemonės labai „murzinos“. Oponentų žeminimas ir kaltinimai nebūtomis nuodėmėmis (tai patyrė ir Tarybos narys Liutauras Stoškus) rodo, kad argumentų nepakanka.
Mano įtarimus, jog žaidžiama nesilaikant visų privalomų teisės reikalavimų bei elementaraus lygybės visų pusių reikalavimams principo, patvirtina ir Nutarimo „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype Olandų g.22, Vilniuje“ Aiškinamojo rašto 3 punktas, kuris skelbia, jog teigiama šio akto pasekmė yra ta, kad bus sustabdytas krematoriumo įrengimas žemės sklype Olandų g. 22, neigiama — jis gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“
Abi straipsnio dalys savaip įdomios: pirmoji konstatuoja tai, ko juridinis dokumentas neturėtų konstatuoti; antroji patvirtina silpną Tarybos priimamo sprendimo pagrindimą. Matyt, neatsitiktinai šiame suvartyme (jei tai svarstymas) neturėjome ir atitinkamo Tarybos komiteto išvados, o va perdėm emocionalius gyventojų „išsiliejimus“ gavome...
P.S. Apie visus savo susitikimus su lobistais, suinteresuotais verslininkais ar visuomenės atstovais informuoju savo tinklaraštyje. Apie tai, jog buvau susitikusi už ritualinių paslaugų įmonės, kuri norėtų įrengti krematoriumą, atstovu, informavau miesto gyventojus tą pačią dieną, po susitikimo. Manau, jau laikas, kad panašios antikorupcinės praktikos, kurią rekomenduoja tarptautinės organizacijos, imtųsi ir kiti, Tarybos nariai. Tai padėtų išvengti tuščių ir kvailų įžeidinėjimų.