Todėl graži, jauki, su puikiai išvystyta infrastruktūra, tvarkingomis ir saugiomis gatvėmis, saugiais gyvenamaisiais rajonais, jaukiais parkais sostinė, reikalinga ne tik Vilniaus svečiams, visiems Lietuvos žmonėms, bet ir patiems vilniečiams.
Negalima teigti, kad Vilnius nesikeičia,- jis kinta. Tik ar pakankamai? Ar jaučiamės saugūs atvykę į Vilnių? Ar pasikeitė vilniečių gyvenimo kokybė,o kiekvienas vilnietis savo namuose jaučiasi saugus? Atsakymus į abu šiuos klausimus, bei sprendimus, kaip visa tai patobulinti,- gali pateikti savivaldybės administracija, nes gyventojų saugumo užtikrinimas – priklauso savivaldybei.
Verta panagrinėti Vilniaus situaciją gyventojų saugumo atžvilgiu ir pakalbėti apie tai, ką pakeistų socialdemokratai, gavę pilną atsakomybę už Vilnių.
Vilniaus valdžios ataskaitos apie saugumo užtikrinimą atrodo neblogai, tačiau visai nedžiugina rezultatai. Pirmiausia todėl, kad saugaus, pusės milijono gyventojų turinčio miesto kūrimas užkrautas 40-čiai Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų. Vienas neginkluotas patrulis, turi sukontroliuoti ir apsaugoti 14 tūkstančių gyventojų. Daugmaž tiek kiek gyvena visoje Pilaitės seniūnijoje.
Viešają tvarką mieste užtikrinti padeda ir 1800 policininkų, t.y. kiek daugiau nei trys pareigūnai tūkstančiui gyventojų. Tačiau šis skaičius akivaizdžiai per mažas, juolab, kad viešosios tvarkos sergėjimas ir savivaldos nustatytų taisyklių laikymasis nėra pagrindinė policijos funkcija.
Lietuva jau turi įstatymų, kurių vykdymo nekontroliuoja ir net nesilaiko, tad ar verta šią patirtį perkelti į savivaldybes. Juk draudimas rūkyti Viešojo transporto stotelėse ar miesto aikštėse ir skveruose ir neturėjimas galimybių kontroliuoti kaip yra vykdomas šis draudimas,- yra niekinis (tikrai šia mintimi nekvestionuoju rūkymo žalos sveikatai).
Kad vilniečiai ir miesto svečiai jaustųsi saugūs, reikia iki 2018 m. tris kartus padidinti Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų skaičių. Ekspertų vertinimu, 120 Viešosios tvarkos pareigūnų skaičius - būtinas siekiant užtikrinti tvarką ir Savivaldybės tarybos priimtų sprendimų vykdymą, ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir atokesniuose miesto rajonuose.
Ar tikrai verta su būriu žurnalistų vaikytis naminių gyvūnėlių savininkus, kai tuo pat metu neapšviestuose sostinės keliuose zuja „kelių ereliai“. Didesnis Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų skaičius turi būti skirtas ne vaikytis naminių gyvūnėlių savininkus (nors reikia pripažinti, kad higienos ir saugumo normų gyvūnų augintojai privalo laikytis, bet čia jau ne saugumo, o gyvenimo kokybės užtikrinimo klausimas). Svarbiau - vaikų saugumo keliuose užtikrinimas ir kontrolė.
Tai turi būti ne parodomosios vienkartinės akcijos, kaip yra šiandien, o reguliarus darbas su konkrečiu rezultatu. Tokiu būdu, po ketverių metų, Vilnius bus išbrauktas iš Lietuvos „karo keliuose“ sąrašų statistikos.
Taip pat reikia pradėti reguliariai tikrinti, kaip vairuotojai laikosi važiavimo Viešojo transporto „A“ juosta taisyklių. Iki šiol čia viskas yra palikta vairuotojų sąmoningumui.
Ne tik senamiestyje ar miesto centre, bet ir miegamuosiuose rajonuose, žmonių saugumui, taip pat reikalingos vaizdo kameros.
Keistai atrodo, kai Vilniuje, prieš pat rinkimus, suskubta keisti naujomis vaizdo stebėjimo kameras, nutylint, kad pastaruoju metu veikiančių tebuvo kelios dešimtys.
Ateinančiais metais, šiandieninė miesto valdžia, ketina išmontuoti senąsias ir sumontuoti 103 naujas geresnės raiškos vaizdo stebėjimo kameras. Tačiau kokybę norima pagerinti mažinant bendrą mieste esamų vaizdo kamerų skaičių.
Siekiant, kad situacija neprastėtų, iki ateinančių metų pabaigos, reikia papildomai įrengti mažiausiai 34 naujas vaizdo stebėjimo kameras, pirmiausia visose sostinės požeminėse parėjose.
Iki 2018 m. mieste turi būti paskelbtas mažiausiai vienas naujas konkursas vaizdo stebėjimo kameroms įrengti. Išanalizavus nusikaltimų statistiką, kiekvienoje seniūnijoje turi būti įrengta mažiausiai 10 – 15 vaizdo stebėjimų kamerų. Taip pat kameros turi būti prie visų mokyklų, avaringose sankryžose, pėsčiųjų perėjose ir ten, kur neretai apsilanko vandalai, pavyzdžiui istorinėse Rasų ir Bernardinų kapinėse. Bendras kamerų skaičius Vilniaus mieste 2018 m.turi siekti 500.
Vilniui reikia ir normaliai veikiančios gyventojų informavimo sistemos.
Milijonus kainavusi gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema Vilniuje turi daugybę trūkumų. Didelė dalis gyventojų į savo mobiliuosius telefonus negauna pranešimų apie skelbiamą pavojų (o gal ir visi gyventojai, juk sistema dar nebuvo išbandyta dalyvaujant visiems vilniečių turimiems telefonams) ir turi pasikliauti tik mieste esančiomis garsinėmis sirenomis. Manau, reikia pasiekti, kad jau 2016 m. kiekvienas mobilųjį telefoną turintis gyventojas būtų laiku informuojamas apie vykstančius sistemos patikros darbus ar realų pavojų.
Puiki vilniečių iniciatyva
Vilniečiai aktyviai taiso saugumo situaciją mieste. Vien šių metų pradžioje sostinėje jau veikė per 100 Saugios kaimynystės grupių, kurios rūpinasi nusikaltimų prevencija savo gyvenamojoje aplinkoje. Kiekvienoje tokioje grupėje dalyvauja nuo 5 iki 10 gyventojų. Yra ir tokių džiuginančių pavyzdžių kaip Balsių Saugios kaimynystės grupė, kurioje dalyvauja virš 100 kaimynų.
Deja, Lietuvos kontekste, Vilnius atsilieka. Vilniaus apskrityje 1 Saugios kaimynystės grupė tenka net 4 tūkst. gyventojų. Tuo pat metu Utenos apskrityje 4 tūkst. žmonių tenka 5 Saugios kaimynystės grupės. Dvigubai geresnė padėtis ir Kaune.
Kad situacija pasikeistų iš esmės,- turime realiai, o ne popieriuje įgyvendinti Saugios savivaldybės koncepciją. Vaizdo kamerų ir Viešosios tvarkos pareigūnų skaičiaus didinimas bus papildytas parama Saugios kaimynystės grupių kūrimui ir bendromis akcijoms su policija, kurios bus ne parodomosios, bet reguliarios ir efektyvios.
Į policiją kreiptis neskuba
Efektyviausias būdas kuriant saugią aplinką,- remti ir skatinti piliečių iniciatyvą. Tai liudija daugelio Europos valstybių patirtis. Pavyzdžiui Airijoje, įvykus incidentui, pirmiausia kreipiamasi ne į policiją, bet į vietos Saugios kaimynystės grupę. „Saugios kaimynystės“ grupėse vyksta reguliarūs susitikimai. Yra sudaryti aiškūs metų kalendoriai, kuriuose pažymėtos bendruomenei svarbios datos, įvykiai, susitikimai.
Paprasti žingsniai saugaus gyvenimo link
Vilniaus socialdemokratai yra parengę paprastus, bet konkrečius žingsnius, kaip padidinti saugumą ir paskatinti saugios kaimynystės grupių kūrimąsi.
Pirmasis žingsnis, -kova su anonimiškumu. Kaimynai turi pažinti vieni kitus ir pažinti savo teritorijoje veikiančias saugios kaimynystės grupes.
Šioje srityje sostinė turi vytis mažuosius miestelius, nes juose kur kas daugiau informacijos apie Saugios kaimynystės grupes. Mieste reikia reklaminių stendų su telefonų numeriais, aiškios ir paprastos instrukcijos kaip kurti saugią aplinką.
Pasirašant saugios kaimynystės grupės steigimo sutartį dalyvauja policijos, gyventojų atstovai ir seniūnijos, kurioje pasirašoma sutartis, seniūnas. Deja, seniūnai ne tik nedalyvauja tolimesnėje grupės veikloje, bet ir nekaupia duomenų apie seniūnijoje veikiančias grupes. Dažnai jų suvokimas apie saugią kaimynystę yra labai ribotas.
Socialdemokratai į saugios kaimynystės grupes planuoja įtraukti ne tik seniūnus, bet ir seniūnaičius. Kiekvienas jų privalo gauti tikslias instrukcijas ir suprasti savo vaidmenį būsimos grupės veikloje.
Saugios savivaldybės koncepcija skelbia, kad galimybė gyventi aplinkoje, kurioje nevyrauja baimė patirti smurtą, nukentėti nuo nusikalstamų veikų ir kitų grėsmių yra viena iš esminių žmogaus gyvenimo sąlygų. Įgyvendinus šias paprastas priemones jau per artimiausius dvejus metus Saugios kaimynystės grupių skaičius Vilniuje išaugs iki 4 kartų, o 2018 m. pagal jų skaičių tūkstančiui gyventojų – pirmausime Lietuvoje.
Veikime kartu – kurkime saugų ir patogų visiems Vilnių!